Reportažas iš Ukrainos: „Sukrėsta sprogimų, sprukau turėdama tik rankinę“
Eldorado Butrimo nuotr.
Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo
Kertant Lenkijos ir Ukrainos sieną ties Peremyšlio miestu normalus žmogus esi priverstas išgyventi daug šokiruojančių akimirkų. Jei nesi kariškis ir anksčiau neregėjai karo baisumų, prieš akis atsiverianti nesuskaičiuojama pabėgėlių gausybė sukrečia. Į Lenkiją per pirmas dvi karo savaites pateko daugiau kaip 1,3 mln. pabėgėlių, kurių dauguma keliavo per Peremyšlį. Mat per šį Lenkijos miestą vyksta traukiniai iš Lvovo, kur iš visos Ukrainos dabar traukia nuo karo norintys pabėgti žmonės.
Nemiegoję paromis, stovi eilėse
Per nuo sostinės Kijevo 550 kilometrų nutolusį Lvovą pats geriausias sausumos susisiekimas su kaimyninėmis Vakarų valstybėmis. Todėl būtent į šį miestą, kuriame kol kas nevyksta karo mūšiai, ir skuba pabėgėliai. Jie iš Lvovo į pasienį organizuotai yra gabenami ne vien traukiniais, bet ir autobusais, keliauja nuosavomis mašinomis.
Pabėgėliai vyksta ir į kitas kaimynines valstybes: Slovakiją, Vengriją, Moldaviją, tačiau pagrindinis srautas vis vien teka į Lenkiją. Pasienio perėjimo punkte ties Peremyšliu yra susidariusi nuolatinė 5–8 kilometrų automobilių eilė.
Kelias paras nemiegoję ir su dideliais vargais pasiekę pasienį pabėgėliai čia privalo atstovėti ilgą eilę, kol Ukrainos, o vėliau Lenkijos pasieniečiai surašys jų duomenis. Šiuo metu stovint po atviru dangumi tenka laukti po keliolika valandų, tačiau pirmomis karo dienomis reikėjo stovėti net po kelias paras.
Išleidžia tik moteris, vaikus ir paauglius
Eilėje matosi beveik vien moterys ir vaikai, paaugliai, mat Ukrainos vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų draudžiama palikti šalį, visi jie yra įtraukti į karo rezervininkų sąrašus. Eilėje šąlančias moteris bei vaikus humanitarinių organizacijų darbuotojai vaišina arbata, sumuštiniais, kiek apšilti galima prie kelių degančių laužų.
„Naktį buvo siaubingai šalta, eilėje teko stovėti aštuoniolika valandų, glaudėmės vieni prie kitų, trypčiojom, dalijomės užklotais“, – sakė 87 metų Raisa Semerenko.
Pensininkė apie tai pasakojo jau pasiekusi Lenkiją, kur šildėsi palapinėje ir laukė tuoj atvykstančio autobuso tolesnei kelionei.
Vyks į Jungtinę Karalystę
R. Semerenko keliauja kartu su marčia, su kuria pabėgo iš Nikolajevo. Ten pasiliko du pensininkės sūnūs, vienas iš kurių dalyvauja mūšiuose su okupantais.
Moterys Lenkijoje nusprendė nepasilikti, vyks į Jungtinę Karalystę, pas Raisos dukrą.
„Aš iš vaikystės pamenu Antrojo pasaulinio karo baisumus, nebesitikėjau, kad kada nors dar tai teks asmeniškai išgyventi ir tokiame amžiuje sprukti iš tėvynės“, – pareiškė moteris.
Siuvimo fabrike visą gyvenimą dirbusi Raisa viliasi, kad nė vienas iš jos sūnų nežus, o ji dar sugrįš į laisvę atgavusią gimtinę.
Tikisi grįžti po pusmečio
Užkalbintos dvi paauglės seserys Lena ir Oksana iš Odesos teigė, kad jos visai nenorėjo bėgti ir palikti draugus, juolab kad miestas kol kas nebuvo atakuojamas. Mergaitėms su mama bėgti liepė Lenkijoje dirbantis tėvas, pas kurį į Vroclavo miestą jos dabar ir vyksta.
„Manau, kad ne vėliau kaip po pusmečio grįšim atgal, nes mūsų gynėjai yra šaunuoliai, ir Maskvos teroristai netrukus bus išvyti“, – pareiškė Lena.
Oksana visgi abejojo, ar karas baigsis taip greitai, tačiau irgi teigė norinti kuo skubiau grįžti į Odesą, kur liko jos vaikinas.
Paspruko turėdama vien rankinuką
Grįžti į gimtinę neketino iš Charkovo pasprukusi Viktoria Fomina su dukra Kristina. Pastaroji tenykščiame Politechnikos institute trečius metus studijavo vadybą, o mama ten pat užsieniečiams dėstė rusų ir ukrainiečių kalbas.
Prasidėjus Charkovo apylinkių bombardavimui, moterys iš savo buto dvyliktame aukšte persikėlė į slėptuvę šešiolikaaukščio namo rūsiuose. Tą dieną, kai kelios bombos sprogo pačiame miesto centre nusinešdamos keliolikos žmonių gyvybes, mama nusprendė negrįžti namo pasiimti daiktų, o sprukti turėjo vien rankinę, su kuria atėjo į darbą.
Tačiau dukra nepaklausė mamos nurodymo ir, nubėgusi namo pasiėmė katiną vardų Funtikas.
„Užaugau be tėčio, neturiu nei brolio, nei sesers, o Funtikas man juos visus kažkiek atstojo, tad niekaip jo negalėjau palikti“, – paaiškino studentė.
Odesą./Eldorado Butrimo nuotr.
Kelionė tapo ilgu siaubu
Bombų sprogimai bei gatvėje matytos kruvinos žuvusiųjų kūnų dalys be galo sukrėtė šias moteris. Ilgu siaubu tapo ir kelias paras užsitęsusi kelionė traukiniu iki Lvovo, nes traukinys važiavo vien naktį ir išjungtomis šviesomis, kad nebūtų okupantų apšaudomas.
Traukinys buvo sausakimšas, o iki tualeto negalintys prasibrauti žmonės tuštinosi į maišelius, kuriuos mėtė pro langus.
Keli senesni liguisti žmonės nualpo, vieną pabėgėlį ištiko epilepsijos priepuolis, tačiau visi stengėsi drąsinti vieni kitus, dalijosi turimu maistu.
Į Lenkiją uždarbiauti dar iki karo buvo išvykę apie milijonas ukrainiečių, tad spėjama, kad čia įsikurs ne mažiau kaip pusė visų pabėgėlių. Juolab kad Lenkijos vyriausybė nusprendė finansiškai paremti ne tik kiekvieną pabėgėlį, bet ir jį savo namuose priglaudusį asmenį.
pasiimti vien katiną Funtiką./Eldorado Butrimo nuotr.
Visur pilna barikadų
Pervažiavus Ukrainos sieną ir judant Lvovo link pribloškia pakelėse matomos daugybė barikadų. Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje barikados buvo suręstos vien prie Seimo ir dar keliolikos svarbių pastatų, tačiau važiuojant šimtą kilometrų nuo Peremyšlio iki Lvovo, barikadas tenka matyti kas keletą kilometrų.
Nusprendus sustoti prie posūkio į Čolgini kaimelį, kelią man irgi užtvėrė nedidelė barikada, o jos gynėjai ėmė klausinėti, kas aš toks ir kur vykstu.
Apie pokalbį su barikadą pastačiusiais kaimo gynėjais skaitykite reportažo tęsinyje, kurį publikuosime kitą savaitę.
