Pristatyta kraštietės Rasos Aškinytės knyga
Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių.
Rūta Švedienė
Knygos pristatymo renginys vyko Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje. Susitikimą su Rasa Aškinyte inicijavo Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius. Renginį vedė skyriaus narė, bibliotekos darbuotoja Irmina Pryvalova. Pokalbis su autore buvo įdomus ir intelektualus. Netgi galima teigti, kad tarpais vedėjos mintys ir klausimai buvo įdomesni už atsakymus.
Parašė šešis romanus
Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių. Kūryba universali turinio ir formos atžvilgiu. Kūriniuose istorinis ir kultūrinis kontekstas vilioja intelektiniu klodu, o siužetinė linija dažnai primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių.
Šiais metais autorė išleido jau šeštą grožinės literatūros knygą „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022), jos ankstesni romanai – „Glesum“ (Vaga, 2016), „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ (Vaga, 2013), „Lengviausias“ (Vaga, 2011) – išversti į užsienio kalbas, romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ pripažintas geriausia 2014 metų knyga suaugusiems, o 2017 metais J. Paukštelio literatūrine premija apdovanotas romanas „Glesum“.
Veikėjų vidinis pasaulis kupinas skausmingos vienatvės ir meilės troškimo, o nuo išorinio pasaulio jis dengiamas saviironijos ir net juodo humoro kauke.
Aut past.
2018 m. išleistas romanas „Istorija kaip upė“, 2009 m. − „Rūko nesugadinti“. Be grožinės literatūros, R. Aškinytė yra išleidusi knygų vaikams, vadovėlių, mokslinių veikalų.
R. Aškinytė studijavo istorijos bakalauro ir filosofijos magistro studijose bei etikos didaktikos doktorantūroje, dabar veda psichoterapijos sesijas, dėsto universitete, rašo knygas.
Kalbėtasi apie ne pačius linksmiausius dalykus
Tą vakarą bibliotekoje, be tradicinių temų – vaikystės, kūrybos, darbo, kalbėtasi apie ne pačius linksmiausius dalykus – vienatvę, vidinę tuštumą, skausmingas moterų patirtis. Bet šypsenų ir linksmo šurmulio netrūko.
Pokalbis su charizmatiška, atvira ir šmaikščia pašnekove, puikia rašytoja, dėstytoja, psichoterapeute, kraštiete – buvusia vilainiške R. Aškinyte buvo labai įdomus. Aptarta ne tik naujausia grožinės literatūros knyga „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“, bet ir anksčiau išleisti romanai.
Nors naujausios knygos pavadinimas ir rožinės spalvos viršelis tartum žada lengvą skaitinį, autorės kūrybos gerbėjai žino – knyga ne iš lengvųjų. Veikėjų vidinis pasaulis kupinas skausmingos vienatvės ir meilės troškimo, o nuo išorinio pasaulio jis dengiamas saviironijos ir net juodo humoro kauke.
R. Aškinytės kūryba universali turinio ir formos atžvilgiu. Kūriniuose istorinis ir kultūrinis kontekstas vilioja intelektiniu klodu, o siužetinė linija dažnai primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių.
Aut. past.
Meilė, kuriantis, bet ir naikinantis gaivalas, stipriausia iš visų jausmų, o knygoje ji teka nevaržomai, pasišokinėdama, rašytojos žodžiais tariant, kaip kalnų upė, tirštesnė net už kraują.
Pasak autorės, būtent apie šį vidinį pasaulį, labiausiai nuo visų slepiamą, kuriame telpa viskas: aistros ir troškimai, gėda ir kompleksai, sužaloti kūnai, vienatvė, ilgesys, viltis, nusivylimai, klaikas, ir yra jos knygos. Atviros ir skaudžios.
Autorė sakė, kad rašydama ji nesiremia savo asmenine ar kitų pažįstamų žmonių patirtimi, siužetas ir visas pasakojimas tiesiog ateina savaime, tad rašytojas atlieka tarsi mediumo, tarpininko vaidmenį.
Na, o šiuo metu rašymui laiko atrasti sunkiau, nes didžiąją jo dalį užima psichoterapijos konsultacijos klientams, darbas universitete. „Bet aš tikiuosi, kad rašymas manęs nepaliks“, – atsisveikindama šypsojosi R. Aškinytė.
