Pusės pensijos senolis neteko be jokių paaiškinimų
Ramų kėdainiečio senjoro Alfonso Plančiūno gyvenimą vieną dieną netikėtai sudrumstė ilgai laukto paštininko vizitas – vyriškis be paaiškinimo tegavo vos pusę pensijos. Iš dviejų šimtų eurų įprastai pragyvenanti senolio šeima tąkart neteko amo, o paties Alfonso vos neištiko širdies smūgis. Šiandien daugybę institucijų apkeliavusio vyriškio rankos po mažu svyra – teisybės ieškoti bandęs senolis vis dar negauna atsakymo, kodėl be paaiškinimo jam buvo nurėžta net pusė mėnesio pajamų.
Perpus mažiau
Šiuo metu A. Plančiūnui tenka gyventi iš 100 eurų pensijos. Vyriškiui tai labai stiprus smūgis. Tačiau jis neverkia ir visomis išgalėmis stengiasi taupyti. Vyriškį labiausiai piktina tai, kad jam niekas tiksliai neišaiškina, kur tie jo pinigai dingsta.
„Nuėjau į „Sodrą“. Ten darbuotoja pasakė, jog antstoliai man nuskaičiuoja. Daugiau nieko nepaaiškino. Sakė kreiptis į antstolių kontorą. Na, kaip sakė, taip ir padariau. Nukulniavau iki antstolio Nikolajaus Alenino kontoros“, – pasakojo A. Plančiūnas.
Antstolio nebuvo
„Nuėjau į jų kontorą. Antstolio tuo metu nebuvo, tai aš jo padėjėjos paklausiau, dėl kokios priežasties man nuskaičiuojami pinigai. Man išaiškino, kad už kažką skolingas „Kėdainių butams“ ir kad eičiau į tą bendrovę aiškintis. Tad kulniavau toliau…“ – prisiminimais dalijosi senjoras.
Siuntė atgal
Vyriškio teigimu, jam nuėjus į „Kėdainių butus“ buvo paaiškinta, kad „antstoliai nuskaičiuoja pinigus – tai jie ir žino už ką nuskaičiuoja“. Ir vėl liepė eiti pas antstolius. Man trūko kantrybė. Esu labai ramus žmogus, niekad nerėkauju ir nešūkauju. Kalbu ramiai, saugau savo sveikatą ir stengiuosi nei sau, nei kitiems nervų negadinti. Buvo darbo dienos pabaiga, tad nuleidęs galvą nužingsniavau į autobusų stotelę, o iš ten – autobusu namo.“
Laiškų negavo
Vyriškis teigė, kad jokių laiškų ar raginimų susimokėti kokias nors skolas negavo.
„Su antstoliais esu susidūręs ir anksčiau. Tuomet sūnelis mano buvo šiek tiek prisidirbęs, bet aš skolą išmokėjau. Mokėjau taip pat antstoliams. Tuomet gavau laiškus, buvau informuotas ir bent žinojau, už ką moku. Skolą sumokėjau sąžiningai. Esu sąžiningas žmogus, žodžio laikausi ir žinau, jog skola – ne žaizda, neužgis“, – liaudies išmintį prisiminė vyriškis.
[quote author=“Alfonsas Plančiūnas“]Buvo darbo dienos pabaiga, tad nuleidęs galvą nužingsniavau į autobusų stotelę, o iš ten – autobusu namo.[/quote]
Turi butą, bet negyvena
„Aš daugybę metų esu registruotas Kėdainių miesto Žibuoklių gatvėje. Tačiau gyvenu kitoje vietoje, tiesa, visai netoli nuo tos, kurioje esu deklaruotas. Jei gaunu kokį laišką, man kaimynė praneša ir aš jį pasiimu. O kad reikėtų mokėti „Kėdainių butams“ – aš nežinojau. Juk jokių laiškų ar raginimų susimokėti aš negavau. Sako kaimynė, kad gal už šiukšles (atliekų tvarkymą – aut. past.) man susikaupė tokia skola. Nežinau. Aš ten jau daug metų negyvenu. Ten šildymo nėra. Nežinau dar už ką ten mokėti reikia“, – spėliojo A. Plančiūnas.
Panašu, kad pasiklydo
Aiškinantis šią istoriją, darėsi aišku, jog vyriškis tiesiog pasiklydo institucijų labirintuose. Tiesa, institucijų atstovai galėjo vyriškiui paaiškinti, už ką jam pinigus nuskaičiuoja. Jei žmogus nerėkauja arba jei neateina su kostiumu į „valdišką“ įstaigą, tai dar nereiškia, jog jis nieko nesupranta. Galbūt šioje vietoje trūko paprasčiausio žmogiškumo?
Vykdomasis dokumentas
Naujienų portalas www.rinkosaikste.lt susisiekė su antstoliu Nikolajumi Aleninu, kuris sutiko pabendrauti su žurnalistais ir paaiškino susidariusią situaciją.
„Matote, kartais žmogus, atvykęs pas mus, nemoka tinkamai suformuluoti savo prašymo. Visaip būna. Aš nekalbu apie šį konkretų atvejį. Dėl ko nuskaičiuojami pinigai, būna išaiškinta procesiniuose dokumentuose. Jie siunčiami registruotu laišku. Jei nuskaičiuojama nuo pensijos, tai manau, kad ir „Sodra“ galėjo paaiškinti žmogui, dėl ko yra nuskaičiuojama, jei jam neaišku ir jis pirmiausia kreipėsi ten. Manau, kad jie turi turėti vykdomuosius dokumentus, kuriuose nurodyta kas, kada ir kodėl priėmė tokį sprendimą“, – paaiškino N. Aleninas.
Nesusikalbėjimas?
Paklausus antstolio, kad galbūt jo darbuotoja neišaiškino žmogui tinkamai esamos situacijos, šis atsakė, jog jo darbuotojai yra kompetentingi. Be to, kiekvienas kreipimasis į antstolį yra fiksuojamas atitinkamuose dokumentuose.
„Jei žmogus atvyktų pas mus ir užpildytų tam tikros formos prašymą, mes jam suteiktume visą informaciją. Kitaip ir būti negali. Dirbame juk pagal įstatymus. Tikrai gali atvykti“, – patikino antstolis.
Pats kreiptis nedrįso
A. Plančiūnas pats pagalbos į žiniasklaidą kreiptis net nedrįso. Vyras sako, jog Kėdainiuose yra ir didesnių bėdų, nei jo pensija. Vyrui nusprendė padėti jo draugai Edvardas ir Vidmantas. Jie paragino vyriškį netylėti ir viešinti susidariusią situaciją.
„Reikia žmogui kažkaip padėti. Jis tikrai geras bičiulis. Sąžiningas žmogus. Sumokės jis tą skolą, tik va būtų gerai, kad kas paaiškintų, iš kur ta skola susidarė“, – kalbėjo geras pasimetusio vyriškio bičiulis Edvardas.
Taigi, net šią painią istoriją pradėjus narplioti žurnalistams, nei viena institucija taip ir nesugebėjo pasakyti, už ką A. Plančiūnas yra skolingas ir kodėl antstolis vyriškiui pragyventi palieka tik pusę pensijos. Belieka tikėti tik antstolio pažadu, kad A. Pnačiūnui dar kartą atvykus į kontorą, jis bus išsamiai supažindintas, kam iš tikrųjų yra skolingas.
