Reportažas iš Ukrainos: Kijeve gyvenimas nėra saugus

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Kijevo

Kijeve dieną ir naktį kas kelias valandas skamba oro pavojus įspėjimai ir raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, jog iš namų draudžiama išeiti net kelias paras, ir prieš tai žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maistu ilgėliau.

Oro pavojaus pranešimai ypač girdimi naktį, tačiau labiausiai stresą kelia girdimi bombardavimų dundėjimai iš Kijevo priemiesčių. Kol kas priešas į sostinę neįsiveržė, ir mūšiai vyksta priemiesčio gyvenvietėse, esančiose 30–50 kilometrų nuo sostinės.

Aršiausios kovos vyksta Irpienio, Bučos, Hustomelio gyvenvietėse. Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hustomelio stačiatikių cerkvės šventiku Ivanu Palejčuku.

Šis papasakojo, jog mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių, tačiau ukrainiečiai nesitraukia, o ketvirtadienį sugebėjo pereiti į kontrpuolimą. Rusai Hustomelį įnirtingai atakavo esą ne tik todėl, jog ten yra karinis aerodromas, bet ir tiesus kelias į Kijevą.

Ukrainiečių kariai susprogdino tiltą per Irpienio upę ir užtvankas, kad pakiltų vanduo ir rusams būtų sunku statyti pontoninius tiltus. Atkariavę vieną kaimą ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, jog rusų kariai išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris.

Sušaudė ir Hustomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms vežiojo vaistus, maistą ir humanitarinius siuntinius. Šventikas netikėjo, jog užpuolikai elgsis taip žiauriai.

Nepaisydamas pavojaus jis vis vien važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigas. Cerkvė kol kas rimtai nenukentėjo, tik dalis langų išdužo ir sienos yra nusėtos skeveldrų.

„Rusija nori atkurti Tarybų sąjungą, užgrobusi Ukrainą, manau, pultų ir Baltijos šalis. Jūs, lietuviai, privalote tam ruoštis, turite stiprinti kariuomenę, nes Rusija supranta tik jėgos kalbą“, – pareiškė šventikas.

Taikė į karinę gamyklą

Sužinojęs, jog pusantro kilometro nuo hostelio yra namas, kurį apgriovė raketos sprogimas, nuskubėjau tenai.

Prie namo stovėjęs vienas jo gyventojas, nenorėjęs pasisakyti savo pavardės, papasakojo, jog trys maskolių paleistos raketos buvo skirtos sunaikinti netoli esantį pastatų kompleksą, kuris sovietmečiu vadinosi Petrovskio karinė gamykla. Joje buvo gaminamos raketos bei optikos prietaisai.

Ukrainos karinės pajėgos visas tris raketas numušė. Viena iš jų nukrito šalia kiek toliau esančios vaistinės, antra – netoli buvusios gamyklos, o trečia pataikė į vieną viršutinio keturiolikto aukšto butą.

„Tai buvo mano kaimynas, 84 metų pasiligojęs pensininkas, kuris paskelbus oro pavojų atsisakė leistis į slėptuvę; jei aš būčiau tada likęs gretimame savo bute, greičiausiai irgi būčiau žuvęs“, – tvirtino pašnekovas.

Suskilus namo sienoms visi gyventojai gavo apsigyventi gretimos mokyklos sporto salėje.

Krisdama raketa tikrumoje suskilo į dvi dalis ir mažesnioji sprogdama apgadino gretimo namo stogą, dalį balkonų, išdaužė langus. Nuo smūgio bangos langai išdužo ir kituose šešiuose namuose.

„Viršutiniame aukšte laiptinė užversta griuvenomis, bet gaisrininkai išmušė skylę koridoriaus sienoje, tad nebijokite, galite užlipti pasižvalgyti“, – pasakė vyriškis.

Norint patekti į laiptinę reikia visų pirma praeiti pro kieme styrančią griuvėsių krūvą, paskandinusią keturias prie namo stovėjusias mašinas. Du viršutiniai laiptinės aukštai yra nusėti prikritusių plytų bei cemento nuolaužų, taip pat, kaip ir koridorius prie žuvusiojo buto.

Į jį įžengus dvelkteli šaltas vėjo gūsis, galimai dėl skersvėjo išgriuvus visiems langams. Prieškambaryje nuvirtusi lyginimo lenta ir nuriedėjęs lygintuvas, nukritę marškiniai, kurie galimai buvo padėti ant lentos lyginimui.

Virtuvėje ant grindų įkritę lango rėmai, parvirtęs stalas ir kėdė, nukritusi viena spintelė, mikrobangė, šalia mėtosi ir arbatinukas, kelios lėkštės, puodukas, puskepalis duonos, arbatos pakelis, šiukšlių kibiras.

Visur pilna stiklų, medžio ir cemento nuolaužų. Miegamajame ant grindų parvirtęs tuščias paukščiuko narvelis, stalinė lempa, rūbai, mėtosi knygos, sujaukta patalynė.

Ant sienos užtat vis dar kabo įrėmintas diplomas buto šeimininkui už gerą darbą. Diplomo fotografuoti ranka nekyla.

Gynėjas panoro padėkoti Lietuvai

Antra pažintis su teritorinės gynybos pajėgų (TGP) atstovu buvo visai kitokia, irgi palikusi gilų įspūdį, tačiau šį kartą teigiamą, šiltą.

Šis 36 metų kijevietis TGP narys Aleksejus Prochorovas netikėtai panoro perduoti padėką lietuvių tautai.

Vaikščiojant po Kijevą beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės yra stabdomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimčių.

Einant fotografuoti rusų raketos apgriautą namą TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, tačiau į mane iš karto pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti. Gynėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to paprašė patikrinimui parodyti telefoną ir fotoaparatą, norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų.

Iš pradžių gana griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl aš vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kijeve nedaug likusių žurnalistų atstovauja didelėms pasaulinėms agentūroms ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.

Karys išsakė nusivylimą dėl nepakankamos ES paramos ir to, jog NATO nenori uždaryti Ukrainos oro erdvės lėktuvams bei nesiunčia taip trūkstamos ginkluotės.

Vaikinas pasipasakojo, jog yra trečios kartos kijevietis, 36 metų Aleksejus Prochorovas, o prieš karą dirbo automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikos metų dukrą, o žmona Irina netrukus turi pagimdyti dar vieną dukrelę.

Jau pirmą karo dieną A. Prochorovas visas tris mylimas savo moteris išgabeno į Lvovą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP, ir sostinėje ėmė statyti barikadas.

Po pokalbio vaikinas iš pradžių netikėtai pasisiūlė mašina pavėžėti du kilometrus iki mano kelionės tikslo, o išlipant dar labiau netikėtai panoro išsakyti padėką lietuviams.

Karys pasakė: „Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, tačiau tokiu mums sunkiu momentu elgiatės, kaip tikri broliai. To nepamiršime, nes draugai pasimato nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, ginklų, ginklų. Ir žinokite, mes nepasiduosime, kausimės už kiekvieną Kijevo centimetrą. Kausimės iki paskutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo, ir nugalėsime. Slava Ukrainie!“

Diplomato žmona verda gynėjams sriubas

Kijevo gatvėje sutikau inteligentišką pensininkę, pokalbis su kuria tapo savotišku atsakymu, kodėl žymiai gausesni agresoriai negali įveikti ukrainiečių tautos.

73 metų Olgai Kasyanenko yra būtina daryti skubų širdies šuntavimą ir keisti du vožtuvus, tačiau moteris nesutinka gultis į ligoninę. Pensininkė savo noru ėmė ruošti karštą maistą barikadą netoli jos namo įrengusiems kariūnams ir nesutinka išsižadėti šio pažado.

„Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalinga tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidoto vyro ir dukters“, – teigia moteris.

Jos vyras diplomatas pernai mirė kelis metus sunkai sirgęs, o Malaizijoje konsule dirbusi dukra netikėtai po ištikusio insulto.

„Mirti aš nebijau, žinau, kad mano ligota širdis ilgai neatlaikys, bet karo metu nematau prasmės jos operuoti, privalau padėti gynėjams, mano nedidelė pagalba juos labai džiugina“, – nusišypsojo pašnekovė ir atsisveikindama paprašė parašyti, kad neabejotume Ukrainos pergale.