„Profkės“ ypatumai: pamačius ginklus – mintys apie mokyklos išsprogdinimą

Ar profesinė mokykla yra tinkama vieta kariuomenės pristatymui? Toks klausimas kyla po Kėdainių profesinio rengimo centre vykusio Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro Lietuvos kariuomenės pristatymo, kuris baigėsi šokiruojančiai – ginklus pamatę ir juos apžiūrinėdami moksleiviai ėmė kalbėti ir garsiai reikšti mintis apie mokyklos išsprogdinimo planus. Lyg to būtų maža, atsirado ir toks „drąsuolis“, kuris kišo galvą į raketos paleidimo sistemą. Bet apie viską nuo pradžių…

Skatino stoti į kariuomenę

Pilnai auditorijai šurmuliuojančių moksleivių kareiviai apie kariuomenę pasakojo nuo pačių pagrindų. Kas jai vadovauja, kokie kareivių laipsniai, kokie pagrindiniai uždaviniai bei kokių žmonių kariuomenėje laukiama.

Po to, kai buvo grąžinta privalomoji karinė tarnyba, visuomenėje kilo nemenka pasipiktinimo banga – esą laisvoje demokratinėje šalyje tokie dalykai nepriimtini. Greičiausiai dėl to Krašto apsaugos specialistai suaktyvino šviečiamųjų rengininių organizavimą.

Kariai, pasakodami, kodėl verta rinktis kario kelią ir domėtis privalomąja karine tarnyba pabrėžė, jog tarnavimas ne tik suteikia galimybę užsidirbti pinigų. Tai – pašaukimas, gyvenimo mokykla, prestižinė profesija.

Labai gaila, kad nors salė ir buvo sausakimša, atsiminimai liko tikrai nekokie. Tik koks trečdalis mokinių atrodė bent kažkiek susidomėję, o likę šnekučiavosi, naršė telefonuose, kikeno net ir nuolat tildomi mokytojų. Ir tas abejingumas kilo tikrai ne dėl to, kad pristatymas būtų nuobodus, o dėl to, kad panašu, jog didžioji dalis treningais pasipuošusių jaunuolių neturi net menkiausio suvokimo, kas yra kariuomenė, ir koks turi būti karys.

Kariuomenė – ir profesija, ir hobis

Kadangi per jaunuolių bruzdesį paklausyti pristatymo negalėjau, išėjau pasižvalgyti į foje ir pakalbinau kėdainiečius karius savanorius, kurie buvo pasiruošę pasakoti apie dažniausiai kariuomenėje naudojamus ginklus, o besidomintys juos galėjo apžiūrėti iš arti. Tiesa, kalbėjome ne apie ginklus, o apie tai, kaip sekasi kariams prikalbinti jaunuolius stoti į kariuomenę.

„Jeigu visi domėtųsi kariuomene, tai visa Lietuva tarnautų. Na yra žmonių, kurie tuo nesidomi – jie bus mechanikais, šaltkalviais, vadybininkais. Tiems, kurie nesidomi kariuomene, šitas renginys toks daugiau švietėjiškas, pareigos jausmą skatinantis, moralę keliantis“, – kalbėjo kariai Ridas ir Arvydas.

Jie pasakojo kariuomene pradėję domėtis nuo pat mažens. Dabar tarnavimas jiems yra hobis – o hobį pasirinkti gali kiekvienas. Kol vieni prie televizoriaus kremta saulėgrąžas, kiti, apsivilkę kario uniformą, treniruojasi ir aktyviai bei turiningai leidžia laisvą nuo civilinio darbo laiką. 

Visa laimė, kad stojantis į kariuomenę asmuo turi išlaikyti intelekto testus – pagalvojau, žiūrėdama, kaip mokiniai su viltimi ieško kulkų skyrelio AK-45 šautuve. Tai, jog kai kurie, besipriešinantys privalomajai karinei tarnybai bando „apgauti“ intelekto testus, rašydami bet kokius atsakymus, panašu, dažniausiai neišdega.

„Mitas, kad bet kaip užpildžius testą, bus įmanoma apgauti specialistus“, – tikina karys Arvydas. – „Ne tik testą reikia išlaikyti, o ir su psichologu ir psichiatru pakalbėti – o jie puikiai mato, ar žmogus sukčiauja. Testo apgauti praktiškai neįmanoma, nes klausimynas sudarytas iš daugiau, nei 200 klausimų. Į klausimą gali atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Visi klausimai tarpusavyje susiję, todėl labai lengva pamatyti, kada žmogus sukčiauja.

Be to, jeigu jau žmogui pavyktų apgauti testą ar psichologus, tai iš karto yra rašoma į asmens bylą, ir ta žymė jį persekiotų visą gyvenimą. Kažin, ar kažkas to iš tikro norėtų.

O tas testas nerodo, kad žmogus yra psichiškai nesveikas. Tiesiog jo intelekto lygis nustatomas – gali būti žmogus toks, kaip visi, tik jo intelektas yra gerokai žemesnis, nei reikalaujama“.

„Gaila, kad neturit kulkų“

Foje demonstruoti šautuvai, granatsvaidis, atrodo, turėtų masinti vyriškąją giminę. Tiesa, ginklais domėtasi gan vangiai, o ir besidomintys, panašu, į kariuomenę stojančiam privalomo intelekto testo nebūtų išlaikę. „Gaila, kad kulkų neturit“, „Ar turit tokį, kad visą mokyklą išsprogdint būtų galima?“, „O, su šituo gerai klasėj papyškint būtų“ – tokie ir panašūs moksleivių pasisakymai vertė karius kraipyti galvas, o man pasidarė labai gėda ir liūdna. Taip kalba mūsų ateitis – tą sakydama jaučiuosi labai sena, nors už tuos jaunuolius vyresnė esu vos keliais metais.

Kaip reikia kišti galvą į „JAVELIN“

Lauke suvažiavusi karinė technika sulaukė daugiau susidomėjimo. Kareiviai, kaip ir dera kareiviams, negaišdami laiko ištraukė įvairius atsivežtus ginklus ir kitą karinį inventorių. Atsinešę stalų, pasiruošė ekspozicijos vietą, išdėliojo įspūdingą ginkluotę. „Sveiki, jaunuoliai!“ – tik iššokę iš sunkvežimio šūktelėjo kareiviai, tačiau kiek girdėjau, atsakymo iš tų jaunuolių jie taip ir nesulaukė.

Už tai puikiai girdėjau, apie ką, vietoj mandagaus pasisveikinimo, kalbėjo tie jaunuoliai – kokia čia nesąmonė ir kaip reikės prisigerti vakare bei pasikvietus kokią mergaitę su ja romantiškai laiką praleisti. Tiesa, vakaro planų nupasakojimas skambėjo toli gražu ne romantiškai.

Bežiūrėdama į tokią mūsų ateitį susimąsčiau – kur stovi pasitempęs, tvarkingas karys, o kur – sudribęs, šiugždantį treningą apsitempęs berniūkštis. Ir supratau, kad arba tam berniūkščiui iki kario, toli kaip man iki balerinos, arba nežinau kiek kantrybės, jėgų ir pastangų kažkam galbūt prireiks, kad iš to treninguotojo padarytų tikrą vyrą.

O baisiausia tai, kad tas treninguotas tikrai jaučiasi ne ką prastesniu vyru, nei karys.

O dabar apie tą „JAVELIN“. Tai – nešiojama vidutinio nuotolio prieštankinė raketų paleidimo sistema. Kam sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodo – tai nemenkas rąsto dydžio vamzdis, kurį kariai naudoja pasidėję ant peties. Įspūdingai atrodantis ginklas sulaukė nemenko susidomėjimo. O tas susidomėjimas pasireiškė taip – vienas vaikinas pasidėjo javeliną ant peties, o kitas įkišo galvą į vamzdį ir pasakė „Nu, šauk!“.

Pamąstymai pabaigai

Taip, ne visi ten buvę jaunuoliai demonstravo savo intelekto nesužalotus pastebėjimus apie kariuomenę, ginkluotę ir galimybes, kurias suteikia ginklo naudojimas. Į kai kuriuos jų buvo malonu žiūrėti – jie mandagiai klausėsi karių, vykdė jų nurodymus, ir panašu, iš tiesų kažką atsimins ir galbūt nuspręs išbandyti save kariuomenėje.

Bet kai apsilankai tokiame renginyje, kuris net mane, merginą (t.y. tą, kuri vaikystėje su barbėmis žaidė, o ne su kareivėliais ir žaisliniais šautuvais, kaip dauguma berniukų daro) domina, ir pamatai, kaip elgiasi tas šiuolaikinis jaunimas, pasidaro kažkaip labai liūdna. Žinoma, ne visi tokie. Galbūt kažkas pasakys, kad ne profesinėje mokykloje intelekto aukštumų ieškoti reikia, bet vis dėlto, jeigu nori būti suvirintoju, nereiškia, kad per gyvenimą turi būti vieną knygą perskaitęs, o ginklą pamatęs imti šokinėti kaip pirmykštis žmogus.

Mane apniko mintys, kad mūsų šalies valdžia daro nemažą klaidą, manydama, jog universitetų ar kolegijų studentai turi pirmenybę „išsisukti“ nuo karinės prievolės. Taip tarsi automatiškai išskirstoma – akademinis jaunimas kario amato mokytis neprivalo, o štai profesiniuose centruose besimokantys tampa bene pagrindiniu taikiniu.

Karys turi būti intelektualus. Tikiu, kad tie, kurie į kariuomenę eina savo noru, tokie ir yra, bet jeigu kariuomenėje būtų dauguma tokių, kokie sukinėjosi šiame renginyje, tikrai saugiai nesijausčiau.