Savamokslis menininkas kuria nuostabų pasaulį (video reportažas)

Kėdainietis Algimantas Granauskas – neatrastas auksinių rankų menininkas. Vyras jau keturis dešimtmečius laisvalaikiu raižo verpstes, kurių viena siekia net jo ūgį. Daugiabučio namo rūsį jis pavertė tikru muziejumi, mat visos sienos išpuoštos neapsakomo grožio verpstėmis. Negana to – savo sodyboje Paobelyje jis sukūrė tikrą meno meką – įrengė apmąstymų kampelį, pastatė paminklą, sukūrė žaidimų oazę vaikams. Ir visa tai – kėdainiečio hobis. Drožybos meno jis niekur nėra mokęsis, niekas jo to ir nemokė. Tikras neatrastas Kėdainių talentas!

Ne rūsys, o muziejus

Algimanto rūsys, esantis viename J. Basanavičiaus gatvės daugiabučiame name, labiau primena muziejų nei rūsį daržo gėrybėms ar nereikalingiems daiktams susidėti. Čia kiekvienas daiktas turi savo vietą. Bent jau taip pasakoja pats vyriškis ir vedasi mus apsidairyti.

Tai, ką išvystame rūsyje, priverčia aiktelėti. Viso rūsio sienos nukabinėtos skirtingų raštų verpstėmis, kurios yra viena už kitą gražesnės. Negalime atsistebėti.

Ir stebina ne tik verpstės, bet ir pat idealiai sutvarkytas daugiabučio rūsys, kurį prižiūri Algimantas.

Niekas nemokė

Vyriškis pasakoja, kad raižyti verpstes pradėjo sugrįžęs iš kariuomenės. O istorija labai įdomi.

„Na, juk vieni ėjo žvejoti, kiti medžioti, kiti kažką kolekcionavo, dar kiti turėjo kitų hobių, o aš pabandžiau raižyti ir man labai patiko. Taip ir raižau jau kokius keturis dešimtmečius, vis negaliu sustoti“, – šypsosi gerai nusiteikęs Algimantas.

Negali suskaičiuoti

„Kiek per tą laiką sukūriau kūrinių – niekaip nesuskaičiuočiau. Vienas verpstes laikau čia, rūsyje, kitas – kambaryje, kitas sodyboje, o kiek jų dar padovanota! Nesu nė vienos verpstės pardavęs – arba pasilieku sau, arba padovanoju. Taip pat kilo mintis išraižyti labai didelę verpstę, raižiau labai ilgai, o kokio ji ilgio – taip ir nežinau, maždaug mano ūgio, tai gal apie 170 centimetrų.

Rekordų nesiekiu, nes man paprasčiausiai įdomu kurti. Pažvelkite, nerasite nė vienos tokios pat verpstės – jos visos skirtingos, o iš kur kyla idėjos raštams – nežinau, tiesiog taip išeina, ir pažįstami sako, jog išeina gražiai“, – kuklinasi vyriškis, daugybę metų dirbantis Kėdainių kelių tarnyboje.

Sunkiausia nusipiešti

Pats Algimantas sako, jog raižyti nėra sunku, sunkiausias darbas – nusipiešti verpstės kontūrus būsimam kūriniui.

„Piešiu tikrai ilgai, o raižymas užima kiek mažiau laiko. Raižau vakarais, po darbo ir savaitgaliais. Neseniai buvau susižeidęs, tad turėjau nedarbingumo pažymėjimą, negalėjau dirbti savo tiesioginio darbo, tad sėdėjau ir raižiau. Mane tai atpalaiduoja, be to, jaučiu, kad darau kažką gražaus. Labai malonus užsiėmimas“, – teigia vyriškis.

Rėžtukas savadarbis

Algimantas rėždamas net rėžtukus naudoja savadarbius. Vyras pirktiniais nepasitiki, esą jie neilgalaikiai.

„Buvau vieną kartą nusipirkęs rėžtuką, buvo labai nepatogus, labai sunku su tokiu raižyti. Labai nepatiko man. O čia aš pasidarau iš paprasto metalo gabaliuko, medienos ir izoliacinės medžiagos. Išėjo puikiausiai, pagal ranką, kaip aš sakau“, – šypteli vyriškis.

Nelinkęs eksponuoti

Vyriškis savo darbų nelinkęs vežioti į parodas, eksponuoti ar girtis. Jo darbus mato kaimynai, pažįstami žmonės.

„Esu per visą gyvenimą tik vieną kartą buvęs parodoje. Ten tikrai mane vertino puikai. Bet nežinau, na, man nelabai patinka rodytis, eksponuoti, girtis. Juolab kad žmonės prašo parduoti, o aš neparduodu. Tai va taip tyliai ir dirbu sau, raižau kada užsinoriu ir kur papuola – tai rūsyje, tai kambaryje, tai sodyboje, kur papuola“, – atskleidžia ramaus būdo kraštietis.

Sodyba – meno kūrinys

Algimantas vis pabrėžia, kad daug laiko praleidžia sodyboje Paobelio kaime, ten jis turi daugybę darbų, tad ir raižymui laiko pritrūksta. Ten jis taip pat viską sukūręs savo rankomis.

Nusprendžiame nuvykti, o nuvykę apstulbstame – jei jis nebūtų pasakęs, kad tai sodyba, tikrai pamanytume, jog čia koks liaudies buities muziejus. Pasirodo, Algimantas moka apdirbti ir akmenį, gamina lauko baldus, sūpynes, kėdutes, suolelius, vaikų žaidimų namelius… Žodžiu, tikras neatrastas Kėdainių auksarankis!

Įamžino datą

Algimanto sodybą nuo kelio sunkiai pamatysite – ji apsodinta tujomis, kitais puošniais augalais.

Vos atvykus, išvystame akmeninį graviruotą paminklą.

„Norėjau įamžinti datą, kada mes čia atsikėlėme. Dirbu ir su akmeniu, tad nėra sunku, tik kantrybės, noro ir įrankių reikia“, – juokiasi vyras, savo rankomis pažabojęs net akmenį.

Ir visa tai tiesiog stulbina! „Tai ką dar jis moka? Gal daugiabučius stato? Tikrai nenustebintų“, – mintyse pagalvoju ir toliau keliaujame apžiūrėti sodybos.

Viskas sukurta vyro rankomis

Sodyboje daug įvairių kūrinių iš medžio: drožinių, skulptūrėlių, kitų gražių dalykėlių. Algimantas net lauko baldus ir išmaniąsias medines kėdes pasigamino savo rankomis.  

„O kas čia yra? Nieko sunkaus! Sugalvoji ką nors gražaus ir darai. Svarbu, kad medienos būtų. Štai ir kėdutės sulankstomos, bet ne bet tokios, jos specialios, labai patogios nugarai, tik sunku po to atsistoti, ir štai staliukai, suoliukai…“ – vardija ir rodo Algimantas, o mums nuo visko jau ima raibti akys.

Duoklė vaikams

Algimantas labai myli vaikus. Savo anūkams jis sumeistravo medinį žaidimų namelį, sūpynes, mažus suoliukus, kėdutes, smėlio dėžę. Ir viskas – iš natūralaus medžio, tik paties Algimanto rankų darbas.

„Čia senelis padarė, labai gražiai, va, pažiūrėkit, koks namukas, o kokios sūpynės! Čia labai smagu leisti laiką vasarą“, – nubėgusi prie sūpynių kviečia mus mažoji Algimanto anūkė.

Žodžiu, veiklos ir užsiėmimų vaikams tikrai netrūksta, vyriškis čia jiems įrengęs tikrą žaidimų oazę.

Kai pritrūksta minčių…

Būna tokių dienų, kai Algimantui pritrūksta minčių. Kad tokios dienos nebūtų slegiančios, jis sugalvojo šalia tekančio mažyčio upelio įsirengti minčių kampelį, o ten – apmąstymų suolelį.

„Su žmona nusprendėme sutvarkyti šį kampelį. Aš užsiėmiau labiau vyriškais darbais, o ji –moteriškais. Čia buvo tikras šabakštynas, o dabar puikus kampelis pasėdėti, pamąstyti, paklausyti kaip teka upeliūkštis. Nors joks čia upeliūkštis, čia nuo seno šaltinėlis teka, bet vis tiek labai ramina tas vandens čiurlenimas“, – atskleidžia Algimantas.

Džiaugiasi turėdama auksarankį

Algimanto žmona džiaugiasi turėdama auksarankį vyrą. Pasak jos, jis viską sutaiso, sutvarko, pagamina ir pastato, ką reikia.

„Reikia stalo – bus, reikia kėdės – bus… Na, žodžiu, viską jis sugeba, šaunuolis. Mes taip pat puoselėjame sodybą, čia, kur dabar apmąstymų kampelis, buvo tikras dilgėlynas. O dabar čia prisodinome įvairių augalų, medelių. Čia nuolat čirškia paukšteliai. Čia būti labai gera. Svarbiausia visko neapleisti, prižiūrėti ir bus nuostabu“, – šypsosi auksarankio žmona, kuri atsakinga už sodyboje esančias gėles, aplinkos priežiūrą.

Neatrastas talentas

Žiūri į Granauskus ir galvoji – kokia nuostabi šeima, besidžiaugianti savo rankomis sukurtais stebuklais, paprastu gamtos grožiu. Kokie paprasti, bet nuostabūs žmonės. Nuolat besišypsantys ir kuriantys savo pasaulį. Gražų pasaulį. Algimantas – tikras neatskleistas Kėdainių talentas, savo rankomis kuriantis meno šedevrus.

Paliekame sodybą, bet vis atsisukame ir vėl stebimės, kaip čia neįtikėtina!