Santuokoje įsiprasminusi pora sukurs harmoniją ir už namų sienų

Kokį vaidmenį judaizmas suteikia moteriai šeimoje

Jorūnė LIUTKIENĖ

Peržvelgus įvairius šaltinius apie judaizmo reikalavimus, nurodymus ir pamokymus moteriai ir vyrui, peršasi mintis, kad religinis kelias, kurį įtvirtina ši pasaulėžiūra, yra sunkus išbandymas šiuolaikinei moteriai. Tačiau rašytiniai šaltiniai tikina, kad tai siekiamybė, kuri padeda sukurti šeimos gyvenimą, skleidžiantį ypatingą šilumą, ir poros harmoniją bei pilnatvę ne tik pačioje šeimoje, bet ir bendruomenėje.  

„Jei kalbėtume apie mūsų regiono skirtingų tautų ir konfesinių grupių požiūrį į moterį, žydų bendruomenėje moters padėtis buvo ypatinga. Jos buvo savarankiškos, aktyvios, finansiškai nepriklausomos ir raštingos.

Be to, žydų moterys galėjo priimti sprendimą dėl skyrybų lygiai taip pat, kaip ir vyras. Moteriai pakako argumento, kad vyras nesilaiko vedybų sutarties sąlygų“, − sako mūsų krašto istorikė, Kultūros premijos laureatė ir Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.

Profesorė dr. Jurgita Verbickienė teigia, kad judaizme moters padėties ir galimybių savitumas slypi paradoksaliame dualizme. Moteris gali būti ne itin griežta judaizmo išpažinėja, labai paviršutiniškai susipažinusi su religijos šaltiniais, tačiau namų aplinkoje ir buities lygmenyje judaizmo priesakų užtikrinimas yra būtent moters rankose ir tai jos svarbiausias rūpestis.

Moteris gali nesimelsti, nors tai, žinoma, pageidautina, nes ji labai užimta namuose ir šeimoje. Modernios visuomenės aplinkoje atsiradęs reformistinis judaizmas leidžia moterims lygiomis teisėmis su vyrais dalyvauti maldoje ir net suteikia galimybę tapti rabinėmis.

Geroji namų dvasia

Žydė moteris namuose laiko visus keturis kampus. Judėjų moteris gimdo, rūpinasi ir auklėja vaikus ir yra vadinama „Jidiše mama“. Moteris kas savaitę skelbia šabo pradžią, gamina košerinį maistą, prižiūri tradicijos reikalavimus atitinkančią šeimos gyvenamąją aplinką ir aprangą, tinkamą namų ūkio vedimą ar net sutuoktinių pareigų atlikimą tinkamu laiku.

Kiekvienos moters pasiryžimas būti atsakingai už šeimą, namus, vaikus ir šeimos verslą buvo ir yra  vertinamas itin palankiai. Talmude yra sakoma: „Vyras privalo gerbti žmoną, nes ji yra šeimos gerovės pagrindas“.

Labai svarbu tai, kad per pasakojimą, mokymą ir kartojimą visos žinios yra perduodamos iš kartos į kartą nuo pat mažų dienų dukterims. Mažosios žydaitės su mama uždega savo šabo žvakeles.

Simboliniame kas savaitę atkartojamame šabo (švenčiamas penktadienio vakarą saulei nusileidus) žvakių uždegimo rituale užtvirtinamas moters kaip ritualų, priesakų ir tradicijos globėjos vaidmuo – tai misija savo šeimai, tautai ir religijai.

Žvakių būtinai turi būti dvi (gali ir daugiau, bet porinis skaičius). Ritualinė šio veiksmo prasmė – poros simbolis, kur vyrui tenka vaidmuo su priesaku – prisiminti, o moteriai – saugoti ir puoselėti.

Dvasinė gerovė – moters rankose

Nuo moters tiesiogiai priklausė jos vyro socialinė padėtis ir šeimos prestižas. Būtent žmona namuose užtikrina, kad vyras netrukdomas ir atsidavęs visą gyvenimą studijuoja Torą ir Talmudą. Vyras turi Visagalio Dievo palaiminimą. Nors mergaičių akiratis ir praktiniai sugebėjimai bei įgūdžiai rašyti ir skaityti buvo didesni nei berniukų, tradicinėje bendruomenėje moterys likdavo nuošalyje nuo gilesnio religinio gyvenimo.

Moteriai net sinagogoje lankytis nėra būtina, bet atėjusios pasimelsti jos eina per kitą įėjimą ir būna nuo vyrų atskirtoje sinagogos vietoje.

Mergaitės, sulaukusios dvylikos metų – religinės pilnametystės, reformistinio judaizmo bendruomenėse atminčiai apie iškilmes fotografuojasi su Toros ritiniu, iš kurio tądien pirmą kartą viešai skaitė Šventojo rašto ištrauką.

Tačiau svarbiausia moters pareiga – skatinti savo vyrą gyventi pagal siekiamus idealus − 613 Toros įsakymų, už tai gaunant atlygį − šeimos gerovę. Jeigu vyras elgiasi netinkamai, nepaiso įsakymų, žmona turi daryti taip, kad jis pasitaisytų. Tobulinti jį.

Moterys net dirbdavo dėl šeimos  

Moteris dar ir uždirba pinigus. Jei vyras studijavo Torą, tai jis nedirbo, pinigus krautuvėlėje ar darže uždirbdavo moteris.

„Dėl poreikio išlaikyti šeimą ar bent prisidėti finansiškai prie jos gerovės, dauguma žydžių dirbo ne tik namuose, bet buvo amatininkėmis, pirklėmis, smulkiomis prekiautomis, smuklių šeimininkėmis ar net didelių šeimos verslo kompanijų vadovėmis. Šeimos verslą tvarkanti ir finansinę nepriklausomybę turinti moteris buvo įprasta žydų bendruomenėje“, – teigia prof. Dr. J. Verbickienė.

Kuklumas apsaugo nuo pagundų

Kad ir dirbanti ar uždirbanti, bet žydų moteris turi stengtis kuo daugiau būti namuose. Ir labai savimi rūpintis. Namie turi atrodyti puikiai, o už durų turi būti labai kukli. Nekelti niekam pagundos.

Žydės moterys mėgo puoštis, tačiau būtent žydaičių galimybes pasipuošti dar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ribojo ir pati bendruomenė. Lietuvos Statutai draudė žydams aprangai naudoti prabangias įvežtines medžiagas, siekiant neprovokuoti ne visada palankiai nusiteikusiosios visuomenės, todėl žydų bendruomenė numatė puošimosi apribojimus moterims.

Santuokos rimtumas

Judėjas privalo vesti taip pat judėją. Pagal mamos liniją kūdikiui suteikiama tautybė. Tik žydės kūdikis bus žydu. Jeigu žydas jaunuolis veda ne žydų tautybės moterį, poros vaikai nebus laikomi žydais. Taip siekiama saugoti ir pratęsiant giminę išlaikyti judaizmo religijos tęstinumą ir tradicijas. Kaip ir kitose patriarchalinėse visuomenėse, žydų tautybės vaikams prie vardo yra suteikiama tėvo pavardė.

Santuoka žydų kultūroje yra šventa ir būtina. Tai yra aukščiausia egzistavimo forma, be santuokos žmogus nėra visavertis. Karalius Saliamonas sakė, kad žmogui nėra gerai būti vienam. Pats žodis santuoka (kidušin ar nisuin) iš hebrajų kalbos išvertus reiškia „apšvietimą“, „pakylėjimą“.

Talmudas sako, kad visi palaiminimai, kuriuos gauna žmogus, pasiekia jį tik jo žmonos dėka. Šeima kuriama remiantis Toros įstatymais, kuriuose yra įtvirtintas ir pačios šeimos sukūrimo priesakas – atiduoti kitam kuo daugiau.

Santuokinis gyvenimas kuriamas kartu. Abi pusės supranta, kad santuoka be svarbiausių dalykų – draugystės ir meilės, reikalauja ir kantrybės, ir atsidavimo, ir išminties, rūpestingumo. Tada šeimoje bus harmonija ir pilnatvė, o namai, būdami jaukūs, skleis gėrį visam pasauliui.

Ir pačių vestuvių metu viešai perskaitoma ir pasirašoma santuokos sutartis (hebr. Ketuba) yra  suprantama ne siaurai, kaip vedybų įteisinimas, bet ir abipusis įsipareigojimas. Šį rimtą ir svarbų žingsnį žmonės žengia suvokdami savo veiksmų prasmę. Jie atsisako ankstesnės nepriklausomybės ir laisvės, pasiryžta prisiimti atsakomybę jau ne tik už savo ateitį, priima naujas pareigas ir pasirenka priklausymą būsimai šeimai.

Tuokdamiesi abu žmonės įsipareigoja vienas kitam. Jaunasis įsipareigoja išlaikyti žmoną materialiai, rūpintis jos sveikata, kitais poreikiais. Ji, savo ruožtu, prisiimanti pareigą vyrą mylėti, gerbti, rūpintis juo.

Ne visur paplitusi Dvar Tora (hebr. trumpa kalba) – tokia ritualinė vestuvių dalis, bet ji gerai iliustruoja moters vaidmenį ir pripažinimą  šeimoje. Jaunasis per vestuves sako trumpą kalbą apie santuoką ir vestuves, o susirinkusieji garsiai kelia triukšmą taip, kad jo žodžių nė nesigirdi. Tada prabyla žmona. Ir iš karto stoja mirtina tyla.

Tradicinis ortodoksiškų vestuvių vienas elementas yra aprašytas Lietuvos žydų (litvakų) interneto tinklalapyje 2010 metais.

Į tuoktuvių ceremonijos salę įžengusi nuotaka abiejų mamų vedama kartu su jomis apeina septynis ratus aplink būsimą vyrą. Šis ritualas simbolizuoja žmonos vaidmenį šeimoje. Apeidama septynis ratus, ji tarsi kuria jaukų namų židinį savajai šeimai. Septyni kartai todėl, kad Toroje septynis kartus parašyta: „Ir kai vyras ima sau į žmonas“.

Socialinių mokslų daktarė terapeutė Shoshana Ringel viename savo tyrime apklausdama haredi (žydų ultraortodoksų kraštutinis judaizmas) moteris, nustatė, kad joms turėti šeimą ir auginti vaikus yra daug svarbiau nei asmeniniai pasiekimai, o iš daugumos kalbintų moterų atsakymų tyrėjai pasirodė, jog jos didžiuojasi galėdamos virš savęs iškelti vyrą ir vaikus.

Santuoka po atviru dangumi judaizme simbolizuoja nesuskaičiuojamus palikuonis.

Rūpinasi bendruomenė

Santuoka žydų kultūroje yra vertinama ne tik kaip asmeninė, bet ir kaip bendruomeninė vertybė. Įsipareigojus vienas kitam kuriama unikali šeima, mažiausia visuomenė ląstelė, kuri lemia jau ne tik dviejų žmonių, vaikų ar giminės, bet ir tautos bei valstybės ateitį.

Kadangi santuoka tokia svarbi, žydų bendruomenės, gyvenančios ne savo etninėje tėvynėje,  įvairiose pasaulio šalyse stengiasi sudaryti palankias sąlygas jaunuoliams susitikti susipažinti, kad jie galėtų bendrauti, leisti laisvalaikį. Tam pasitarnauja ir bendruomenėse įkurti įvairiausi klubai, būreliai, vyksta pamokos ir stovyklos, kartu švenčiamos šventės.  

Tokias tradicijas ir vaidmenis griežtai puoselėjančių šeimų nėra daug. Holokaustas, religijos niekinimas, šiuolaikinės vertybės, o mūsų šalyje – ir sovietizacija tam turėjo didelę įtaką. Tačiau judaizmo idealai, suformavę šeimose stiprias tradicijas, saugomi iš kartos į kartą.