Rajone – nauji senelių globos namai

 Rajone – nauji senelių globos namai

Rajone jau du mėnesius veikia nauji senelių globos namai. Labūnavoje įsikūrusioje įstaigoje šiuo metu gyvena devyni senoliai iš Kėdainių rajono, Vilniaus, Alytaus bei Marijampolės. Gyventojais visą parą rūpinasi aštuoni darbuotojai, tačiau netrukus jų turėtų atsirasti daugiau. Itin šiuolaikiškai įrengtus privačius senelių globos namus, pavadintus „Smiltelė“, įkūrė kaunietis Kostas Aleksandravičius. Tai antrieji jo įsteigti senelių globos namai. Nuo 2012 m. tokia įstaiga veikia ir Prienų rajone. „Tai nėra mano darbas – tai hobis ar netgi labiau gyvenimo būdas, – kitokiu požiūriu nustebina K. Aleksandravičius. – Man labai patinka bendrauti su senyvo amžiaus žmonėmis, todėl jų aplankyti į globos namus atvykstu ir savaitgaliais, ir per šventes.“

Patogu ne tik gyventojams, bet ir darbuotojams

Senelių globos namai įsikūrė pačiame miestelio centre esančiame beveik 1 000 kvadratinių metrų pastate. Pastatas dviaukštis, todėl čia įrengtas ir liftas. Iš viso įstaiga gali priimti 44 gyventojus. Jų patogumui siūlomi vienviečiai ir dviviečiai kambariai. Kiekviename iš jų yra dušas bei tualetas.

Globos namuose senoliams visą parą teikiama profesionali medicininė priežiūra. Slaugytojo kabinete įrengta iškvietimo sistema, tad gyventojui spustelėjus jo kambaryje esantį mygtuką darbuotojas matys, kam reikia pagalbos.

Pasak globos namų direktoriaus, visi įstaigoje gyvenantys senoliai turi specialiųjų poreikių.

„Lietuvoje įprasta, kad į senelių namus artimąjį atvežama tik tada, kai jam tenka skirti gerokai daugiau priežiūros: apiprausti, keisti sauskelnes, maitinti, prižiūrėti, kad kur nors neišeitų, nenugriūtų. Tai juodas darbas, todėl arba kuriam nors iš artimųjų tenka mesti savo darbą ir rūpintis giminaičiu, arba apgyvendinti jį senelių namuose. Taigi neturime gyventojų, kurie būtų visiškai sveiki ir savarankiški“, – situaciją pristato K. Aleksandravičius.

[quote author=“Aut. past.“]Senelių globos namų įkūrėjas kaunietis Kostas Aleksandravičius džiaugėsi pirmaisiais įstaigos lankytojais – Labūnavos pagrindinės mokyklos moksleiviais ir pedagogais.[/quote]

Gyventojų bei darbuotojų patogumui visuose kambariuose yra automatinės lovos. Jos pasikelia, todėl keičiant sauskelnes darbuotojui nereikia lenktis. Taip pat yra keltuvai, kurie tampa didele pagalba, kai reikia gyventoją iškelti iš lovos.

Mėnuo privačiuose senelių globos namuose specialiųjų poreikių turinčiam senoliui atsieina 820 eurų. Jeigu asmeniui paskirta slauga, tada valstybė dalį sumos kompensuoja. Gyventojui be specialiųjų poreikių mėnuo kainuoja 690 eurų.

Išaugo poreikis

K. Aleksandravičiaus Labūnavoje įkurti senelių globos namai – antri. Pirmieji veikia Prienų rajone, netoli Balbieriškio miestelio. K. Aleksandravičius prisimena, kokie sunkūs buvo pirmieji įstaigos veiklos mėnesiai Prienuose.

„Tris mėnesius globos namuose gyveno tik vienas žmogus, paskui dar du mėnesius jau turėjome du gyventojus, o dabar turime 35 senolius ir netgi būna taip, kad 16 asmenų laukia eilėje. Reklamos beveik nereikia. Žmonės mus pasirenka pagal rekomendacijas“, – pasakoja globos namų įkūrėjas.

Išaugus paslaugos poreikiui atsirado galimybė plėstis, tačiau Prienuose nebuvo kur. Taigi K. Aleksandravičius ėmėsi ieškoti kitos vietovės.

„Su Labūnava turbūt mūsų biolaukai sutapo, – šypteli K. Aleksandravičius. – Įvažiavau į šį miestelį ir jis man iš karto labai patiko: gražus, tvarkingas, žmonės geranoriški. Kai pradėjau čia dirbti, jie ateidavo paklausti, kuo galėtų padėti. Taigi nuojauta nenuvylė.“

Reikalavimai išaugo

K. Aleksandravičius atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais reikalavimai senelių globos namams stipriai išaugo, todėl šios įstaigos jau nebeprimena ankstesniųjų.

[quote author=“K. Aleksandravičius“]Taisyklės teikti senelių globos paslaugą labai griežtėja. Tai manau, kad ilgainiui žmonių požiūris į senelių globos namus pasikeis.[/quote]

„Taisyklės teikti senelių globos paslaugą labai griežtėja. Taigi manau, kad ilgainiui žmonių požiūris į senelių globos namus pasikeis, – tikisi pašnekovas. – Iš verslo pusės senelių globos namai yra neapsimokanti investicija. Ji atsiperka tik per 16 metų, bet, mano manymu, ši investicija perspektyvi. Juk matome tendencijas Lietuvoje – senyvo amžiaus žmonių daugėja. Tiesa, šios veiklos aš verslu nevadinu. Tai man labiau gyvenimo būdas.“

Darbuotojus renkasi atsakingai

K. Aleksandravičius atskleidžia netipišką savo filosofiją apie senelių globos namus bei jų gyventojus.

„Žmogus gyvena ne pas mus, o savo namuose. Darbuotojai tėra kaip pagalbininkai, – dėsto jis ir priduria, kad šį požiūrį turi suvokti kiekvienas įstaigoje dirbantis žmogus. – Senelių globa – sunkus darbas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl per prievartą šio darbo ilgai nepadirbsi. Tokių įstaigų darbuotojai turi būti ne tik kvalifikuoti specialistai, bet ir jautrūs žmonės.“

K. Aleksandravičius sako, kad suformuoti darbuotojų komandą nėra lengva. Šiuo metu čia darbuojasi specialistai iš Kėdainių, tačiau darbo galimybėmis domisi ir kauniečiai.

„Planuojame didinti licencijuotų slaugytojų skaičių, todėl ieškome darbuotojų. Vis tik su personalu nėra lengva, nes iš akių negali pasakyti, ką darbuotojas galvoja. Jo požiūrį į darbą pamatai tik proceso metu. Per du veiklos mėnesius jau turėjome porą atleidimų.

Bendrąsias globos namų erdves – koridorius, lauką – stebi vaizdo kameros. Žinoma, jų nėra gyventojų kambariuose, nes tai būtų privatumo pažeidimas. Kameros leidžia ne tik matyti vaizdą, bet ir girdėti garsą. Taip išryškėja visas žmonių darbas“, – patirtimi dalijasi globos namų įkūrėjas.

Gyvenimas verda

K. Aleksandravičiui rūpi, kad globos namuose gyvenantys senoliai būtų ne tik kruopščiai prižiūrėti, bet ir įdomiai leistų dienas.

„Kai geras oras, stengiamės, kad seneliai pabūtų lauke. Taip pat turime bendrų pietų tradiciją – drauge susėdame prie stalo. Nevaikštančiuosius sodiname į vežimėlius. Būna, kad ne visi nori atsikelti iš lovos, bet raginame, nes tada ir kraujotaka geresnė, ir pragulų neatsiranda, ir pabendrauja vieni su kitais. Taigi nesvarbu, kad nevaldai kojų, bet tai neatleidžia nuo atsakomybės būti su visais kompanijoje“, – juokauja globos namų savininkas.

[quote author=“Aut. past.“]Mėnuo privačiuose senelių globos namuose specialiųjų poreikių turinčiam senoliui atsieina 820 eurų. Jeigu asmeniui paskirta slauga, tada valstybė dalį sumos kompensuoja. Gyventojui be specialiųjų poreikių mėnuo kainuoja 690 eurų.[/quote]

Kiekvieną mėnesį globos namuose kunigas aukos šv. mišias, norintieji galės prieiti išpažinties. Įstaigoje taip pat bus organizuojami įvairiausi renginiai bei veiklos senoliams.

„Prienų rajone esančiuose globos namuose turime smagią tradiciją. Vasarą išnešame į lauką stalus ir susirenka apie 70 žmonių iš pašalies pabendrauti su senoliais. Tokiu būdu įstaigos gyventojai integruojami į bendruomenę ir jiems kasdienybė atrodo visai kitokia. Ne kartą yra buvę taip, kad iš pradžių senoliai nenori pasilikti globos namuose, o paskui taip įsigyvena, kad nebenori išvažiuoti, kai vaikai atvyksta jų parsivežti šventėms ar atostogoms. Jie sako, kad čia jų gyvenimas, nes turi draugų, sulaukia svečių, todėl jiems čia patinka“, – džiaugiasi K. Aleksandravičius.

Pirmieji svečiai

Pirmieji svečiai į senelių globos namų duris pasibeldė Pyragų dieną. Tai Labūnavos pagrindinės mokyklos bendruomenė. Jie atvyko su nuotaikinga mažųjų moksleivių koncertine programa bei saldžiomis vaišėmis seneliams.

„Labai džiaugiamės sulaukę šių svečių. Norėčiau, kad įstaiga užmegztų stiprų ryšį su Labūnavos bendruomene“, – atskleidė K. Aleksandravičius.

„Senelių globos namų įkūrėjas – ne mūsų krašto žmogus, todėl atėjome susipažinti ir pabendrauti, – sakė Labūnavos pagrindinės mokyklos direktorė Rita Karnilavičienė. – Mūsų mokiniai ne kartą yra lankęsi kitose rajono senelių globos įstaigose, o dabar tapome pirmaisiais mūsų kaime įsikūrusių globos namų svečiais. Manau, kad senolių lankymas, kaip pastebėjo ir globos namų įkūrėjas, yra abipusė terapija: seneliai bendraudami su vaikais pralinksmėja, tampa žvalesni, o vaikai ugdosi pagarbą senyvo amžiaus žmonėms.“

Bendruomenė stipri, kai visi drauge

Pasak R. Karnilavičienės, kaimo bendruomenė turi vienyti visas toje vietovėje veikiančias įstaigas: mokyklą, žemės ūkio bendrovę, senelių globos namus.

[quote author=“K. Aleksandravičius“]Su Labūnava turbūt mūsų biolaukai sutapo. Įvažiavau į šį miestelį ir jis man iš karto labai patiko: gražus, tvarkingas, žmonės geranoriški. Kai pradėjau čia dirbti, jie ateidavo paklausti, kuo galėtų padėti. Taigi nuojauta nenuvylė.[/quote]

„Bendruomenėje negali mokykla, kultūros namai, kitos įstaigos veikti kiekviena sau – turime būti drauge. Tada kaime bus gera gyventi ir tapsime traukos centru – mus norės ne tik aplankyti, bet galbūt ir čia įsikurti, – mano anksčiau ir Labūnavos bendruomenės pirmininkės pareigas ėjusi R. Karnilavičienė. – Po viešnagės globos namuose matau, kad išaugs įvairių kūrybinių idėjų, kaip galėtume vystyti mūsų bendradarbiavimą. Per Kalėdas ir kitas šventes senoliams mielai dovanotume moksleivių koncertą, darbelių, atvirukų. Taigi labai tikiuosi, kad šiandien užmegzta bendrystė tęsis.“

[#gallery=1086#] 

Rekomenduojame parsisiųsti:

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video