Potvynio apsemtame Chersone – nuo bombų besislepiančių žmonių raudos

Eldoradas BUTRIMAS, specialiai iš Chersono, Ukraina

„Praradau ir namą, ir daržo bei sodo derlių, kaip dabar reiks gyventi?“ – liūdnu balsu klausė 49 metų Komišanų kaimelio gyventojas Sergejus Spilokas. Vyriškis parodė patamsėjusią namo sienos dalį, kuri spalvą pakeitė nuo to, jog vanduo kelias paras buvo apsėmęs pirmą namo aukštą.

Pradarius namo duris pasimatė, jog lubos yra įgriuvusios, o dalis išorinių sienų yra nuvirtusios.

„Matot, dauguma kaimo trobų yra pagal senas vietos tradicijas suręstos iš molio ir šiaudų, o plytomis yra apdėtos tik išorinės sienos, tad vanduo molį išplovė ir namai sugriuvo“, – paaiškino S. Spilokas.

Potvynio neatlaikė ne tik seni namai

Potvynį atlaikė ir ne visi naujesni, iš plytų ir gelžbetonio blokų statyti namai, mat vandens lygis buvo pakilęs net pusketvirto metro, ir susidariusi didelė upių srovė paplovė pamatus. Į Komišanus, esančius šalia Chersono, kartu su gelbėtojais, atvežusiais maisto paketus ir gėlą vandenį, nuvykau šeštą potvynio dieną, tada, kai atslūgęs vanduo pagaliau leido keliu pravažiuoti į kaimą.

Aplink gelbėtojų mašiną ėmę rinktis žmonės pasakojo nemanę, kad vanduo prasiverš į jų kaimą, tačiau žemumoje esančius namus visgi apsėmė, ir visi gavo subėgti pas kaimynus į kalvos viršų. Kai vienos moters, kartu su paaugliu sūnumi stovėjusios eilėje prie maisto paketo, paklausiau, ar jų namui vanduo žalos nepadarė, ši atsakė, kad visi pastatai sugriuvo, ir ėmė gailiai raudoti.

Manoma, kad Kachovkos elektrinę Rusų kariai susprogdino išsigandę prasidėjusio ukrainiečių kontrpuolimo, taip tikėdamiesi jį sužlugdyti. Puolimo sužlugdyti nepavyko, nes jis prasidėjo keturiose skirtingose vietose. Bet užtvankos susprogdinimas sukėlė milžinišką ekologinę katastrofą, pavojų žmonių gyvybėms ir, baiminamasi, iššauks užkrečiamų ligų protrūkį, nes upė vis labiau ima dvokti, dėl ko yra uždrausta gerti nevirintą vandenį ir valgyti apsemtuose daržuose esančias daržoves.

Didžiausias pavojus iškilo už 80 kilometrų esančiam Chersonui – didžiausiam miestui tame Dniepro upės ruože. Iki karo Chersone gyveno 280, o dabar vos apie 30 tūkstančių gyventojų, nes miesto pakraštyje, kitoje upės pusėje įsitvirtinę priešai jį kasdien keliasdešimt kartų apšaudo iš tankų ir minosvaidžių.

Vanduo užtvindė pirmus namų aukštus keliuose Chersono mikrorajonuose ir apsėmė beveik šimtą kaimų.

Po trijų dienų vanduo pamažu ėmė slūgti, tačiau net praėjus dviem savaitėm nuo užtvankos susprogdinimo, dvidešimt kaimų vis dar buvo atkirsti nuo pasaulio. Oficialiai skelbiama, kad žuvo keliolika žmonių, o keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios, tačiau apsemtuose kaimuose žmonės man kalbėjo apie keleriopai gausesnes žūtis. 

Kijevas nuostolius gamtai bei regiono ekonomikai skaičiuoja dešimtimis milijardų, mat vanduo suardė laukų drėkinimo sistemas, sugriovė daugybę pastatų, apgadino kelius, tiltus, sunaikino derlių, apnuodijo šulinius, upes, pievas bei miškus saugyklose buvusiais chemikalais, tualetų turiniu, nuskendusių gyvūnų bei žmonių lavonais.

Okupantai šaudo net ir į gelbėtojus

Į Chersoną atvykęs penktą tragedijos dieną visų pirma nusprendžiau eiti po jį pasižvalgyti, tačiau netrukus aplink pasigirdo bombų sprogimai ir gavau bėgti atgal į vienintelį mieste veikiantį viešbutį „Diližans“. Jo administratorius pagrūmojo pirštu ir pasakė: „Aš jus juk perspėjau, kad čia šiaip sau pasivaikščioti niekas neina, vien į parduotuvę ar vaistinę, nes bet kokiu momentu gali prasidėti apšaudymas, o bombos lekia kas keturiasdešimt sekundžių, tad turėsit nedaug laiko pasislėpti saugioje vietoje“.

Mano viltys, kad okupantų sąžinė sužinojus apie apsemtų kaimų žmonių vargus nors trumpam prabus, ir jie netrukdys gelbėtojų darbo, buvo naivi. Iš Chersono išvykau taip ir nepatekęs į Korabelny mikrorajoną, esantį žemumoje ir todėl labiausiai apsemtą, bei – šioje vietoje sunku susilaikyti nenusikeikus – pastarosiomis dienomis okupantų labiausiai apšaudytą.

Rusų kariai net per jų pačių sukeltą potvynį neišsižadėjo niekšiško įpročio iš minosvaidžių šaudyti į civilių žmonių sambūrius, ir ėmė pyškinti į valtimis gelbėjamus žmones. Dieną prieš man atvykstant minosvaidžio šūviu buvo sužeisti keturi savanoriai gelbėtojai, o dar po dienos trys žmonės valtyje žuvo ir dvylika asmenų buvo sužeisti.

Siekiant išvengti panašių tragedijų ir apsaugoti gelbėtojus bei žurnalistus, buvo uždraustas įvažiavimas pašaliečiams į Korabelną, o mikrorajono gyventojams iš namų leista išeiti tik nuo 12 iki 15 valandos, nesitelkiant grupėse.

Kai motorine valtimi keliais reisais kartu su savanoriais iš Kijevo nugabenome maisto paketus ir vandenį į apsemtą Sadove kaimą, jo gyventojai patarė slėptis po medžiais. Tam, kad kitoje upės pusėje esantis priešas nesugalvotų pykštelti į mus, kaip kad pykštelėjo dieną anksčiau į kitus savanorius.

Neleidžia paimti ir išgelbėti net sužeistų karių

„Manęs nebestebina jokie okupantų daromi žiaurumai, su kolege, organizacijos „Melek“ vadove Irina Bezpečnaja kas savaitę vykstame į frontą pargabenti žuvusių karių palaikų, ir, žinote, labiausiai apmaudu yra tai, kad dalį tų vaikinų, jei ne priešų niekšybė, galima buvo išgelbėti; mat rusų dronai „pakimba“ ties mūšyje sužeistu kariu ukrainiečiu ir laukia, kad draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą ir į juos; matydami virš savęs kybantį droną sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit“ ir didvyriškai nukraujuoja“, – pasakojo 52 metų Katarina Kiričevska.

Į Chersoną moteris kartu su bendraminčiais iš Lubnomiesto atvyko norėdama išgabenti apsemtų kaimų gyventojus, tačiau akciją teko nutraukti, nes priešo bomba sužeidė keturis grupės narius. 31 metų Ruslanui Simonovui skeveldra prakiurdė ranką, jam skubiai buvo atlikta rimta operacija, o po kelių savaičių vaikinas bus operuojamas papildomai.

52 metų penkiasdešimtininkų bažnyčios pastoriui Igoriui Fenui skeveldra ranką sužeidė lengviau, žaizdą susiuvus, jis buvo iš ligoninės išrašytas.

„Aš esu taikus žmogus, niekada rankoje nelaikęs ginklo, tačiau vykdamas į humanitarines akcijas pafrontėje ir matydamas, ką okupantai išdarinėja, iš apmaudo kartais noriu staugti, ir verkiu drauge su netektį išgyvenančiais žmonėmis“, – pasakojo pastorius. 

Per minėtą sprogimą į kojos pirštą buvo sužeistas ir trisdešimtmetis Olegas Revenko. Tiesa, jei ne apsauginė liemenė, Olegui ši išvyka būtų pasibaigusi mirtimi, mat  dvi skeveldros atsitrenkė į krūtinę, tačiau kūno nepasiekė.

„Sužeidimas manęs neišgąsdino ir nusistatymo toliau talkinti pabėgėliams bei kariams nepakeis, tą darau nuo 2014 metų, ir darysiu toliau, apmaudu vien todėl, jog negalėjome padėti vandens apsemtiems žmonėms, bet žinau, kad tą darbą tęs kiti savanoriai; mes, ukrainiečiai, esame tvirta ir laisvę mėgstanti tauta; priešai anksčiau ar vėliau bus nugalėti, ačiū visoms šalims, kas mums padeda, ačiū lietuviams, nes jūs pirmieji atskubėjote padėti užpultai Ukrainai ir jūsų parama yra viena didžiausių“, – sakė O. Revenka, rodydamas skeveldrų suvarpytą apsaugos liemenę.

Lietuvos organizacijų paramą koordinuoja kaunietė

Chersone apsilankius angare, į kurį yra suvežama humanitarinė pagalba vandens apsemtiems kaimams, sutikau kaunietę, „Šaulių“ sąjungos aktyvistę Mildą Goštautaitę. Kartu su Vilniuje gyvenančiu ukrainiečiu Romanu Berezhny nuvežusi kariams į Bachmutą reikalingos įrangos, 44 metų moteris jau vyko Lietuvon, kai išgirdo apie Kachovkos užtvankos susprogdinimą.

Šaulė mikroautobusą skubiai apsuko atgal, ir ėmė koordinuoti lietuviškų organizacijų paramą. „Pagalbą siunčia „Lietuvos Caritas“, „Ačiū kad esi“, „Ukrainos namai“, „Paramos Ukrainai fondas“, „LITUA kartu“, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondas“, – vardijo M. Goštautaitė.

Išvykdamas iš Chersono traukinio vagone sėdėjau netoli devyniolikametės Anios Griciuk, kuri iš vandens apsemto Komišanų kaimo buvo išgelbėta po savaitės. Tą rytą mergina kartu su dvejų mėnesių amžiaus kačiuku Masiku bei tėvais vyko į nukentėjusiems skirtą bendrabutį Mikolajeve. Studentė neslėpė liūdesio, nes išvykti teko be mylimos Masiko mamos Murkos, kuri galimai nuskendo per potvynį, nes visą savaitę neparsirado namo.