Prasideda Adventas: ar likę dar tikėjimo žmonių širdyse?

Prasideda Adventas – ramybės, susikaupimo, nusiraminimo, dvasinio apsivalymo metas. Nors nuo XX a., ypač jo vidurio, Advento papročiai ėmė nykti, tačiau jau nuo IV a. tai buvo laikas, kai krikščionys lankydavosi bažnyčioje, atlikdavo atgailą, švęsdavo šv. Mišias. Advento šv. Mišios švenčiamos ir mūsų dienomis, tik kiek tame likę tikro tikėjimo, nuoširdumo, atgailos? O gal jo nebėra? Apie šiuos ir kitus klausimus kalbėjomės su Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionaline ministre Virginija Mickute OFS. O mūsų pokalbį apie šių laikų modernių žmonių tikėjimą pradėjome Tėvo Stanislovo žodžiais: „Visuomenėje per daug liūdesio. Žmonės praradę viltį ir tikėjimą šviesesne ateitimi, jie nusivylę, juos slegia baimė ir neviltis. Mes turime juos ištraukti iš baimės ir nevilties, išvaduoti iš nuobodulio, sugrąžinti jiems tikėjimą šviesesne ateitimi. Mes turime atgimti dvasiškai, pakelti žmonių dvasią“.

Minėtai Pranciškoniškajai šeimai priklausė ir visų meiliai Tėveliu vadinamas kapucinas Tėvas Stanislovas. Tik Virginija nėra dvasininkė, ji priklauso Pasauliečių pranciškonų ordinui. Kad būtų aiškiau, pašnekovė trumpai pristato, kas yra pasauliečiai pranciškonai ir ką apskritai reiškia šis ordinas.

– Kas yra Pasauliečių pranciškonų ordinas ir kokia jo misija?

„Prieš 800 metų gyvenusio šv. Pranciškaus Asyžiečio įkvėptai Pranciškoniškajai šeimai priklauso vyrai ir moterys, pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys, pasauliečiai ir kunigai, susituokę ir nevedę, seneliai, jaunimas ir vaikai.

Pranciškoniškąją šeimą sudaro mažesnieji broliai (OFM), mažesnieji broliai konventualai (OFM Conv), mažesnieji broliai kapucinai (OFM Cap), šv. Klaros neturtėlės seserys (OSC), Trečiojo reguliaraus ordino (TOR) broliai ir daugybė pagal TOR Regulą gyvenančių vyrų ir moterų kongregacijų, pasauliečiai pranciškonai (OFS), pranciškoniškasis jaunimas (Jaupra) ir vaikų grupės „Pranciškučiai“, – pasakoja V. Mickutė. – Pasauliečių pranciškonų ordinas (OFS – Ordo Franciscanus Saecularis) šiandien sudaro didžiąją dalį visos Pranciškoniškosios šeimos. Jis skaičiuoja apie 174 tūkstančius narių ir yra pasklidęs po 112 pasaulio valstybių.

Šis ordinas iš esmės skiriasi nuo kitų vienuolijų tretininkų, nes turi visišką autonomiją, koordinuotą struktūrą ir yra tiesiogiai pavaldus Šventajam Sostui. OFS nariai, likdami pasauliečiais ir laikydamiesi 1978 m. popiežiaus Pauliaus VI patvirtintos Regulos, įžadais įsipareigoja gyventi Evangelija pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdį.“

V. Mickutė OFS atkreipia dėmesį, kad būtent įžadai ir gyvenimas pagal Bažnyčios duotą Regulą išskiria pasauliečius pranciškonus iš kitų šv. Pranciškaus mylėtojų.

Anot pašnekovės, Pasauliečių pranciškonų ordinas Lietuvoje atkurtas 1991 m. rugpjūčio 3 d., Tarptautinės OFS tarybos oficialiai pripažintas 2001 m. rugsėjo 29 d.

„Šiandien Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordinas skaičiuoja apie 400 narių, susideda iš 4 regionų (Vilniaus, Telšių, Šiaulių–Panevėžio, Kauno–Vilkaviškio) ir 25 vietinių brolijų. Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordinas viso OFS mastu koordinuoja socialinę akciją „Well4Africa“, kurios tikslas – užtikrinti pamatinę žmogaus teisę į geriamąjį vandenį ir įrengti vandens gręžinius vargingose Afrikos šalyse“, – apie ordino misiją pasakoja nacionalinė ministrė.

– Virginija, kaip Jūs matote šiuolaikinių žmonių tikėjimą? Koks jis? O gal jo apskritai net nėra?

– Manau, kad kiekvieno žmogaus tikėjimas yra labai asmeniškas ir individualus. Iš išorės net nelabai galėtume kažkaip įvertinti, pamatuoti ar pasverti kito žmogaus tikėjimą.

Paradoksalu, tačiau įmanoma, kad galime visai nerasti tikėjimo ir už labai religingo išorinio „fasado“.

Tikėjimas matuojamas ne apeigomis, pamaldumų praktikomis, net ne gerų darbų skaičiumi. Tikėjimas pirmiausia yra santykis, mano kaip kūrinio santykis su savo Kūrėju. O krikščionybėje – mano kaip vaiko santykis su mylinčiu Tėvu. Kai tas didysis susitikimas įvyksta, tuomet atsiranda santykis, kurį mes norime auginti per maldą, Biblijos skaitymą, artimo meilės darbus ir pan.

Tai, kaip žmogus gyvena, kokias vertybes jis išpažįsta ir kokius darbus daro, gali liudyti kitiems apie jo tikėjimą. Kitaip tariant, medis atpažįstamas iš savo vaisių. Ir bent jau savo aplinkoje, tikrai matau daug gyvo krikščioniško tikėjimo liudytojų.

– Šiais moderniais laikais kartais atrodo, kad žmonėms nebelikę nieko švento – mažai kas laikosi pasninko, į bažnyčią eina, nes taip reikia, nes reikia „sutvarkyti“ vaikus (pakrikštyti, vesti Pirmos Komunijos ir pan.), bet ne iš pašaukimo ar noro pabūti tikinčiųjų rate… Stokojama ir padorumo, mandagumo, atjautos ir pan. Kaip manote, kodėl žmonės tapo tokie „vienkartiniai“, vartotojiški, abejingi?

– Kiekvienas laikas turi savo iššūkių, taip pat ir mūsiškis. Gyvename greitojo vartojimo laikais, kai viską norime gauti iškart, nenorime nei ilgai laukti, nei per daug investuoti. Skaudu matyti, kad Bažnyčia daliai žmonių taip pat yra tapusi viena iš „paslaugų teikimo įstaigų“, kur ateinama gauti sakramentų, pamirštant pačią jų esmę – santykį su Dievu.

Žmonės daug ką daro iš inercijos, dažnu atveju tikėjimas tampa „kultūriniu religingumu“. Domimasi įvairiausiais egzotiškais „dvasingumais“, nesuvokiant jų pavojų ir visiško nesuderinamumo su krikščionybe.

Gyvename užgriauti didžiuliu informacijos-dezinformacijos srautu ir, deja, nemokame atsirinkti. Mums sako, kad yra daug tiesų, kad kiekvienas turi teisę į savo tiesą. O Jėzus sako: „Aš esu Tiesa“.

– Kita vertus, galbūt Lietuvoje tai nėra populiaru, bet yra užsienio žvaigždžių, kurios atvirai pripažįsta savo tikėjimą (nors ir skirtingų konfesijų), deklaruoja meilę Dievui, skleidžia tikėjimo žodį, nebijo ir nesigėdija apie tai viešai kalbėti. Jūsų nuomone, tai kažkokia mada, noras neatrodyti lengvabūdžiu ar tikras tikėjimo išpažinimas?

– Tikėjimas – mūsų tapatybės dalis. Kai tikėjimas nuoširdus, jo, kaip ir šviesos, negali paslėpti. Jis neišvengiamai taps matomas ir tavo šeimos nariams, ir aplinkiniams žmonėms. Žmogaus gyvenimas gali tapti tikėjimo liudijimu ir įkvėpimu kitiems. Tai, kad žinomi žmonės nesigėdija viešai kalbėti apie savo tikėjimą, manau, yra didelės drąsos ir gyvenimo tiesoje ženklas.

– O ar gali būti taip, kad tame negandų, alkoholizmo, narkotikų ir pan. liūne (o jame dažniausiai ir būna žinomi žmonės) žmonės ir atsidūrė būtent dėl to, kad buvo praradę tikėjimą Dievu, patys įsivaizdavo esantys visagaliai ir savo likimo valdovai, o silpnumo akimirką tiesiog palūžo? Juk didžioji dalis mūsų moderniosios visuomenės tikriausiai kaip tik ir yra tokia?

– Sunkus klausimas. Pasakysiu taip. Esu girdėjusi žmonių, kurie pažinę Dievą su Jo pagalba pakilo iš paties dugno, liudijimų. Jie sako: „Vienos dienos su Viešpačiu neiškeisčiau į visą savo gyvenimą, kai buvau turtingas ir galingas, bet Dievo nepažinojau“. Tai reiškia, kad pats žmogus savęs laimingu padaryti negali. Jo širdį laimingą gali padaryti tik Tas, kuris pats tą širdį ir sukūrė. Vėl grįžtame prie to paties esminio santykio su mylinčiu Dievu.

– Tenka pastebėti, kad žmonės, išgyvenę kažkokius didelius gyvenimo sukrėtimus, kritimus ir vėl pakilimus, pavyzdžiui, buvę alkoholikai, narkomanai ar kitų priklausomybių turintys asmenys, sveikimo kelyje dažniausiai atranda tikėjimą, atsiverčia ir tampa uolūs Dievo išpažinėjai. Kodėl? Kas juose pasikeičia? Ką jie atranda religijoje, kas jiems padeda „prisikelti“ naujam, sveikesniam gyvenimui? Atvirai pasakius, labai ilgai ieškau šito atsakymo ir iki galo dar niekaip nesu radusi…

– Jie tampa laimingi ir juos laimingus padaro ne religija, o tikėjimas – t. y. meilės santykis. Tai yra reali ir gyva patirtis. Kaip ir minėjau, iš dugno pakilęs žmogus atranda tai, kas iš tiesų jį daro visiškai laimingą. Tai pats didžiausias atradimas, kokį galime padaryti gyvenime – kad mums, žmonėms, išgyventi reikia ne tik maisto, oro ir vandens. Žmogus yra ir dvasia, o dvasiniam gyvenimui reikalingas kitoks maistas. Mums reikia maldos, reikia tikėjimo bendruomenės. Ir be abejo, neturime laukti tų didelių gyvenimo sukrėtimų, galime tai atrasti daug anksčiau ir daug greičiau, jei tik atversime širdį šiam santykiui.

– O kaip Jūs pati atradote tikėjimą? Kas Jus paskatino eiti tikėjimo keliu – kokie nors gyvenimo sukrėtimai ar jau seniai žinojote savo kelią ir juo nuosekliai keliavote? Pavyzdžiui, Tomas Šernas evangelikų reformatų pastoriaus keliu pasuko tik po Medininkų tragedijos.

– Nesu iš tų, kurie kažkaip dramatiškai atrado tikėjimą. Esu dėkinga, kad tikėjimas man buvo perduotas šeimoje – mano tėvų, mano senelių. Vis dėlto paauglystėje atėjo laikas pačiai žengti žingsnį, kad mano tėvų, mano senelių tikėjimas taptų mano asmeniniu.

Iš patirties žinau, kad jei jaunuolis tokio žingsnio nežengia, anksčiau ar vėliau jis nusigręžia nuo Bažnyčios. Čia panašiai kaip su išaugtais rūbais ar batais… Jei žmogus augo ir brendo, o savo tikėjimo, santykio su Dievu neaugino, jo malda ir pasiliko Pirmosios Komunijos maldelių lygyje.

Tikėjimas turi augti kartu su mumis, tai yra kelionė. Ir labai svarbu, kad tą kelionę keliautume ne vieni, o kartu su bendruomene, kurioje vieni kitus palaikome. Tai ir yra Bažnyčios esmė – ne kažkokia hierarchinė institucija, bet Kristų tikinčiųjų bendruomenė.

– Virginija, jau ne vienerius metus daug bendraujate su žmonėmis, ypač jaunimu, girdite jų baimes, mintis, problemas… Kokios jos? Ko bijo, su kokiomis problemomis susiduria modernūs, šiuolaikiniai žmonės? Ar jų problemos ir baimės skiriasi nuo ankstesnių kartų?

– Nors aplink mus viskas labai dinamiškai keičiasi, technologijos vystosi šuoliais, tačiau žmogaus širdies gelmė yra tokia pati, kaip prieš tūkstančius metų. Kiekvienas žmogus trokšta būti mylimas besąlygiškai, trokšta būti vertas. Ir to meilės bei savivertės trūkumo mumyse negali užpildyti nei materialiniai dalykai, nei tobulo grožio standartai, nei karjera ir šlovė.

Yra daugybė pavyzdžių iš garsenybių, vadinamųjų „celebrity“, gyvenimo, kai žmogus gali visa tai turėti ir vis tiek nenorėti gyventi, jaustis nelaimingas. O kas yra laimė, mes jau kalbėjom. Šiandien labai trūksta tėvų, vadovų, kurie jaunimui galėtų perduoti tikėjimą ir iš jo kylančias moralines vertybes.

– Beje, Jums gal teko lankytis Paberžėje, bendrauti su Tėvu Stanislovu, kuris priglausdavo visus gyvenimo paklydėlius?

– Man nėra tekę asmeniškai sutikti Tėvo Stanislovo. Bet džiaugiuosi, kad net ir nesusitikę gyvai mes abu priklausome tai pačiai dvasinei šeimai Katalikų Bažnyčioje. Tėvas Stanislovas buvo mažesnysis brolis kapucinas, aš esu pasaulietė pranciškonė, tad mes priklausome tai pačiai Pranciškoniškajai šeimai. Ir dėl to jis man yra ypač brangus. Tai reiškia, kad mes abu atpažinome džiaugsmą sekti Kristų pranciškonišku keliu, pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio paliktą pavyzdį.

– Ir pabaigai – ko palinkėtumėte mūsų moderniai visuomenei, kuri nuolat blaškosi, neranda vidinės ramybės ir dėl to vis dažniau skundžiasi psichologinėmis bėdomis ir ligomis?

– Nuoširdžiai linkiu, kad į mūsų širdis sugrįžtų Tas Asmuo, kurio gimimą žmonija jau daugiau kaip du tūkstančius metų švenčia. Pasiryžkime dėti nors vieną žingsnį arčiau santykio su šiuo Asmeniu. Suteikim progą Jam padaryti mus laimingus.