Per 4 metus 17-metis dviračiu numynė per 60 tūkst. kilometrų

Kai žmogus daro tai, ką mėgsta – jis yra laisvas. O kai žmogus mėgsta tai, ką daro – jis yra laimingas. Išvedžiau ir dar vieną paralelę: kai laimingas žmogus mėgaujasi laisve ir gali pats rinktis, ką jam veikti, tada jis pasiekia neįtikėtinų rezultatų ir nustebina pats save. Niekas nežino savo galimybių ribų, todėl ir stengiasi gyvenime išbandyti, patirti, sužinoti kažką naujo, neįprasto. O nepabandęs, nesužinosi… Matyt, todėl nuolat savo galimybių ribas bando ir sportiškas, tvirto stoto septyniolikmetis iš Berželės kaimo (Kėdainių r.) Vainius Vaišutis, nuo dešimties metų nesiskiriantis su dviračiu ir tėvams ne vieną žilą sruogą į plaukus įpynęs dėl savo nesaugaus pomėgio – keliauti dviračiu per Lietuvą. Per pastaruosius ketverius metus Vainius dviračiu nuvažiavo per 60 tūkstančių kilometrų – vidutiniškai po 15 tūkstančių kilometrų per metus.

Dviračiu po Lietuvą keliauja nuo 13 metų

Į susitikimą Kėdainių senamiestyje Vainius atmynė elektriniu dviračiu, kuris mums bekalbant, kaip koks ištikimas draugas, visą laiką rymojo čia pat, už nugarų.

Vaikinas mane sužavėjo tuo, kad jau kelerius metus vienas arba su draugu dviračiais keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius. Viskas būtų kaip ir įprasta, tik kad pradėjo jis visa tai daryti nuo 13 metų, o tai reiškia – nuo šeštos klasės, kai gimimo dienos proga dovanų gavo dviratį.

Kas privertė pirmą kartą jį, dar paauglį, šokti ant dviračio ir vieną patį išminti į tolimus Anykščius? Kaip tėvai reagavo ir iki šiol reaguoja į tokias nevaikiškas sūnaus pramogas? Ar kelionės Lietuvos keliais dviračiu yra saugios?

Saugumas – pirmoje vietoje

Vainiaus pomėgį keliauti dviračiu Vaišučių šeimoje geriausiai supranta tėtis, dirbantis ugniagesiu, nes kasmet turi atlikti fizinius normatyvus ir greitai bei profesionaliai padėti bėdoje atsidūrusiems žmonėms. Tai matydamas, Vainius nesąmoningai, žingsnis po žingsnio, kilometras po kilometro taip pat tapo aktyvus judraus sporto fanatikas.

Pats Vainius pripažįsta, kad kelionės dviračiu Lietuvos keliais – nelabai saugus sportas, nes yra vilkikų vairuotojų, kurie tyčia nelėtina greičio, važiuoja pro šalį nesaugiu atstumu, tad pats dviratininkas turi būti apdairus ir saugotis. Tad natūralu, kad šio jaunojo keliautojo netraukia plentai ar keliai, kur didžiulis eismas, jis renkasi kuo saugesnį maršrutą arba važiuoja ten, kur geresnis ir atokesnis kelias. Bet papuola visokių maršrutų – ir žvyrkelių, ir miško takų, net autostradą tenka kirsti, tačiau vos pasisukus kalbai apie saugumą kelyje, mane privertė sunerimti vienas faktas: netgi turėdamas ryškią liemenę ir dviratininko šalmą, kaip pats prisipažino, kelyje Vainius jų nedėvi.

Ir nors per ketverius metus vaikinas neturėjo jokių eismo įvykių ar avarijų, tai signalas, kad visiems dviratininkams reikia nuolatos priminti Kelių eismo taisykles, o jų tėvus perspėti, kad vaikai – jų šeima, jų gyvenimas, todėl ir jų atsakomybė.

Kiekvienas vairuotojas net nesvarstęs pasakytų, jog norėtų iš labai toli savo kelyje pamatyti dviratininką, nes jis yra kliūtis, kurią reikia apvažiuoti, prasilenkti su priešpriešiniais automobiliais, stabdymui pasirinkti tinkamą atstumą, greitį, galų gale net ir saugiai sustoti kelkraštyje, jeigu dviratininkui reikalinga pagalba. Koją ar ranką galima sugipsuoti, susiūti, užgydyti žaizdas, bet galvos traumos – visai kas kita, nuo jų priklauso viso organizmo funkcionavimas. Todėl išpešiau Vainiaus pažadą, kad nuo šiol kelyje aš ir kiti kelių eismo dalyviai jo šalmą ir ryškiaspalvę liemenę pastebėsime jau iš labai toli…

Kaip į tokias jaunėlio sūnaus pramogas reaguoja tėvai, vyresnieji brolis ir sesuo?

Pasak Vainiaus, tėvai visada žino jo planus, jam išmynus, kasdien net po kelis kartus susiskambina telefonu, labiausiai išleisdama iš namų, žinoma, jaudinasi mama.

Ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant, ir žaibuojant…

Matant šviesaus veido besišypsantį vaikiną, labai norisi suprasti, kuo jis skiriasi nuo savo bendraamžių septyniolikmečių, kad imasi tokių iššūkių saulei spiginant, krušai užklupus ir žaibams trankantis. Juolab kad, kaip pats teigia, dviračio mynimo išvykose jam yra tekę naktį praleisti ir miegant ant suoliuko, lyjant lietui.

„Kokios būdo savybės padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų?“ – klausiu jaunojo dviratininko.

„Pirmiausia, reikia turėti daug drąsos, noro ir tikėjimo, kad aš tai padarysiu“, – nė nemirktelėjęs atsako Vainius.

Vaikinas sportuoja ir namie, ir sporto salėje, kuri yra netoli mokyklos, tiki savimi nuo pat pirmos dienos, pirmos kelionės ir nė akimirkos nebuvo sudvejojęs savo jėgomis. Jo sveikata tvirta, jaučiasi energingas kaip niekada, sakosi sirgęs prieš metus, todėl šiuo metu yra labai geros fizinės formos ir yra pasiryžęs naujiems iššūkiams. Jei geri orai, tai jaunąjį dviratininką rytais galima sutikti kelyje nuo Sirutiškio Krekenavos link, kur Mykolo Antanaičio gimnazijoje nuo rugsėjo jau bus abiturientas. Penkiolikos kilometrų atstumas jam vieni juokai, nes mokyklinis autobusiukas ilgiau važiuoja, kol iš aplinkinių kaimų surenka mokinius. Vainiaus kelionė nuo Berželės iki Krekenavos užtrunka pusvalandį pirmyn ir tiek pat atgal. Jam tai ne tik gera kasdienė treniruotė, bet ir puiki relaksacija bei pabėgimas nuo blogų minčių.

Vaikinas sako, kad mindamas dviratį rekordų nesiekia, jam tai tik pomėgis, padedantis treniruoti kūną ir išvėdinti galvą važiuojant su muzika, tad namo grįžta visada geros nuotaikos ir pilnas jėgų.

„Važiuoju, vaizdas keičiasi, man smagu“, – šypsosi Vainius.

Vaikinas pasakoja, kad mintys apie keliones jam į galvą šauna tada, kai turi daugiau laisvo laiko ir atsiranda noras įrodyti sau ir kitiems, kad jis gali ir dar daugiau. Tuo labiau kad sportiškam ir ryžtingam vaikinui jokio ypatingo pasiruošimo nereikia, tik gerai išsimiegoti.

Kodėl dviratis?

Juk yra riedžiai, riedlentės, motoroleriai, elektriniai paspirtukai, kodėl tavo prioritetas yra dviratis?

„Visų pirma, su riedlente ar paspirtuku toli nenukeliaučiau, tiktai vietoje, su elektriniu paspirtuku nepavažiuočiau žvyrkeliu, dėl to renkuosi dviratį. Su juo galiu daugiau ir toliau nukeliauti“, – nuosekliai aiškina Vainius.

Jis turi du dviračius: vienas yra tolimoms kelionėms, o kitas yra skirtas pramogoms, pasivažinėjimui po mišką, įvairioms trasoms. Jeigu dalys geros, dviratis tvarkingai prižiūrimas, jis yra patikima transporto priemonė. Laikas nuo laiko vaikinas pakeičia ir tepa grandinę, paprastas dviratis labai daug priežiūros nereikalauja. O jeigu elektrinis, jam jau reikia kitokios priežiūros, įkrovimo. Bet, kaip Vainius sako, su elektriniu neįdomu keliauti, kai taip lengvai minasi, todėl didelius atstumus jis važiuoja su paprastu dviračiu.

Jei nori išgirsti save, turi ilgai tylėti, tad Vainiui į naudą keliauti vienam, kad išgirstų savo mintis.

Tarp žmonių neprapulsi

Natūraliai kyla klausimas, ką Vainius, išvykdamas iš namų, pasiima į tolimesnes keliones? Dažniausiai naują kamerą, vieną kitą atsarginę detalę, kartais net pompos neima, nes pasiskolina iš kitų dviratininkų. Komunikabilus vaikinas su visais randa bendrą kalbą, yra draugiškas, o ir aplinkui yra tiek gerų žmonių. Pasirodo, Lietuvoje labai daug keliaujančių dviračiais, todėl kelionėse jis nepanikuoja – tarp žmonių niekada neprapuls.

Su savimi vaikinas visada pasiima telefoną, kaip saugiklis ir savotiškas talismanas ant Vainiaus rankos visada yra sportinis išmanusis laikrodis, kuris matuoja nuvažiuotą atstumą, greitį, širdies ritmą, kraujo spaudimą – savimi rūpintis privalu.

Jo maistas kelyje: vaisiai, batonėliai su proteinu, mėsa, retkarčiais energetinis gėrimas. Jei kelionė tolima, tada vaikinas pasistiprina pakelės kavinėse. Prieš išvykstant išgeria kavos, o kelyje pirmenybė – paprastam vandeniui iš krano. 

Širdyje – romantikas, realybėje – darboholikas

Pats Vainius save apibūdina kaip užsispyrusį, jo charakteris nėra lengvas, bet gal būtent todėl jis iki galo siekia savo užsibrėžtų tikslų.

„Negaliu nueiti miegoti, kol visko nepadarau. Esu Liūtas pagal Zodiaką, todėl mėgstu laimėti, netgi lyderiauti, tik tai priklauso nuo srities. Aš – ramus, nekonfliktiškas, bet manęs niekas nepastums“, – paprašytas save apibūdinti, ramiai, kukliai, bet užtikrintai žodžius renka vaikinas.

Jam labiau imponuoja lyderiauti sporte, išsikelti sau naujų iššūkių, ir vienas toks iš jų buvo pati pirmoji kelionė dviračiu į Anykščius. Tačiau to nesupras tie, kas jaunystėje nebuvo įsimylėję… Ko nepadarysi vardan meilės… Tačiau kuklaus būdo Vainius nevartoja skambių frazių. Jo pirmoji kelionė dviračiu buvo išprovokuota, nes jis su draugais susilažino, kad per dieną vienas savo dviračiu numins į Anykščius ir grįš atgal. Bet tikroji varomoji jėga, pasirodo, buvo mergaitė, su kuria Vainius tada draugavo ir susirašinėjo. Todėl tuo metu trylikamečiui berniukui išaugo sparnai ir apie jokius pavojus jis net negalvojo. Pokalbio metu jo graži sparnuota frazė nuskambėjo taip romantiškai, taip jautriai, kad aš patikėjau: „Dėl mergaitės aš drąsiai nuvažiuočiau į bet kurį Lietuvos miestą, kad ir aplink visą Lietuvą, jei tik reikėtų.“

Širdyje romantikas, tačiau gyvenimo kasdienybėje Vainius absoliutus darboholikas, realistas, žemiškų profesijų atstovas. Nuo vaikystės išmoko dėti trinkeles, nebe naujokas ir prie bičių, o kur dar visi žemės ūkio darbai. Paklaustas apie laisvalaikį, tik nusijuokia: „Mano laisvalaikis – darbas, juk aš dirbu nuo trylikos metų. Po mokyklos – darbai, vasarą – darbai, nuo liepos mėnesio planuoju dirbti pas ūkininką. Turiu traktorininko, ekskavatoriaus vairuotojo teises, šiuo metu mokausi B kategorijos vairuotojo teises. Gebu dirbti su šia technika.“

Vainiaus principingumas patinka ne visiems 

Apie draugus Vainius nedaugžodžiauja, vieni domisi, palaiko, pritaria, kiti – atvirkščiai, nesidomi nei jo nuvažiuotais atstumais, nei kelionių nuotykiais, o kai kurie sako, jog tai tik laiko švaistymas. Peršasi išvada, kad Vainiaus bendraamžiams gali būti pavydu dėl jo ištvermės, sportiškos išvaizdos, įgyvendinamų ambicijų, principingo charakterio. Gal būtent dėl to, net ir žinodami apie jo iššūkius, matydami kelionių nuotraukas socialiniuose tinkluose, bendramoksliai tyčia nieko neklausia, apsimesdami, kad tai jiems nerūpi. Juk patys nieko panašaus padaryti negalėtų.

Apie tikrus draugus Vainius pasakoja su šypsena, kad dauguma jų sportuojantys, aktyvūs, tokie kaip ir jis, tik labiau linkę į orientacinį sportą.

Jei Vainius gyvenime ką nors keistų, tai, ko gero, irgi pasirinktų profesionalaus bėgiko karjerą, nes anksčiau intensyviai bėgiojo, tik tada dar stokojo motyvacijos ir neturėjo trenerio.

Kelionė dviračiu kaip pramoga paskanauti kebabų Skuode

Daugiausia kilometrų per vieną dieną Vainius nuvažiavo į Vilnių ir atgal, iš viso numynęs apie tris šimtus. Vienoje iš tokių kelionių sporto entuziastas patyrė ir kuriozų, nes sulūžus dviračiui, kartą net dvidešimt kilometrų stūmėsi jį namo.

„…visa laimė, kad netoli“ , – su šypsena pasakoja Vainius, tarsi sakytų: kas čia tokio tie 20 kilometrų, juk dviračio nepaliksiu…

Vaikinas neslepia, kad kartais jį aplankydavo ir kiek kitokios mintys: „Pagalvodavau – kam man to reikia, ką aš darau su savo gyvenimu?“

Buvo ir nepavykusių kelionių, pavyzdžiui, kai sprogus dviračio padangai, iš Panevėžio teko grįžti namo automobiliu. O pati keisčiausia kelionė iš Kėdainių rajono buvo į Skuodą pavalgyti kebabų. Dabar tai tapo judviejų su draugu pokštu – nuvykti kuo toliau, kad pavalgytų kebabų vis naujoje vietoje.

Vainius norėtų pakartoti kelionę į Druskininkus, nes iki šiol prisimena linksmybes Vandens pramogų parke ir kitokias pramogas, tad prisiminimai vilioja grįžti atgal. Pati ambicingiausia kelionė, trukusi penkias dienas, buvo dviese dviračiais aplink Lietuvą. Prasidėjo ji šių metų  gegužės 30 dieną, iškart po matematikos tarpinio egzamino, nuo Klaipėdos geležinkelio stoties. Būtent iš čia Vainius išmynė savo dviratį ir vėliau sugrįžo į tą patį tašką. Maršrutas: Klaipėda– Palanga–Šventoji–Skuodas–Šiauliai–Pasvalys–Visaginas–Vilnius–Druskininkai–Kybartai–Jurbarkas–Klaipėda. Liko neaplankyti tik Zarasai ir Biržai. Grįžo vaikinas traukiniu į Kėdainius laimingas, kad įveikė save ir sveikas parsirado namo.

Be to, kad maudė visą kūną, labai skaudėjo kojų raumenis, buvo sulijęs iki siūlelio, bet parvažiavo toks laimingas ir patenkintas savimi, supratęs, kaip pats sako, kad gali dar daugiau.

Vainiaus mintyse jau nauji planai, naujos svajonės, kaip pavyzdžiui: dviratininkų mėgėjų maratonas, ilgų distancijų varžybos, bet ne rekordams, o dėl savęs. Artimiausias tikslas – nuvažiuoti į Rygos senamiestį ir, pasiekus Jūrmalą, išsimaudyti Baltijos jūroje. Tolimiausias tikslas – kelionė dviračiu po Ispaniją.

Jei tik galėtų, Vainius persikeltų laiku į praeitį, kai jam buvo dešimt metų, kad išsikeltų dar ambicingesnių tikslų. O žmonijai jis suteiktų dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, kad visi sportuotų ir būtų stipresni tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

Kaip taikliai A. Milnas parašė knygelėje vaikams apie Mikę Pūkuotuką „…tu esi drąsesnis, nei įsivaizduoji, stipresnis, nei atrodai, protingesnis, nei manai…“ Ši citata tobulai tinka Vainiui.

Mano asmeninė pagarba šiam vaikinui yra beribė, nes jis ne tik ambicingas ir žino, ko nori, sportuodamas propaguoja sveiką gyvenimo būdą, bet nuo mažens seka savo tėvų pavyzdžiu, dirba sunkius ir labai skirtingus ūkio darbus, pats save išlaiko, užsidirba pinigų ir savo kelionėms. O jos nėra pigios. „Gravel“ dviratis ne toks ir brangus, kainuoja nuo aštuonių šimtų eurų, elektrinio kaina siekia per tris tūkstančius eurų. Tačiau kelionės išlaidos – tai ne vien dviratis. Kaip teigia Vainius, už nakvynes po kelis šimtus susimoka pats, o kur dar maistas, dviračio detalės, todėl su pasididžiavimu sako, kad keliauja savo malonumui ir už savo uždirbtus pinigus.

Tokiam atkakliam ir motyvuotam vaikinui ateityje norisi palinkėti, kad kūnas tvirtėtų, o keliai ilgėtų, kad jis niekada nenustotų tikėti savimi ir pažintų taikų pasaulį, mindamas savo mėgstamiausią dviratį. Daiktai susidėvi. O žinios ir patirtis išlieka amžinai.