Pomėgis, tapęs svarbia gyvenimo dalimi
Ilgametė technologė kraštietė Gintarė Juknienė tikina nuo pat vaikystės mėgusi gaminti, bet kad šis pomėgis taps jos gyvenimo dalimi – niekada nemaniusi./Džestinos Borodinaitės nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
Ir kas gi nemėgsta sveikai, gardžiai, o kartu ir sočiai pavalgyti? Tokių tikriausiai mažuma. Tačiau gyvenimą susieti su maisto gamyba pasiryžta tikrai ne kiekvienas. Ilgametė technologė kraštietė Gintarė JUKNIENĖ tikina nuo pat vaikystės mėgusi gaminti, bet kad šis pomėgis taps jos gyvenimo dalimi – niekada nemaniusi.
Linksmas žaidimas
„Maisto gamyba mane traukė nuo mažumės. Kol dar nemokėjau gaminti, mėgau stebėti, kaip mano mama kepa gardžiai kvepiančius pyragus, mielines bandeles ar gamina karštus mėsos patiekalus.
Buvo smalsu, kas vyksta virtuvėje, todėl dažnai ištaikiusi progą, kai bent trumpam ji išeidavo iš virtuvės, bandydavau su maistu paeksperimentuoti pati, tačiau svajonės tapti profesionalia kulinare, kokias tuo metu matydavau per televizorių, niekada neturėjau.
Tuo metu maisto gaminimas man buvo tarsi linksmas žaidimas, puikus laisvalaikio praleidimo būdas“, – tikina pašnekovė.
Ėmėsi verslo
Baigusi mokyklą Gintarė įstojo į glaudžiai su kulinarija ir konditerija susijusias maisto technologijos, saugos ir kokybės studijas, kurios pastūmėjo imtis bendro šeimos verslo – kinų ir japonų maisto restorano atidarymo.
„Per septynerius metus dirbdama mūsų restorano virtuvėje įgavau tokius kulinarijos pagrindus, kokių tikriausiai jokioje tuometinėje kulinarijos mokykloje nebūčiau gavusi.
Be abejo, teorinės žinios – labai svarbu, tačiau įgyta praktika kojos tikrai nepakišo.
Nors darbas restorano virtuvėje diena iš dienos gaminant tuos pačius patiekalus daugeliui gali pasirodyti monotoniškas, tačiau aš kiekvieną dieną atėjusi į darbo vietą išmokdavau vis kažko naujo.
Džiaugiuosi, kad buvau imli, greitai prisitaikiau prie aplinkos, o ilgametis domėjimasis kulinarinėmis subtilybėmis suteikė vis daugiau drąsos.
Tada ėmiau plačiau domėtis konditerija. Po truputį atsirado noras imtis desertų gamybos.
Senosios mūsų restorano virtuvės patalpos nebuvo tam pritaikytos, todėl realizuoti šį savo troškimą galimybės neturėjau, kol nepersikėlėme į naujas patalpas.
Dabar erdvioje restorano virtuvėje telpa visa reikalinga įranga ir konditeriniams gaminiams skirta technika.
O dar kiek laimės ir džiaugsmo širdyje reikia sutalpinti, kad galiausiai vyro dėka galėjau save realizuoti.
Pagaliau restorano salę pripildysime ne tik japoniškų patiekalų, bet ir gardžių rankų darbo desertų kvapais“, – pasidžiaugia vis daugiau laiko ir dėmesio desertų gamybai galinti skirti konditerė.
Pirmas blynas – neprisvilęs
Pasiteiravus, ar ir šiandien Gintarė prisimena savo pirmąsias konditerines patirtis, ji maloniai nusišypso ir pradeda pasakoti apie savo dukros gimtadienio šventę.
Būtent šiai svarbiai progai ji ryžosi pirmą kartą kepti šventinį tortą pati. „Iki tol nuolat sau kartodavau, kad ko jau ko, bet tortų tikrai niekada nekepsiu. O išėjo visai kitaip…
Viskas taip susidėliojo, kad ruošiantis dukters gimtadieniui Kėdainiuose niekaip nepavyko greitai rasti laisvą torto kepėją, kuri įgyvendintų tuometinę mūsų atžalos svajonę.
Puoliau į neviltį, bet tada kilo idėja dukrelės svajonę pabandyti išpildyti pačiai. Burnoje tirpstantis torto gabalėlis tiek dukrelei, tiek šventės svečiams suteikė daug džiaugsmo.
Pirmas blynas nebuvo prisvilęs – tortas buvo tikrai puikaus skonio. Buvo sunku patikėti, kad man visgi pavyko. Tada sekė antras bandymas, vėliau – trečias, ketvirtas… Patys kepiniai, skoniai po truputį tobulėjo.
O galiausiai visi šie bandymai tapo rimtu reikalu – prasidėjo mano kelionė konditerijos keliu, kuriuo žingsnis po žingsnio einu iki šių dienų“, – tikina į konditeriją pasinėrusi moteris.
Tikslų – daug
Pradžioje daug konditerinių subtilybių Gintarė išmoko virtualioje erdvėje sekdama žinomus pasaulio konditerius, virtuvės šefus, stebėdama vaizdelius „Youtube“ platformoje.
„Vėliau teko mokytis keliuose Lietuvoje organizuotuose konditerijos kursuose.
O tada tik spėk viską išbandyti, pagaminti, paragauti. Toks jausmas, kad kartais paroje pritrūkdavo valandų. Įgijusi patirties kapsčiausi vis gilyn ir gilyn, kol galiausiai susipažinau net ir su šokolado gamyba“, – užsimena Gintarė.
Šiųmetė Motinos diena neapsiėjo be Gintarės pagamintų šokolado rinkinukų. Tačiau moteris savikritiška: „Pagaminusi ką nors naujo visuomet mąstau, kas ne taip ir ką galėjau padaryti geriau.“
Prilygsta meditacijai
Dabar patirties nestokojančiai konditerei nekyla problemų nei šventinį tortą kepant, nei namiškius, artimuosius, draugus ar restorano svečius neįprasto skonio rankų darbo desertais lepinant.
Svarbiausia kas kartą pasiūlyti kažką naujo, neįprasto, dar neragauto ir daryto su didžiule meile, tikina Gintarė.
„Stengiuosi, kad gaminamas konditerinis gaminys būtų ir gražus, ir skanus, tačiau niekada nepamirštu, jog skanų desertą galima pagaminti ir iš natūralesnių, sveikesnių produktų, taip pat įvairių alternatyvų.
Noriu pridurti, kad gamindama niekada neužsiciklinu ir negaištu laiko kartodama tuos pačius, visiems gerai žinomus receptus. Pati dažnai mėginu keisti receptūrą, eksperimentuoti.
Naujų receptų, neįprastų gaminimo technikų paieškos man tarsi meditacija. Turbūt tai ir yra kūryba.
Idėjos kyla labai įvairiai. Informacijos semiuosi iš laidų, receptų knygų, interneto, dažnai įkvepia kavinėse ar restoranuose ragauti skoniai, naujai atrasti švieži, kokybiški produktai ar puikiai atrodančio deserto nuotraukos.
Šiuo metu labiausiai laukiu, kada baigsis karantinas. Tik jis dabar trukdo savo užsibrėžtų tikslų siekti toliau.
O jų turiu tikrai daug“, – kalba kaskart naujus iššūkius virtuvėje išbandanti Gintarė ir priduria, jog kai kurie gaminiai turi savo gaminimo principą, nuo kurio nuklysti tiesiog negalima.
Nėra silpnoji pusė
Neįprasta, tačiau konditeriją pamilusi Gintarė prisipažino nesanti saldumynų mėgėja. Jai kur kas smagiau vaišinti kitus, o prie šeimos virtuvės stalo rinktis sveikesnį maistą, nei saldų desertą.
„Nesu nusistačiusi prieš jokį maistą, tačiau saldumynai nėra mano silpnoji pusė.
Pastaruoju metu konditerijos gaminių sąrašo prioritetines vietas užima prancūziški desertai – blizgios glazūros, nestandartinės formos, įmantraus skonio gaminiai.
Šeimoje taip pat labai mėgstami sūrio tortai“, – vardija Gintarė.
Mityba – visavertė
Namuose Juknių šeima valgo viską, kas jiems skanu: ir žuvį, ir mėsą, ir daržoves. Gintarė stengiasi, kad šeimos mityba būtų kuo visavertiškesnė.
„Privengiame tik riebaus maisto, todėl kepdama naudoju mažai riebalų.
Taip pat gamindama dažnai vietoj cukraus renkuosi agavų arba klevų sirupą. Kepdama blynelius vietoj cukraus naudoju sunokusius bananus, kurie suteikia saldumo.
Klaidinga galvoti, kad konditeriniai gaminiai ar namuose ruošiamas maistas be cukraus nėra skanus“, – mintimis dalijasi Gintarė.
