Ratas, kuriam suktis nedera
Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ projektas „16 aktyvumo dienų prieš moterų smurtą“
Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ jungdamasis prie tarptautinės akcijos „16 aktyvumo prieš smurtą dienų“ tęsia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „16 aktyvumo dienų prieš moterų smurtą“. Šįsyk fondo atstovai su projekto partneriais lankėsi dar trijose krašto bendruomenėse – Dotnuvos, Akademijos ir Krakių. Čia jie su bendruomenės nariais bei savanoriais diskutavo, kaip užkirsti kelią smurtui prieš moteris artimoje aplinkoje.
Susitikimo lektorės – rajono Moterų krizių centro l. e. p. vadovė Rita Stakniūnienė ir Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistė Gintarė Ivaškevičienė.
Penki per savaitę
Pranešimus dėl smurto artimoje aplinkoje tirianti pareigūnė G. Ivaškevičienė atskleidžia, kad smurtaujama mūsų rajono šeimose išties daug.
„Per savaitę aš pati tiriu bent penkis pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje. Aišku, pranešimo priežastis – smurtas, dažnai lieka nepasiteisinusi. Moterys bet kokį šeimos konfliktą traktuoja kaip smurtą ir kviečia pareigūnus. Šie atvykę įvertina situaciją ir mato, kad smurto nėra.
Tiesa, visais atvejais apie šeimas, kuriose auga vaikai, pranešame Vaiko teisių apsaugos skyriui. Specialistai domisi šeima. Turiu pastebėti, kad dažniausiai smurto artimoje aplinkoje apraiškos būna būtent socialinės rizikos šeimose“, – akcentuoja pareigūnė.
Kaip grasinimas
G. Ivaškevičienė atkreipia dėmesį, jog daugeliu atvejų smurtas atsiranda ten, kur liejasi alkoholis.
„Tai dažniausiai vyksta tarp neblaivių asmenų. Ne paslaptis – pašalpų mokėjimo dienomis, – sako specialistė. – Galbūt ne visada smurtaujama, tačiau kyla buitiniai konfliktai. Moteris nori nuraminti vyrą ir skambina policijai teigdamos, kad jas muša. O pareigūnams atvykus smurto požymių nebūna. Skambutį policijai moterys naudoja kaip grasinimą vyrui.“
Atsiima pareiškimus
G. Ivaškevičienė atkreipia dėmesį, kad moterys nelinkusios stabdyti įsisukusio smurto rato – jos atleidžia smurtautojui ir toliau su juo gyvena.
„Būna, kad per mėnesį iš tos pačios šeimos gauname tris pranešimus dėl smurto artimoje aplinkoje. Pareigūnai atvyksta, o moterys teigia nieko nenorinčios, tik kad pareigūnai čia ir dabar nuramintų konfliktą. Moterys toliau niekur nesikreipia, pagalbos neieško.
Jei smurtas artimoje aplinkoje būna užfiksuotas, dažniausiai tos moterys paskui kreipiasi į policiją norėdamos atsiimti pareiškimą ir tikindamos, kad pretenzijų nebeturi. Mat kai vyrą paima iš šeimos, moteris susiduria su problema, jog nėra kas krosnį užkuria, ir vėl ratas sukasi“, – įprastą situaciją nupiešia G. Ivaškevičienė.
Aiškina apie savigarbą
Kaip teigia pašnekovė, tokioms moterims, kurios nusprendžia kentėti vyro smurtą, pareigūnai primena savigarbos reikšmę arba bando atgręžti į vaikus.
„Moterims aiškiname, kad jos turėtų gerbti save. O jei negalvoja apie save, tada galėtų bent vaikų pagailėti. Tragiška, kai trejų–ketverių metų vaikas mato nuolatinius girtų tėvų konfliktus. Kas iš to vaiko išaugs? Bent dėl vaikų raginame moteris susimąstyti ir kreiptis pagalbos, kad toks gyvenimas nebesitęstų“, – sako G. Ivaškevičienė.
Ne tik policijai
Dotnuvos seniūnijos socialinė darbuotoja Ina Minkevičienė pasakoja, kad moterų skambučių dėl smurtaujančių vyrų sulaukia ne tik policija, bet ir ji bei jos kolegės.
„Moterys skambina socialiniams darbuotojams pranešti, kad vyrai skriaudžia jas arba vaikus. Kartais moterys tiesiog pabėga iš namų. Reaguojame ir vykstame žiūrėti. Dažnai būna, kad nuvažiuojame, o ten jau viskas gerai. Skambina ir sunerimę kaimynai.
Daugeliu atvejų konfliktai išsisprendžia vietoje. Moterys neturi, kur eiti, tad lieka gyventi. Bet esama tokių, kurios nusprendė palikti vyrą ir apsigyventi Moterų krizių centre“, – pasakoja I. Minkevičienė.
Susitikimai naudingi
Socialinės darbuotojos nuomone, labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ organizuojami šviečiamieji bendruomenių susitikimai su kompetentingais lektoriais yra reikalingi.
„Čia žmonės gauna informacijos, sužino, kur gali kreiptis pagalbos. Smurtą patyrusiems asmenims reikia ir psichologų. Mes – socialiniai darbuotojai, deja, negalime moterims suteikti profesionalios psichologinės pagalbos. Taigi vienareikšmiškai – apie smurto artimoje aplinkoje problemą reikia kalbėti daugiau“, – įsitikinusi I. Minkevičienė.
