Pieno ūkiai: taip blogai dar nebuvo
Apie pieno sektoriaus situaciją tiek žemdirbiai, tiek žemdirbiškos organizacijos ir ministerija kalba su užuojautos gaidele balse. Iš šios situacijos pelnosi perdirbėjai ir prekybos centrai, o žemdirbiai smunka vis gilyn į duobę, nors Žemės ūkio ministerija deklaruoja pieno ūkiui skirianti ypatingą dėmesį. Apie tai, ar ministerijos sprendimai tenkina pieno ūkius turinčius ūkininkus, kalbamės su Kėdainių ŽŪB „Vermena“ vadovu, kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos nariu Albertu Šilkaičiu.
Nebėra kur trauktis
A. Šilkaičio teigimu, nors situacija tik blogėja, tačiau kai kurių ūkininkų sprendimas parduoti karves yra gana kvailas. „Situacija tik blogėja ir manome, kad po mėnesio bus dar blogiau. Tačiau mes esame optimistai ir tikimės, kad atlaikysime tą užsitęsusį sunkmetį. Kiti pardavinėja lenkams karves ar į mėsos kombinatus atiduoda, bet iš tikro mes neturime kur trauktis. „Pienas LT“ kooperatyvas pastatė naują gamyklą, skirtą pienui perdirbti. Tad jeigu dabar pradėtume karves naikint, tai visai kvaila būtų“, – komentuoja ŽŪB vadovas.
Pašnekovas pasakojo, kad po pusmečio gamykla jau pradės dirbti visu tempu, tad belieka sukąsti dantis ir išlaukti šį laikotarpį. Gamyklos atidarymas leis patiems organizuoti darbą ir nekrauti pinigų perdirbėjams. „Viską turėsime savo rankose, nereikės nieko maldauti ir prašinėti“, – viliasi A. Šilkaitis.
Kalbų daug, darbų mažai
Ministerijos teiginiai, esą, jie visuomet pasisakė už kooperaciją ir ją remia, panašu, kad ir lieka tik gražiais žodžiais. „Apie kooperaciją kalbų daug, bet kai reikia konkrečiai paremti, ministerija tūpčioja. Sako, neva reikia visiems padalinti, kad po lygiai būtų. Trupinius barstyti visiems nori. Jie nesuvokia, kad derėtų vieną objektą paskelbti strateginiu, juk „Pienas LT“ yra išskirtinis – pirmas Lietuvoje toks kooperatyvas. Be abejo, tas ūkininkas, kuris laiko dvi tris karves, tai tikrai nesikooperuos, bet didesni, normalūs ūkiai turėtų jungtis. Nereikia riesti nosių ir vaidint asų, su kuriais visi derėsis ir šnekėsis. Niekas mūsų lygiais nelaiko, niekas nesiderės, tik pasijuoks už kampo nuėję“, – įsitikinęs pašnekovas.
A. Šilkaitis pastebi, kad kooperatyvų Lietuvoje daug, tačiau nemaža dalis jų tikrosios kooperatyvo misijos neatlieka. Jie superka iš ūkininkų pieną gana mažomis kainomis ir už didesnę kainą parduoda perdirbėjams. Tačiau kooperacijos esmė nėra ta, jog kooperatyvas ūkininkų sąskaita užsidirbtų pinigus – tikras kooperatyvas turi kovoti dėl geresnių sąlygų savo nariams. „Tokių kooperatyvų aš valdžios vietoje tikrai neremčiau. Čia yra tas pats pasipinigavimas, kaip ir stambiųjų perdirbėjų“, – įsitikinęs „Vermenos“ vadovas.
Parama – kaip skęstančiajam šiaudas
Ministerijos atstovai deklaruoja, jog pieno sektorius gauna kur kas didesnę paramą, nei bet kuris kitas žemės ūkio sektorius. Tačiau faktas lieka faktu – nė vienas kitas sektorius nesusiduria su tokiomis problemomis. Esą, pienininkų skundai, jog valdžia jiems nepadeda, yra laužti iš piršto – juk tiek milijonų skirta. Tačiau padalinus paramą visiems ūkininkams, kiekvienas gauna tik trupinius, kurie ne tik kad situacijos nepagelbėja, bet neretam apskritai atrodo kaip pasityčiojimas.
„Ta parama yra kaip šiaudas skęstančiajam. Kad ministerija kažkada visiems pabarstė paramėles, nieko nereiškia. Reikia planuot strategiškai viską. Mes prašome, kad „Pienas LT“ gamyklą paskelbtų strategiškai svarbiu objektu, bet gi rinkimai artėja, valdžia sako, kad kaip čia vieną išskirsi, visiems reikia, kiti supyks. Na, nebuvo visi pasaulyje vienodi ir niekada nebus. Vienam proto neužtenka, kitam finansų. Vienas gimęs vadovauti verslui, kitas tik samdiniu dirbti gali. Reikia realiai žvelgti į situaciją.
Kooperacijai apskritai konkrečios paramos nėra. Objektas pastatytas, negalima palikt jo likimo valiai – žodinė parama nepakankama. Saulius Cironka sako, kad va, nestoja daugiau žmonių į „Pienas LT“ kooperatyvą – kaip buvo apie 200 taip ir liko. Bet juk kooperacija prasideda nuo smegenų. Reikia suvokti, kad dirbti reikia kartu. Be abejo, yra tokių „karaliukų“, kurie nuo kolchozo laikų vaizduoja visagalius, labai stambius – veža 20 tonų pieno, o juk Lietuvos mastu tai čia juokas. Tai jei ministerija remia kooperaciją, tegul konkrečiai paremia, o ne tik šneka“, – svarsto A. Šilkaitis.
Perdirbėjų nekontroliuoja
Ne paslaptis, kad parduotuvėse matomo pieno kainos liūto dalį sudaro perdirbėjų ir prekybos centrų dalys – jos neretai siekia daugiau nei 100 proc. tikrosios pieno kainos. Paprasta matematika – kooperatyvams už pieno litrą mokama vos 17,5 euro centų, o pieno kaina parduotuvėje vyrauja apie 70–80 euro centų už litrą. Dar svarbiau tai, jog vidutinė pieno supirkimo kaina yra kiek daugiau nei 22 euro centai – kooperatyvams mokama kaina yra gerokai mažesnė.
„Tai grynas genocidas. Perdirbėjai vadovaujasi nuostata „skaldyk ir valdyk“. Pas mus buvo vienas stambus pieno perdirbėjas atvažiavęs ir pasakė: „Na, palaukit, iširs jūsų kooperatyvas, ateisit pas mus – gausit mažiau nei tie, kurie yra lojalūs“. Tai pagalvokit – jie į akis taip šneka, net nesislepia. Bet kiti ūkininkai galvoja, kad su jais neva derasi. O kokios tos derybos – ateina su buteliu ir sūriu prie stalo ir vaidina viršininką – „su manim šneka“. O kad perdirbėjas grįžęs iš jo juokiasi, tai to nesuvokia. Dabar apskritai perdirbėjai tik paskambina ir praneša, kad kaina mažės. Palaiko tą kainą centu kitu didesnę, nei kooperatyvo nariams, o to pasirodo pakanka kai kuriems ūkininkams su homo sovieticus proteliu – bėga paskui tą centą. Be to, savų pinigų investuoti nereikia. Mes sudarę tokias sąlygas, kad į „Pienas LT“ atėję nauji nariai gali per 5–7 metus pinigus įnešti, bet kai kurie nenori, nesuvokia esmės“, – kalba A. Šilkaitis.
Ministerijos pastangų suvaldyti šią akivaizdžiai žemės ūkį žemyn tempiančią sistemą taip pat nematyti. „Lengviausia viską nurašyti ant laisvos rinkos, privataus verslo. O išeina taip, kaip išeina – vis kitoniškai, negu Europoj. Pasaulis nieko gudriau už kooperaciją neranda, o mes čia dviratį išradinėjam“, – komentuoja pašnekovas.
Tiesa ta, kad akivaizdus perdirbėjų noras sumenkinti kooperatyvų svarbą ŽŪM nekliūva – kalbėdami apie lygias teises ir paramos skirstymą visiems, apie tai, jog negalima išskirti vieno kooperatyvo iš kitų, jie nesistengia lygybės įvesti žemdirbių ir perdirbėjų santykiuose.
