Poezija nutolusi nuo šiuolaikinio žmogaus

Visi skaitome mums patinkančias knygas. Kas – romanus, kas – apsakymus, o gal fantastinę literatūrą? Literatūros žanrą pasirenkame pagal save. Vienas iš jų – poezija. Jau pats žodis skamba kažkaip iškilmingai. Atrodo, jog šiais laikais būti poetu yra kažkas tokio. Juk valdyti žodį – ne kiekvienam skirta dovana. O poezija – žanras, kurį taip pat tikriausiai skaito ne kiekvienas.

Kovo pabaigoje kasmet minima Pasaulinė poezijos diena. Šia proga pakalbinome Kėdainių krašto poetus – Rimą Petrilevičienę, Motiejų Matuzą, bandydami atsakyti į klausimą – kur poezijos vieta šiandieninio žmogaus gyvenime ir priėjome prie išvados, jog poezija – nutolusi nuo šiuolaikinio žmogaus.

Kartu su poezija – nuo pat vaikystės

Viena iš Kėdainių krašto poečių, išleidusi ne vieną eilėraščių knygą, Rima Petrilevičienė pasakojo, jog poezija ją lydi nuo pat gimimo.

„Kiek tik save prisimenu, poezija mane lydi nuo pat gimimo. Aš save prisimenu scenoje ir deklamuojančią eilėraščius. Prisimenu dar kadaise rašytą patį pirmąjį savo eilėraštį „mik mažyte lėle, mik – saldžių sapnų, pūko pagalvėlę tau išpurenu“.

Aš visą laiką gyvenau su poezija. Turiu begalę sąsiuvinių, kuriuose prirašyta daugybė eilių, kurie man patinka. Jeigu man eilėraštis patinka – stengiuosi jį išsisaugoti.

O kaip pati poezija atkeliavo pas mane? Tiesiog pastebėjau, jog ką nors veikdama imdavau deklamuoti. Ir vienu metu supratau, jog deklamuoju tai, ko niekada neskaičiau. Tuomet pabandžiau savo mintis užsirašyti į sąsiuvinį ir pastebėjau, jog tai, ką parašiau, yra ne svetimos eilės, o mano pačios kūryba. Taip po truputį to savo teksto vis daugėjo ir pasirodė, kad per tą laiką net kelios mano pačios knygos išsileido“, – apie tai, kaip pradėjo kurti eilėraščius, pasakojo Rima.

Pasak Rimos, eilėraščiai susikuria patys – nekviesti, neplanuoti.

„Eilėraščiai atkeliauja patys. Aš nesu tas žmogus, kuris pasiima lapą popieriaus ir sako: „Dabar visi patylėkite – aš rašysiu“. Aš taip nemoku. Iš tiesų man būna sunku parašyti tekstą, kai jo reikia kažkokiam konkursui, kai nurodytas konkretus laikas ar data.

Eilėraštis ateina pats – nekviestas, neprašytas. Jis ima ir pasirašo. Tos mintys galvoje sukasi. O kai pradedi rašyti – jos plaukia, plaukia tol, kol išplaukia visas eilėraščio tekstas“, – rašymo patirtimi dalijosi Rima.

Poetas – žmogus, kalbantis metaforomis

R. Petrilevičienės manymu, poetas yra žmogus, kuris kalba metaforomis.

„Iš tiesų nežinau ar esu poetė. Tai tikriausiai spręsti ne man. Labai abejoju, jog tie, kurie rašo tekstuką, kuriame „bernelis – namelis, mergelė – uogelė“, yra poetai. Tai yra žmogus eiliuotojas, kuriam puikiai sekasi eiliuoti.

O aš manau, kad poetas yra tas žmogus, kuris eilėraštyje sugeba surasti mintį, tą mintį gražiai išvystyti ir tame jo eilėraštyje dar yra ir metaforos. Juk eilėraštis yra metaforų kalba. Todėl man atrodo, kad poetas yra žmogus, kuris kalba metaforomis“, – apie buvimą poetu pasakojo Rima.

Taip pat Rimai atrodo, jog dalis žmonių metaforų nesupranta.

„Dalis žmonių metaforų nesupranta. Jie tiesiog prašo tą tekstą išversti į žmonių kalbą, nes jį perskaitę jo nesupranta. Tas tekstas panašiai kaip biblijoje – parašytas ir užkoduotas. Kiekvienas žmogus skaitydamas eilėraštį tą tekstą atsirakina jį taip, kaip jam atrodo turi būti tinkama ir pagal tai, kokia yra jo nuotaika.

Keičiantis nuotaikai ir eilėraštis gali pasirodyti kitoks – jeigu nuotaika puiki, tai ir metaforas žmogus supras vienaip, o jeigu žmogui liūdna, tai ir metaforos atsirakins visiškai kitaip“, – mano Rima.

[quote author=“R. Petrilevičienė“]Eilėraštis yra metaforų kalba. Todėl man atrodo, kad poetas yra žmogus, kuris kalba metaforomis.[/quote]

Nutolusi nuo šiuolaikinio žmogaus

Poetės manymu, šiandien poezija žavisi mažuma ją skaitančių ar ją kuriančių asmenų.

„Aš nežinau ar šiandien poezija žavisi daug žmonių. Man atrodo – nelabai. Lietuvoje yra visokių literatų, poezijos mėgėjų klubų, kur žmonės tikrai domisi, susitinka pasidalinti savo ar pasiklausyti kitų žmonių kūrybos. Tuo užsiimantiems, patiems kuriantiems, poezija yra įdomu, bet didžiajai daugumai Lietuvos žmonių, manau, poezija nėra įdomi.

Poezijos vieta yra truputėlį giliau, nėra pirmose poreikių linijose, nutolusi nuo šiuolaikinio žmogaus“, – apie poezijos vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime svarstė Rima.

Kurti įkvėpė Vytautas Mačernis

Jaunasis Kėdainių poetas Motiejus Matuzas pradėjo kurti ne taip ir seniai – prieš kelerius metus. Į jo gyvenimą poezija atklydo netikėtai, mokykloje analizuojant Vytauto Mačernio kūrybą.

„Į mano gyvenimą poezija atkeliavo mokykloje, per lietuvių kalbos pamoką analizuojant Vytauto Mačernio kūrybą. Jo eilės mane įkvėpė pačiam pradėti rašyti. Savo kūrinius parodžius draugams, o po to ir pačiai mokytojai gavau motyvacijos nesustoti ir bandymus tęsti toliau. Ilgainiui tai tapo savotišku hobiu. Pradėjau skaityti žodžius sinonimus, ieškoti naujų rimų, bandyti atrasti kažką naujo – eksperimentuoti su eilėraščio ilgiu“, – kūrybinių bandymų pradžią prisiminė Motiejus.

Jo manymu, eilėraščių atsiradimui įtakos turi emocijos, išgyvenimai.

„Eilėraščiai atsiranda iš emocijos, išgyvenimų arba sulaukus Mūzos apsilankymo. Kartais – bevaikštant, kartais – stengiantis užmigti, iš niekur nieko. Svarbu laiku užrašyti tai, kas verda galvoje, nes tos mintys greitai išgaruoja.

Daugelį eilėraščių teko užrašyti vidury nakties prabudus iš miego. Mano nuomone, šitos eilės buvo pačios geriausios“, – apie tai, kaip susikuria eilėraščiai, pasakojo Motiejus.

Jo įsitikinimu, poetu tampama tuomet, kai yra sugebama parašyti eilėraštį, kuris turi ne vieną prasmę.

„Manau, jog poetu tampi tada, kai pradedi rašyti tai, ką jauti, kai išmoksti aprašyti tai, kas verda tavo galvoje ir suktomis eilėmis išreikšti visą istoriją. Kaip sugebi parašyti eilėraštį, kuris turi ne vieną prasmę, intonacijos pokytis tam tikrais žodžiais pakeičia visą pasakojamą istoriją“, – savo požiūrį dėstė jaunasis poetas.

Poezijos reikšmė – nublanko

Motiejaus požiūriu šiais laikais poezija šiuolaikiniam žmogui nebėra tokia aktuali, kokia buvo anksčiau.

„Manyčiau, kad žmonės vienu ar kitu gyvenimo momentu susipažįsta su poezija – ar tai būtų dainos, ar knygos. Poezija leidžia žmogui atsipalaiduoti, pabėgti nuo supančios rutinos, tačiau manyčiau, jog poezijos reikšmė šiais laikais nublanko, žmonės mažiau pradėjo vertinti šį literatūros žanrą.

Poezija žmogų apnuogina – galima atrasti tam tikras eiles, kurios paliečia ir skaitant susitapatini su eilėraščio keliama emocija ar atrandi savo išgyvenimus, patį save. Eiliuota ir rimuota kalba žmogui sukelia malonumą. Eilėraščiai parodo autoriaus tikrumą, jo nuomonę, jo pasaulio suvokimą, tad atradus autorių, su kuriuo tapatiniesi, jautiesi suprastas nepasakius nei žodžio“, – savo nuomonę apie šiuolaikinę poeziją bei jos vietą mūsų visuomenėje išsakė Motiejus.

Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos bibliotekininkė Asta Šeliakienė:

„Didžioji dalis mūsų bibliotekos lankytojų renkasi prozą – romanus, apsakymus, istorines knygas, domisi politika, psichologija, medicina.

Studentai naudojasi studijoms skirta literatūra. Apie 80% visų išduotų spaudinių sudaro grožinė literatūra. Poezija užima nedidelę jos dalį, tačiau ir šis literatūros žanras randa kelią į kėdainiečių širdis.

Pagal mokyklų programų privalomos ar rekomenduojamos literatūros sąrašus moksleiviai skaito J. Marcinkevičių, H. Radauską, V. Mačernį, P. Širvį, S. Nėrį , J. Aistį ir kitus autorius.

Poezijos kūrinių teiraujasi lietuvių literatūros mokytojai, filologijos studijas pasirinkę studentai.

Mūsų skaitytojai renkasi A. Marčėno, D. Kajoko, G. Patacko, K. Platelio, K. Navako, M. Martinaičio kūrybą, susipažįsta su jaunų autorių poezijos knygomis.

Tarp Kraštiečių yra nemažas būrys poezijos kūrėjų, jie domisi vieni kitų eilėmis, mielai dalyvauja kasmetiniame poezijos festivalyje „Ant Nevėžio kranto“. Karantino metu vyksta poezijos skaitymai virtualioje erdvėje.“