Praeities laikraščių žvaigždė šiandien kuria eiles

Šis interviu lipliūniškei senjorei Virginijai SANKAUSKIENEI anaiptol ne debiutinis. Pašnekovė šypsosi išgyvenusi žvaigždėtą penkmetį, kai jos pavardė ir nuotraukos, atsidurdavo pirmuosiuose tarybinių Lietuvos laikraščių puslapiuose. Likimas darbščiai dukrai, stropiai mokinei ir talentingai skaitovei užginė galimybę išpildyti svajonę tapti mokytoja arba žurnaliste, tačiau kiekvieną gyvenimo vingį su pozityviomis mintimis ir pavydėtinu užsidegimu priimančios moters atkaklus bei lyderiaujantis būdas vis tiek išsiskleidė, nors ir žemiškesnėje srityje. Virginija keliolika metų dirbo melžėja ir būtent šio darbo pasiekimai pašnekovei pelnė šlovingą pripažinimą to meto spaudoje. O pasakojimą pradėkime laiko tėkme nusiyrę gerokai atgalios, kai Ukmergės rajono kaime pasaulį išvydusiai šeimos pirmagimei Virginijai galvą suko vaikystės rūpesčiai.

Šeimoje – 10 vaikų

Virginija užaugo dešimties vaikų šeimoje. Kadangi buvo vyriausia, turėjo padėti mamai ne tik prižiūrėti pamečiui gimusias seseris ir brolius, bet ir pagelbėti buityje bei ūkyje.

„Prisimenu, kai mama keldavo mane paryčiui ir eidavome melžti karvių. Jas parvarydavo apie trečią nakties, o dar reikėdavo pašerti ir tik tada melždavome. Vaikui atsikelti tokiu metu būdavo labai sunku, – nors ir sudėtingas akimirkas, bet vis tiek su šypsena ir šviesia nostalgija mena pašnekovė. – Į mokyklą eidavome 5 kilometrus. Pamokos prasidėdavo 9 val., bet iš namų išeidavome 6.30–7 val., nes prieš akis ilgas kelias, o žiemą dar sunkiau – keliai labai snieguoti, pusnys mums, vaikams, būdavo virš galvų.

Pasisekdavo, jei kas paveždavo. Bet taip nutikdavo retai, nes anuomet nedaug automobilių buvo. Dažniau arklio tempiamomis rogėmis pieno bidonus vežantys vyrai prašliuoždavo. Mes paslapčia įšokdavom į roges. Pavažiuojam šiek tiek – bijom, kad vadeliotojas su botagu rankoje mūsų nepamatytų. Galvojam, kai atsisuks, tai gausim botagu. Todėl vėl iššokam, pasivejam ir vėl į roges.“

Po mokyklos – ne pietų, o prie darbų

Virginija pasakoja, kad jos mama iš mokyklos grįžtančius vaikus ne visada spėdavo pasitikti su garuojančiais pietumis.

„Pareidavom kokią 17 val. ir skubėdavom ne pavalgyti, o laukuose plušančiai mamai padėti bulvių vagas nukasti. Ukmergės rajone, kur aš gimiau ir ėjau į mokyklą, buvo linų fabrikas. Rudenį sutrumpindavo pamokas ir mokiniai kartu su mokytojais eidavo dirbti prie linų: raudavom, rišdavom ir kraudavom juos. Kartais tikrai nesinorėdavo po pamokų eiti dirbti, bet ne dėl tingulio, o paprasčiausiai labai išalkę būdavom. Į mokyklą kartais išskubėdavome be pusryčių, per pietus – kisieliaus stiklinė su bandele, o nuo vidurdienio iki kokios 15 val. dirbi prie linų“, – pasidalija pašnekovė.

Mažosios pagalbininkės

Vasarą vaikai vėjo laukuose be rūpesčių irgi negainiodavo: jie ravėdavo bulves, rinkdavo kolorado vabalus, vedžiodavo arklius. Virginija su sesėmis ne tik šiuos darbus nudirbdavo, bet dar spėdavo ir padėti melžėjoms.

„Prie mūsų atsirado melžėjų aikštelė. Tada man buvo 13, sesėms – 12 ir 11 metų. Mes įsisiūlėme padėti melžėjoms melžti karvutes. Ateidavo melžėjos, apsivilkusios baltais chalatais, rankose nešdamos kibiriukus, o juose saldainiai mums – mažosioms padėjėjoms, – šypsosi Virginija. – Sunkūs buvo darbeliai, bet man jie patiko. Su sesėmis labai stengėmės.“

Ypatingos pareigos

Smalsiai bei kruopščiai mergaitei puikiai sekėsi ir mokslus krimsti. Dailiai rašiusiai Virginijai vidurinėje mokykloje buvo patikėta pildyti dienyną.

„Ir gerai, kad gavau šias pareigas, – juokiasi pašnekovė. – Nes taisyklingai parašyti mano pavardę dažnam tapdavo iššūkiu. Buvau Pšichockaitė. Kadangi pati pildžiau dienynus, pasirūpindavau, kad mano pavardė būtų įrašyta be klaidų.“

Talentinga skaitovė

Gražia rašysena Virginijos talentų sąrašas mokykloje nesibaigė. Aštrią atmintį turėjusi mergaitė itin žavėjosi poezija ir kalbomis. „Man puikiai sekėsi ir labai patiko rašyti diktantus: lietuvių, vokiečių, rusų kalbų. Labai laukdavau diktantų ir jausdavau azartą parašyti visiškai be klaidų, – su užsidegimu pasakoja Virginija. – Vidurinėje buvau gausybe garbės raštų įvertinta skaitovė.“

Virginija atsiverčia sąsiuvinį, kuriame gražiai ranka surašyti jos kūrybos eilėraščiai, ir ima balsu man skaityti. Kiekvieną žodį moteris pripildo ryškios emocijos ir prasmingo skambesio. Dvejonių nelieka – skaitovės talentas net bėgant metams Virginijos širdyje vis dar žydi.

Poezijos knygos tirpte tirpo

Nors pati rašyti eilėraščius Virginija sako pradėjusi visai neseniai, tačiau poezija jos aistra jau daugelį metų.

„Be galo mėgau Maironį, Salomėją Nėrį. Pastarosios poetės eilėraštis „Grįšiu“ yra mano mėgstamiausias. Galėčiau jį padeklamuoti ir dabar, – tikina pašnekovė. – Tas eilėraštis man įstrigo tarsi himnas. Manęs netraukdavo ir iki šiol netraukia skaityti romanų, o štai eilėraščių knygos rankose tiesiog tirpte tirpsta. Akimirkos su poezija man yra vienos maloniausių.“

Su svajonėmis tapo ne pakeliui

Mokykloje Virginija susižavėjo vokiečių kalba ir suprato trokštanti tapti vokiečių kalbos mokytoja.

„Ši kalba man puikiai sekėsi, bet norint tapti mokytoja, reikėjo likti po pamokų ir mokytis papildomai. O aš juk buvau iš gausios šeimos, namie buvo daug darbų, tad neturėjau šanso ir teko paleisti šią svajonę“, – apgailestaudama kalba pašnekovė.

Vis tik vieną troškimą pakeitė kitas ir šįsyk prie savo svajonės moteris galėjo bent šiek tiek prisiliesti. Dėl skambaus balso, veiklumo bei smalsumo pedagogai Virginijai prognozavo žurnalistės ateitį. Mergina pasirinko radijo ryšio ir transliacijos specialybę. Deja, antrame kurse studijas teko nutraukti.

„Valgyti buvo ką – mama vištų, gyvulių laikė, turėjo dvi karvutes, bet vis tiek vargom, – kalba Virginija. – Reikėjo pinigų ir autobusui, ir galiausiai batams. Stengiausi pinigėlių prasimanyti pati. Anuomet visi ieškodavo talkos, tai vasarą prie šieno dirbdavau, o rudeniop prie bulvių. 10–12 dienų padirbi, gauni po penkis rublius, dar pietų duoda, taip ir susitaupiau batams.

Bet buvo sunku taip mokytis. O antrame kurse ir ištekėjau, tad mokslus nusprendžiau sustabdyti. Vėliau studijuodama neakivaizdiniu būdu baigiau Buivydiškių žemės ūkio technikumą.“

Mamos pėdomis iki žvaigždžių valandos

Susituokusi Virginija su vyru porą metų gyveno mieste – Ukmergėje. Moteris dirbo vaikų darželyje, vėliau baldų kombinate. 1983 m. gyvenimas vėl sugrąžino į kaimą, tik jau į Jonavos rajoną – Bukonis, ir Virginija nuėjo mamos pėdomis. Tapo melžėja.

„Fermose melžėja išdirbau 17 metų. Baigus technikumą tekdavo pavaduoti melžėjų brigados vadovę“, – dėsto pašnekovė.

Kad ir kokio darbo besiimdavo, Virginija jam atiduodavo visas savo jėgas ir širdį. Bet net ir puikiai pažinodama save, pradėjusi dirbti fermoje pašnekovė vis tiek nė sapnuoti nesapnavo, jog vieną dieną būtent dėl šio darbo jos nuotraukos ir pavardė mirgės pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.

„Visi penkeri metai, kol dirbau Bukonyse, man buvo žvaigždėti, – juokiasi Virginija. – Sunkūs, bet žvaigždėti. O laikraščiuose atsidurdavau todėl, kad dalyvaudama melžėjų konkursuose nuolat skindavau laurus ir iškovodavau pirmą vietą. Varžybose lenktyniaudavome ne tik melždamos karves, reikėjo jas ir paruošti, taip pat kuo greičiau surinkti bei išardyti melžimo aparatus, buvo tikrinamos ir teorinės žinios.“

Spauda apie pirmūnę

Pasakodama apie saldžias pripažinimo akimirkas pašnekovė atverčia segtuvą, kuriame rūpestingai sudėti senų laikraščių puslapiai su straipsniais ir Virginijos nuotraukomis.

Vienas iš jų skelbia: „Labai greitai melžimo aparatą „Impulsas“ surinko Panoterių kolūkio melžėja Janina Grigalienė . Tačiau didžiausią meistriškumą pademostravo Virginija Sankauskienė iš Bukonių tarybinio ūkio. Gerai jai sekėsi ir atsakinėjant į teorinius klausimus.“

Štai dar vienos publikacijos ištrauka: „Virginiją Sankauskienę, dirbančią Bukonių tarybiniame ūkyje trejetą metų, turėtume laikyti melžėja su stažu. Per tą laiką spėta įsitvirtinti naujoje darbovietėje, sugebėta nemažai nuveikti. Tai reiškia, ūkis gavo darbą mylinčią, jėgų negailinčią žemdirbę, o ne trokštančią vien pasipelnymo ir lengvesnio gyvenimo. Per devynis šių metų mėnesius Virginija iš kiekvienos pirmaveršės primelžė po 3 222 kg pieno, tai kol kas geriausias pasiekimas rajone. Darbuojasi Bukonių karvių fermoje, turi 35 karvių grupę, kurioje visi gyvuliai kas porą metų pasikeičia. Išauginai gerą karvę, žiūrėk, po kurio laiko jos jau nebeturi. Todėl pirmaveršių karvių melžėja ir dar pirmaujanti rajone, tikrai verta pagarbos .

Virginija studijuoja neakivaizdiniu būdu, kas kartą atiduodama mokslui laisvalaikio dalelę. O juk šeimoje auga trys vaikai, visus juos reikia leisti mokyklon. Bet žinių siekimas, jeigu tik šis noras užvaldo žmogų, gali nugalėti visokiausias kliūtis.“

Kitame straipsnyje drauge su Virginijos nuotrauka irgi publikuojami puikūs pašnekovės darbo rezultatai: „V. Sankauskienė praėjusiais metais iš karvės primelžė po 4 418 kg pieno, iš viso 109 321 kg per metus.“

Pavydas ir konkurencija

„Taip, tada buvau žvaigždė, – juokiasi gerus laikus prisiminusi Virginija. Vis tik, kur dėmesys, ten ir konkurencija bei pavydas. Tuo įsitikinti teko ir mūsų pašnekovei. – Žinau, ką reiškia kolegių pavydas. Kol nepradėjau dirbti Bukonyse, pirmas vietas varžybose ten pelnydavo kita darbuotoja. Tiesa, ji melždavo senesnes karves, o man tekdavo pirmaveršės. Jas melžti sudėtingiau ir daug pieno primelžti sunku – pirma reikia karves geriau pašerti. Oi, su ta melžėja eidavome į tikrą kovą…“

Tačiau atkakliai ir iššūkius tarsi riešutus gliaudančiai naujokei vis tiek pavyko įrodyti savo pranašumą ir puikuotis pirmosiose vietose.

Močiutė visu etatu

Virginijos profesiniai pasiekimai galiausiai ją atvedė į mūsų kraštą. „Keleriškių fermose labai reikėjo melžėjų. Pamatę mano pasiekimus, tiesiog išplėšė mane iš tų Bukonių ir 1987-ųjų rudenį su šeima – vyru, dviem dukromis ir sūnumi – atvažiavome į Lipliūnus. Atvykome su visais gyvuliais ir dar penkias mašinas šieno atsivežėme, – pasakoja Virginija. – Taip ir užsilikom iki dabar – 32 metus. Užsiliko Lipliūnuose ir abi mano dukros – sukūrė čia šeimas ir augina vaikus.“

Keleriškių fermose Virginija dirbo ketverius metus, vėliau plušėjo Lipliūnų fermose, o nuo 1993 m. ji užvertė šį gyvenimo puslapį ir ėmė dirbti… močiute visu etatu! „Leidau vaikus dirbti ir auginau anūkus. Blynus kepiau, į darželį vedžiojau, paskui į mokyklą, padėdavau pasiruošti pamokoms, mokyklos pasirodymams, mugėms. Žodžiu, veiklos netrūko“, – dėsto Virginija.

Likimui nepriekaištauja

Mokytoja tapti svajojusi moteris visą gyvenimą dirbo daug fizinio darbo. Bet dėl to ji likimui nepriekaištauja. Virginija man primena chameleoną – bet kokiose gyvenimo situacijose ji geba prisitaikyti, įžvelgti pozityviąją pusę ir jaustis laiminga ten, kur yra.

„Dirbti teko išties daug. Ne tik fermose. Daug runkelių, burokų ravėdavom. Eidavom ir eidavom su kauptukais lauku. Bet ravėti man patiko. Iš fermų – tiesiai į burokų laukus važiuodavom“, – porina Virginija. „Nepavargdavot?“ – pasiteirauju. „Tikrai nepavargdavau. Iki 46 metų nežinojau, kas yra nuovargis. Energijos turėjau į valias. Mama įskiepijo meilę darbui, – atvirauja Virginija. – Taip, šiek tiek liūdna, kad negalėjau baigti tų mokslų, apie kuriuos svajojau, bet buvo, kaip buvo. Džiaugiuosi, kad visi dešimt vaikų sveiki užaugome.“

Ilgisi kultūrinio gyvenimo

Anksčiau kiekviena Virginijos kasdienybės minutė buvo pripildyta veiklos, todėl šiandien pašnekovė apgailestauja, kad gyventi Lipliūnuose yra šiek tiek nuobodoka ir siela tiesiog šaukiasi kultūrinio gyvenimo.

„Esame susitvarkę bendruomenės namus. Iš pradžių ten vykdavo įvairių renginukų, bet dabar niekas nenori imtis veiklų organizuoti, net ateiti pasižiūrėti renginių žmones tenka atkakliai kalbinti, – nusivylusi dėsto Virginija. – Kartais mes, keturios moterys, pamėginam sudainuoti, pakurti ką nors. Bet šiaip kultūrinis gyvenimas Lipliūnuose sustojo.

Trūksta kūrybingų, veiklių žmonių, neturim nė vieno muzikanto. Gaila. Aš labai pasiilgtu įvairių kultūrinių susibūrimų. Norėčiau prisijungti prie kokio ansamblio. Kadaise svajojau tapti antra Neli Paltiniene, – juokiasi pašnekovė. – Visus jos koncertus aplankiau. Labai norėjau dainuoti. Deja, ir nė vienas iš mano šešių anūkų nedainuoja, nešoka. O norėčiau kurį nors išvysti per televizorių – dabar tiek įvairių talentų konkursų. Na, gal jauniausias anūkas eis tuo keliu. Jis toks pat šoumenas kaip ir močiutė.“
Darsyk pajuokavusi Virginija pasidžiaugia, kad nors kultūrinių renginių Lipliūnuose nebeliko, tačiau yra galimybė sportuoti.

„Čia pastatė treniruoklius, tad einam rytais pusvalandį pasimankštinti. Stengiuosi visus pakalbinti, kad kuo daugiau senjorų ateitų. Tada galime ne tik pasportuoti, bet ir pabendrauti“, – sako pašnekovė.

Dienas praskaidrina eilės

Džiugių akimirkų Virginija sau susikuria ir pati. Neseniai ji pradėjo rašyti eilėraščius.

„Sekdavau anūkams žinomas pasakas, bet stengdavausi jas kiek įmanoma pakeisti – sugalvoti savą siužetą. Vėliau anūkams padėdavau kurti eilėraščius, kai mokykloje užduodavo. Paskui baigėsi tokie namų darbai, o noras kurti liko. Taip ir gimė pirmas, antras eilėraštis, o dabar jų turiu jau keliolika, – skaičiuoja Virginija. – Įkvėpimo laukti tikrai reikia. Kelias dienas jokia mintis į galvą neateina, o kitąsyk – tarkuoji blynams bulves ir plaukia eilėraščio eilutės viena po kitos.“

Virginija savo poeziją jau skaitė ir viešai – per vieną iš bendruomenės renginių. Moteris neslepia – kojos drebėjo ir širdis iš baimės ritosi į kulnus. Bet Virginija nebūtų Virginija – ji vis tiek užlipo ant scenos ir klausytojams atvėrė širdį perskaitydama jausmingus savo kūrinius.

„Dabar, Virginija, savo eilėraščius pristatysite kitokiai auditorijai – Jūsų kūrybą šalia straipsnio spausdinsime laikraštyje. Tai irgi savotiška scena. Nesijaudinate?“ – pasmalsauju. „Truputį jaudinuosi, bet juk negali žinoti – gal tai vienintelė ir paskutinė proga. Tad surizikuosiu“, – būgštavimams nepasiduoda ji.

Lietuvoje gera, nes visi čia

Širdis dainuoja matydama laimingus senjorus. Būtent tokia ir jaučiasi, ir atrodo Virginija. Dievulis jai dosniai atseikėjo ne tik sunkaus darbo, bet ir atviros širdies, jėgų bei optimizmo, kuriuo moteris dar sugeba apdalinti ir visus sutiktuosius.

Didžiule sėkme bei palaima pašnekovė laiko tai, kad visi jos vaikai bei anūkai – Lietuvoje, o ne išsibarstę po pasaulį. „Anūkai išvyksta trumpam į užsienį, bet grįžta. Laikau juos, kad ilgam neiškeliautų“, – šypsosi ji.

„Virginija, visi žinome, kaip saldu lietuviams yra niurzgėti. Tad ką patartumėte mūsų skaitytojams, kad dienos širdyje būtų šviesesnės, o galvoje suktųsi daugiau pozityvių minčių?“ – paprašau straipsnio herojės.

„Na, jei esi niurzga, tai tokiu ir būsi. O aš manau, kad bet kokioj situacijoj reikia stengtis išsaugoti viltį ir tikėti. Sako, gyvenimas gali būti ir su druskos sauja, ir su liepų medumi – ir sūrus, ir saldus, tad reikia prisitaikyti, būti atviresniems ir tiesiog optimistiškai į viską žiūrėti“, – išmintingai sudėlioja Virginija.