„Žiemos ekranai“: bendrumo akimirkos (I)

Jau 16-ąjį kartą Lietuvoje vyksta prancūziško kino festivalis „Žiemos ekranai“, kurio šiųmetis šūkis – „Bendrumo akimirkos“. Tiesa, šį kartą Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojamas renginys persikėlė į virtualią erdvę ir bus pasiekiamas visiems mūsų šalies kino mėgėjams.

„Šiuo sudėtingu laiku menas kuria kaip niekad svarbius susitikimo taškus, leidžiančius bendrauti, mąstyti, stebėti ir kelti klausimus apie mūsų visų išgyvenamą dabartį“, – rašoma festivalio, kuris vyksta vasario 18–28 d.  internetu, programoje.

Rašytojas Regimantas Dima ir kino kritikas Ramūnas Aušrotas radijo stoties XFM laidoje „Kitas kadras“ aptarė jau spėtus pamatyti, tačiau anaiptol ne visus, šio festivalio filmus, kuriuos, laidos vedėjų nuomone, jungia bendros ir šiuo metu itin aktualios ekologijos, santykių, lyties tapatumo, vaisingumo ir kt. temos. Smagaus skaitymo ir būtinai prisijunkite prie festivalio (http://www.ziemosekranai.lt/)!

Regimantas: Pagaliau prancūziško kino gerbėjai sulaukė šių metų festivalio. Ko gero, natūralus klausimas: „Ko gi mes tikimės iš jo?“. Kaip visada, aš laukiu gero scenarijaus, gražių moterų, šmaikščių vyrų ir smagių komedijų. O tu, Ramūnai, ko tikiesi?

Ramūnas: Komedijų tikrai netrūksta šiame festivalyje. Netgi atkreipiau dėmesį, kad prie vieno aktoriaus pavardės titruose įrašyta „Commedia dell’arte“. Juk prancūziškas kinas ir rutuliojosi iš šio žanro, pirmoji aktorių karta būtent iš jo ir atėjo.

Bet grįžtu prie tavo klausimo. Aš iš šio festivalio tikiuosi šviežumo ir artimumo gyvenimui. Ne visada man prancūziškas (gal tiksliau – vakarietiškas) gyvenimo būdas, mentalitetas patinka, ypač moralinių normų supratimas, tačiau prancūzai žavi tuo, kad kine neignoruoja gyvenimo, iš jo ima siužetus ir temas. Taigi eikime prie jau matytų filmų.

„Antuanetė Sevenų kalnuose“ (2020)

Režisierė: Caroline Vignal. Vaidina: Laure Calamy, Benjamin Lavernhe, Olivia Côte

Filmas internete: zmonescinema.lt

Regimantas: Ar tau linksma buvo žiūrėti šį filmą?

Ramūnas: Prancūziškos komedijos yra kitokios, nei, tarkim, amerikietiškos, kuriose juokiamasi ištisai. Juk tikrai nebūtina juoktis iš kiekvieno epizodo. Taip, komiškų elementų yra, bet jie – antraplaniai. Pirmame plane, sakyčiau, yra egzistencinė vidutinio amžiaus moters istorija. Antuanetė (akt. Laure Calamy), netekėjusi keturiasdešimtmetė mokytoja, kelis kartus nusvilusi su vyrais, tačiau vis dar svajojanti apie skrydį. Ir man keista, kad moteris, tarsi paauglė, turi romantinių svajų apie vyro ir moters santykius.

Taigi ji užmezga romaną su auklėtinės tėvu Vladimiru (akt. Benjamin Lavernhe). Su juo Antuanetė svajoja praleisti vasaros atostogas, tačiau meilužis staiga pareiškia eisiąs į žygį su žmona ir dukra Sevenų kalnuose. Taigi romantiškos svajos sutrupa į šipulius.

Regimantas: Nepasakok viso siužeto, tegu XFM klausytojai patys pažiūri! Šis filmas – antras po ilgos pertraukos, kurį sukūrė režisierė Caroline Vignal. Jis buvo įtrauktas  į Kanų kino festivalio oficialią programą ir, kiek žinau, buvo vienas sėkmingiausių  filmų Prancūzijoje 2020-aisiais.

Ramūnas: Man atrodo, tendencijos yra panašios visose šalyse: daugybė gerų pedagogių yra vienišos, ištroškusios ryšio moterys. Todėl tai ir traukia žiūroves. Beje, sakyčiau, traukia ir vienišus keturiasdešimtmečius vyrus. Nes pataiko į egzistencinį tašką: sėkminga karjera, tačiau asmeniniame gyvenime kažko trūksta.

Regimantas: Taip, tiesa. O kaip tau asiliuko vaidmuo? Man šis personažas pasirodė įdomus…

Ramūnas: Filmo pavadinimas – ne atsitiktinis. Tai yra nuoroda į Roberto Louiso Stevensono kūrinį, kuriame garsus rašytojas pasakoja apie kelionę per Sevenų kalnus. Beje, ši trasa yra iki šiol, būtent filmas čia ir vyksta. Stevensono asiliukė buvo labai užsispyrusi, tad kilo daug vargo jos. O šis filmas konstruoja gražiausius, kartu komiškiausius Antuanetės ir asiliuko santykius. Ne meilužis ir buvę vyrai, o asiliukas tampa ištikimu moters draugu. Juk, ko gero, dauguma moterų pirmiausia svajoja apie vyrą kaip draugą, ne meilužį.

„Slalomas“ (2020)

Režisierė: Charlène Favier. Vaidina: Avec Noée Abita, Jérémie Renier.

Filmas internete: zmonescinema.lt

Regimantas: Tai – režisierės Charlène Favier debiutinis ilgo metro vaidybinis filmas, atrinktas į Kanų kino festivalio programą ir sulaukęs pripažinimo kituose pasaulinės reikšmės kino festivaliuose. Jame nemažai yra autobiografinių momentų. Šis filmas atliepia prieš porą metų stipriai skambėjusią ir sukrėtusią seksualinio priekabiavimo, piktnaudžiavimo moterimis, arba paprasčiau sakant, me too, temą. Pasakoja jaunutės slalomo slidininkės (akt. Avec Noée Abita) istoriją, kai ją suvedžioja treneris (akt. Jérémie Renier).

Ramūnas: Pirmiausia filmas mane nukėlė į XX a. 3 dešimtmetį, kai Vokietijoje buvo populiarūs vadinamieji Alpių filmai, pasakojantys apie slidinėjimą ir slides. Ir šiame filme labai puikūs dokumentiniai kalnų vaizdai, ir gražiai nufilmuotos slalomo (sporto) scenos.

Tačiau man rūpi kitas aspektas. Norėčiau apginti vyrystę. Filmas siunčia jaunimui stiprią žinutę, kad tokių vyrų yra daug. Ar iš tiesų? Ir jei tokių daug, kodėl? Kodėl vyrai tampa seksualiniais maniakais, monstrais? Kodėl moteris priversta tapti kovotoja, išmokti apsisaugoti, tapti stipresnė už vyrą? Labai jaučiama lyčių kovos paradigma.

Regimantas: Man atrodo, kad tragedijos pradžia yra betėvystė ir (ar) bemotinystė. Šiame filme paauglė auga be tėvo, galima sakyti, neturi nė mamos, nes palikta viena stovykloje kalnuose. 

Ramūnas: Taip, me too skandalo šaknys ir yra, kai mergina neturi atsparos šeimoje, kuri teiktų saugumą. Labai iliustratyvus vienas kadras, jis siejasi su lytiniu švietimu, kuris, beje, taip pat turi prasidėti šeimoje: merginai treniruotės metu prasideda mėnesinės, ji susigūžia ir bėga į dušą. Ir tada ateina treneris, kuris jai pasako, kas tai. Tačiau šį dalyką mergaitei turi pasakyti mama, o ne svetimas vyras, kuris anksčiau ar vėliau tuo pasinaudos.

„Nykstančios žuvys“ (2019)

Režisierius: Olivier Babinet. Vaidina: Gustave Kervern, India Hair, Alexis Manenti, Ellen Dorrit Peterson

Filmas internete: zmonescinema.lt

Regimantas: Nors apdovanotas specialiu žiuri prizu Bordo kino festivalyje, man atrodo, šis filmas pasiklydo žanruose. Lyg ir fantastinis, pasakojantis apie netolimą ateitį, kai vandenyne ties išnykimo riba atsiduria žuvys, ir situaciją ima gelbėti vienišas biologas Danielius (akt. Gustave Kervern). Kartu tai – komedija, kai senstelėjęs vyriškis užsigeidžia tapti tėvu. Man iškart kilo mintis, ką tu veikei, kaip gyvenai, žmogau, iki šiol, kad tik dabar supratai, jog nori būti tėvas?

Ramūnas: Man atrodo, tai – mūsų kartos simptomai. Studijos, tada karjera, geras darbas, materialinis pamatas ir staiga, kaip toje pasakoje, gerokai pagyvenę liekame prie suskilusios geldos, suprantame, kad ne tai gyvenime svarbiausia. Kam gimtis mus kviečia? Patirti džiaugsmą turėti vaikų ir pratęsti giminę. Šis filmas komedinius elementus būtent apie tai ir konstruoja. O populiarus jis tapo dėl to, kad paliečia aktualias ekologijos (nykstančios žuvys), dvasinę žmogaus (pusamžis vyras sumąsto, kad nori būti tėvas), lyčių (patelė tampa seksualiniu grobuonimi, o patinas praranda patinišką prigimtį) krizes.

„Milžiniška“ (2019)

Režisierė: Sophie Leterneur. Vaidina: Marina Foïs, Jonathan Cohen.

Filmas internete: zmonescinema.lt

Regimantas: Klasikinė prancūzų komedija. Bet man vėl užkliuvo tėvystės, motinystės arba bendrai – vaisingumo tematika. Paradoksas. Prancūzų kinas niekada nekalbėjo apie tai, jam įdomus buvo meilės trikampis, seksualiniai santykiai, santykių plonybės ir kt. Dabar jis nagrinėja temas, kurias ištiko krizė ir kurių visuomenė stokoja.

Ramūnas: Rodoma klasikinė karjeros pora: pasaulinio lygio pianistė Klara (akt. Marina Foïs), kurios dienotvarkė – įtemptas kelionių ir koncertų maratonas. Viską griežtai planuoja jos vyras, agentas, asmeninis asistentas ir tobulėjimo treneris Frederikas (akt. Jonathan Cohen). Vieno skrydžio metu, kai jiems netikėtai tenka dalyvauti gimdyme, vyras staiga suvokia, kad trokšta tapti tėvu.

Kodėl žmonės pamiršo, kaip atsiranda vaikai? Juk dėsningas lytinių santykių rezultatas yra vaikai. Pagalvojau, kad mūsų seneliai apie lytiškumą žinojo daugiau nei mes. Nors kartais kaltiname, kad jie pasakoja vaikus radę kopūstuose ar gandras atnešęs, bet jie puikiai žinojo ir išnaudojo šią funkciją.

Sakyčiau, kad Frederikas – puikus lytinio švietimo aukos pavyzdys. Tai, beje, aktualu ir Lietuvai. Vaikai mokomi anatominių lytinių organų ypatybių, santykių vingrybių, bet neišaiškinamas, kad lytinių santykių tikslas – vaikai.

Viena vertus, yra juokingų elementų, kai tėvu norintis vyras turi suktis, kad be moters, kuri nenori vaikų, sutikimo būtų pradėtas kūdikis. Maža to, jam tenka vilkinti laiką, kad jau nebebūtų galimas abortas. Komedija ties tragedijos riba. Antra vertus, filmas atskleidžia, kiek serga visuomenė, kokia gili tėvystės ir motinystės krizė. Juk sakoma, kad tėvais tampama tada, kai: vyras pamato gimusį kūdikį, o moteris – kai pastoja. Filme atvirkščiai. Net ir pastojusi moteris nesupranta, kas su ja vyksta. Ši juosta visiškai sumaišo šias trajektorijas.

Regimantas: Kadangi XFM laida „Kitas kadras“ jau į pabaigą, Ramūnai, atsakyk, ar mūsų klausytojams verta eiti į šiuos filmus? Žinoma, ne visus matėme ir ne apie visus kalbėjome. Tačiau nepasikliaukite tik mūsų nuomone, ieškokite ir suraskite savo filmą. 

Ramūnas: Kaip kino mėgėjas atsakyčiau, kad šiuos filmus po 50-ies metų težiūrės tik kino istorikai. Nes temos yra aktualios dabar, filmai nagrinėja momentinę situaciją. Tačiau norint atsipalaiduoti su šiek tiek realybės poskoniu jie puikiai tinka. O ko daugiau norėti? Įdomu žiūrėti, galima dar ir pagalvoti. Kadangi tai – prancūzų kinas, lengvumo, žinoma, netrūksta.