Praktikantų Vyriausybei: Premjere, Jūsų rankose ne tik Lietuvos buhalterija

Viktoras Uspaskich

Nei praeita, nei prieš tai buvusi, nei dabartinė Vyriausybė nieko nedaro ekonomikos augimo skatinimui ir investicinio patrauklumo didinimui, išskyrus kosmetinius papudravimus. Visiškai nereaguojama į tai, kas vyksta aplinkinėse valstybėse. Drastiškai augant energijos išteklių, maisto produktų bei visų kitų prekių ir paslaugų kainoms, matosi, kad praktikantų Vyriausybė sutrikusi ir nežino, ką reikia daryti.

Tuo metu kaimyninė Lenkija, kur ir iki pandemijos vyko pasikeitimai, reaguodama į įvykius pasaulyje ieško įvairių priemonių pagyvinti savo šalies ekonomiką ir taiko vieną iš priemonių – lengvatinį PVM tarifą maisto produktams, o nuo vasario šešiems mėnesiams visiškai jį panaikino maistui, trąšoms, o degalams – sumažino nuo 23 proc. iki 8 proc. PVM būtiniausioms prekėms taip pat panaikintas Anglijoje ir Airijoje. Palyginus su Lietuva, jis yra sumažintas pas vokiečius, prancūzus, italus.

Todėl, Premjere, ir visi kiti, iki šiol valdę Lietuvos valstybę, keiskite savo klaidingą suvokimą apie tokias priemones, kaip PVM panaikinimas (sumažinimas) būtiniausioms prekėms. Turite suprasti, kad tai daroma ne tik dėl to, kad sumažėtų vartojamų prekių kaina ir padidėtų vartojimas. Taip pat turite suprasti, kad kalbos, jog visą PVM sumažinimą suvalgys prekybininkai, yra kvailos.

Tokiai mažai valstybei, kaip Lietuva, tai yra labai neteisingas, netoliaregiškas, buhalterinis supratimas, kuris stabdo mūsų ekonomikos pažangą. Aišku, tai ne vienintelė priemonė, kurią galima taikyti ekonomikos skatinimui, bet šiame straipsnyje pasakysiu tik apie PVM.

Tad aiškinu: išvardintose šalyse PVM sumažinamas ar naikinamas dėl šešėlinės ekonomikos pažabojimo, nes į tą šalį, kur nėra PVM, vežti kontrabandą tampa nebenaudinga. Lietuvos rinkos atveju efektas būtų tas, kad legaliam importui taptų sunkiau konkuruoti su Lietuvoje gaminama produkcija.

Rezultatas – vidaus rinkoje sumažėtų importuojamų prekių. Lietuvos gamintojams atsirastų daugiau erdvės, jie galėtų dirbti pilnu pajėgumu ir dar didinti apimtis, o tai kurtų papildomas darbo vietas. Iš mūsų šalies iškeliautų mažiau lietuviško kapitalo. Pirkėjų pinigai atitektų Lietuvos, o ne kitų šalių gamintojams, kur už mūsų visų pinigus yra kuriamos darbo vietos.

Atsirastų daugiau galimybių modernizuoti mūsų gamybą. Vietos gamintojai pradėtų daugiau gaminti, kurti daugiau gerai apmokamų darbo vietų, padidėtų atlyginimai, valstybės pajamos, mažėtų emigracija. Padidėtų tiek užsienio, tiek vietinių investicijų srautas į mūsų šalį, nes verslas investuoja ten, kur iš investicijų galima sulaukti didesnės grąžos ir trumpesnio atsipirkimo laikotarpio.

O jeigu dirbančių žmonių skaičius šioje sferoje augtų, nes būtent jie kuria kaupiamąją BVP dalį, socialinių garantijų portfelis taptų didesnis ir užtikrintų oresnį, sotesnį ir ramesnį žmonių gyvenimą. Tokiu būdu nereikėtų kasmet didinti Lietuvos skolos mūsų ateities kartų sąskaita.

Reikia suvokti, kas yra darbo vieta ir kokia iš jos nauda, kokie surenkami mokesčiai. Ir kodėl šios priemonės nepasiduoda algoritmui, o tik rinkos dėsniams. Juk iš vienos papildomos darbo vietos valstybė gauna ne tik PVM, surenkami dar ir kiti mokesčiai – GPM, socialiniai draudimai ir t.t. O dar labai svarbus momentas – jei žmogus dirba, taip pat uždirba ir valstybė per jo sumokomus mokesčius ir dėl to, kad neturi mokėti jam pašalpos.

Kiti dėsniai – jeigu žmogus dirba, jis išlaiko šeimą, savo namų ūkį, jam nereikia lengvatų už komunalines paslaugas, šildymus ir t.t. Valstybėje mažėja kriminogeninė situacija. Visa tai mažina išlaidas ir mokesčių mokėtojų apkrovą. Atsiveria daugiau galimybių smulkiam ir vidutiniam verslui tiek paslaugų sferoje, tiek teikiant paslaugas stambiam verslui. Dėl to didėja ir atlyginimai.

Turgaus prekystalyje susidarytų vienodos sąlygos Lietuvoje ir užsienyje pagamintai produkcijai. Jau nekalbu apie tai, kad žmonės nevažiuotų apsipirkti į kaimyninę valstybę, o tai reiškia, kad tie gamybiniai ir prekybos pajėgumai Lietuvoje būtų pilnai išnaudoti.

Tai yra pagrindinis PVM sumažinimo efektas, nes taip veikia rinkos dėsniai. Todėl toks siauras, buhalterinis, netoliaregiškas požiūris į PVM mažinimą žlugdo visą šį išvardintą efektą, o dar ir apkrauna valstybę bei žmones papildomais mokesčiais. Ne šiaip sau valdžia vis nori kelti mokesčius, nes kuo toliau, tuo sunkiau jai sekasi subalansuoti valstybės biudžetą.

Aišku, nelįsiu dabar giliau aiškindamas, kodėl Lietuvos gamintojui pastačius Lenkijos teritorijoje prie pat sienos su Lietuva firminę parduotuvę, jo mūsų šalyje pagaminta produkcija atpinga 40 ir daugiau procentų. Ir čia jau, galiu pasakyti, ne tik valdžios kompetencijos stoka, bet ir korupcija stambiu mastu.

Kaip ir sakiau, tai tik vienas epizodas iš mūsų Darbo partijos programos, nes efektyvesnis rezultatas būtų pasiektas, jei būtų įgyvendinta visa mūsų programa. Kalbėdami apie didesnį MMA, didesnes pensijas, didesnį vidutinį darbo užmokestį, siekiantį daugiau nei 2 000 eurų, mes kalbame apie bendro veiksmų paketo įgyvendinimą, o ne sausai populistiškai apie didesnes žmonių pajamas. Pagal mūsų programą tai nesunkiai įmanoma įgyvendinti.

Taip pat būtina sukurti konkurencines sąlygas šeimyninei prekybai mažmeninėje rinkoje. Sukurti importinių prekių dirbtinių prekybinių antkainių dempingavimo kontrolės mechanizmą vidaus rinkoje, kuris naudojamas kaip šantažas Lietuvos gamintojams.

Nes nesąžiningi prekybininkai tam, kad prispaustų vietos gamintoją, laikinai dempinguoja importinę produkciją, versdami vietos gamintojus mažinti kainas. Šitaip jie atima galimybę turėti pelną plėtrai, modernizavimui, didesnių atlyginimų mokėjimui. Tokiu būdu jie patys lobsta, žlugdo vietos ekonomiką ir padeda užsienio kampanijoms kurti darbo vietas ne Lietuvoje.

O jeigu dar būtų sutvarkyta regioninė politika, kaip numatyta Darbo partijos programoje, pradėtų vystytis ir regionai, o Lietuva pagaliau taptų ne trijų miestų valstybe. Prie šio veiksmų paketo yra dar viena skubiai taisytina problema.

Būtina keisti visiškai beprotišką įstatymą, ribojantį koncentraciją mūsų Lietuvos gamintojams ir jų kooperavimosi galimybes. Tam, kad jie pagal savo dydį ir gamybinių pajėgumų kiekį taptų konkurencingi kitų ES šalių įmonių atžvilgiu.
Įstoję į ES tapome bendros Europos rinkos dalimi ir prekės be jokių apribojimų gali keliauti po visą ES, taip pat ir į Lietuvą. Todėl šių prekių gaminama koncentracija neturi būti ribojama pagal valstybės dydį, tai turi būti vertinama kaip bendra ES rinka. O svarbiausia, kad koncentraciją riboja net ne Europa, o pati Lietuvos valdžia – dėl savo silpnos kompetencijos.

Kaip pavyzdys – Vokietijos ar Lenkijos įmonėms suteiktos galimybės būti 10-20 kartų didesnėmis toje pačioje rinkoje nei analogiškoms Lietuvos įmonėms. Ir tik dėl to, kad Vokietija ar Lenkija 20 kartų didesnė už Lietuvą. Tai yra iš esmės nelogiška ir neteisinga būnant bendroje ES rinkoje. Nes Vokietijos ar Lenkijos produkcijai nėra apribojimų patekti į Lietuvos vidaus rinką.

Kaip gali Lietuvos įmonė konkuruoti toje pačioje rinkoje būnant 20 kartų mažesnė, nesuteikiant galimybių kooperuotis? Todėl nereikia klausti, kodėl mūsų prekių kainos didesnės, nes tiesiog veikia rinkos dėsniai. Visi pirkimai, didesni kiekiai mažina galutinę produkto kainą, didelės įmonės administravimo kaštai mažina galutinės produkcijos kainą ir t.t.
Reikia konkrečiais darbais kurti konkurencingą Lietuvos ekonomiką ES rinkoje. Būtina įstatymiškai kurti tokias sąlygas ir nekalbėti tuščiai apie konkurencingą Lietuvos ekonomiką. Kalbėdamas apie koncentracijos apribojimų panaikinimą, kalbu tik apie tas sferas ir įmones, kurios eksportuoja ir konkuruoja vidaus rinkoje su analogiškomis importinėmis prekėmis.

Šis pasiūlymas neliečia nei prekybos, nei statybos, nei paslaugas teikiančių įmonių, nes jos nekonkuruoja vidaus rinkoje su importu. Tad išvada – mūsų žemdirbių išmokos mažesnės, įmonių dydis skiriasi 20 kartų, PVM ir kitos sąlygos neatitinka ES vidurkio.

Mažmeninė rinka nesureguliuota. Todėl nereikia klausti, kodėl Lietuvos produkcija brangesnė. Ir nereikia klausti, kodėl mūsų įmonės nesugeba mokėti didesnių atlyginimų. Nes jos taps visiškai nekonkurencingos ES rinkoje. Tai reiškia, kad kurianti tokius įstatymus mūsų valdžia kenkia Lietuvai.

Tad tenka dar kartą priminti, ką Darbo partija kalba nuo pat savo susikūrimo pradžios t. y. jau daugiau kaip 18 metų. Kiekvienuose rinkimuose į Seimą, pristatydami šalies ekonomikos vystymo planą, mes ne tik deklaravome siekį mažinti PVM būtiniausiems maisto produktams, bet ir kalbėjome apie būtinybę mažinti mokesčius visoms įmonėms, kurios savo produkciją eksportuoja, arba vietos Lietuvos rinkoje konkuruoja su įvežtine importine produkcija.

Mes labai aiškiai deklaravome tikslą apriboti monopolijų galias ir gaivinti smulkiuosius verslininkus. Siūlėme skatinti smulkųjį bei vidutinį verslą, didesniais mokesčiais apmokestinant monopolininkų ir didžiųjų prekybos centrų nekilnojamąjį turtą. Pritaikius visą šią sistemą, būtų galima demonopolizuoti mažmeninę rinką.

Aš, kaip Darbo partijos pirmininkas, tikrai nuoširdžiai noriu matyti Lietuvoje savo valstybę išlaikančią ekonomiką. Valstybę, kurioje yra stipri vidurinioji klasė, padorios pensijos ir atlyginimai, stipri ir nebrangi energetika, naudingi tarptautiniai santykiai, kuriami ne mūsų nepriklausomybės ir stiprios ekonomikos sąskaita.

Mūsų partijos programa niekada nebuvo fragmentiška – niekada neteikėme pasiūlymų, pavyzdžiui, tik dėl pensijų ar atlyginimų didinimo. Į ekonomikos plėtrą žiūrėjome kompleksiškai ir, beje, aš ne vieną kartą esu pristatęs savo matymą, kaip turi atrodyti tokia ekonomika ir ką dėl to reikia daryti.

Viena iš Darbo partijos programos priemonių – reikia sumažinti išlaidas, t. y. galutinio produkto kainą toms prekėms, kurios yra eksportuojamos ir konkuruoja vidaus rinkoje su analogiškomis prekėmis iš užsienio. Taip, mūsų pasiūlytos priemonės buvo drąsesnės, bet jos galėjo sukurti efektyvesnes ir galingesnes sąlygas verslui negu yra aplinkinėse valstybėse, tokiose kaip Lenkija, Vokietija ar net Didžioji Britanija.

Kaip ir gamtoje, taip ir rinkoje turi suveikti tie patys dėsniai – t. y. jeigu tam tikroje teritorijoje gaminti būtų naudingiau nei Lenkijoje, Vokietijoje, Britanijoje ar kitose šalyse, investicijos ten ir ateitų, šiuo atveju į Lietuvą. Rezultatas aiškus: verslininkai, ir ne tik iš Lietuvos, investuotų į mūsų šalį, čia būtų kuriamos darbo vietos, didėtų eksportas, mažėtų analogiškų gaminių importas į Lietuvą, didėtų įmonių pajamos, žmonių atlyginimai ir mokesčių surinkimas, nes augtų mokesčių mokėtojų skaičius.

Tam, kad Premjerė galėtų suprasti mūsų pasiūlymų esmę, jai reikia nustoti mąstyti kaip buhalterei ir suprasti, kad ekonomika tai nėra vien tik skaičiai, tai yra gyvas organizmas. Sumažinus mokestinę naštą verslui, jis galėtų laisviau atsikvėpti, taip pat ir vartotojai galėtų įpirkti daugiau prekių, o tai reiškia, kad būtų pasiektas visiems naudingas rezultatas – sumažėjusios kainos, padidėjusios įplaukos į valstybės biudžetą, laimingesni žmonės ir pelningesnis verslas. Tam tereikia politinės valios ir išėjimo už buhalterinio mąstymo ribų.

Žinau, kad valdžiai nebus lengva išeiti už savo komforto zonos ribų, bet Lietuva ir Lietuvos žmonės pagrįstai reikalauja kitokio, geresnio gyvenimo negu yra dabar. O svarbiausia, dabar yra galimybė tai padaryti. Nes tam, kad galėtum įgyvendinti bet kokią programą arba strategiją, reikia turėti aiškų administracinį resursą.

O Darbo partijos programos įgyvendinimui reikalinga Premjero pozicija. Nes pagal nusistovėjusią praktiką tik Premjeras, turėdamas aiškią daugumą Seime, sukoncentruoja 99 proc. galios savo rankose. Todėl prieš apsisprendžiant būti Premjeru, pirmiausia reikia pačiam viduje pasiruošti išmokti ir įgyti reikiamą kompetenciją, tokią, kokia reikalinga Premjerui. Ir tai liečia ne tik I. Šimonytę, bet ir visus buvusius Premjerus, kurie turėjo galimybę, bet nepadarė, tačiau vėl lenda į tą pačią poziciją.

Gerbiamieji valdžios žmonės, su visa pagarba jums, kurie, deja, niekada nedirbo mikroekonomikoje, o apie makroekonomiką žino tik iš pasenusių vadovėlių. Prisiminkite, kad visos ekonomikos knygos ir vadovėliai parašyti apie praeitį, o pačiai ekonomikai visada reikia naujų sprendimų.

Ekonomika reikalauja reakcijos ne tik vieną kartą per metus formuojant biudžetą, bet kasdien. Žmogui be orientacijos šioje srityje neatsiras naujų idėjų, nesuveiks intuicija, nes rinkos dėsniai, kaip ir gamtos dėsniai, ne visada apskaičiuojami algoritmu. Intuicija, naujos idėjos – neatsiejama patirties ir praktikos dalis. Jos neatsiranda tuščioje vietoje, tuščioje galvoje.

Į Vyriausybę žmonės turi ateiti ne mokytis, ne praktikuotis, o su patirtimi ir dirbti.

Verta pasidomėti: buhalterinės paslaugos