Pelėdnagiškiai prisiminė Sausio 13-osios didvyrį
Šiemet minime dvidešimt devintąsias sovietų agresijos, įvykdytos prieš Lietuvą, metines. 1991ųjų Sausio 13-osios išvakarėse tūkstančiai Lietuvos žmonių, apsiginklavę meile ir patriotiniais jausmais, išėjo į gatves. Kėdainiai per šios dienos įvykius yra netekę dviejų kraštiečių – Vytauto Koncevičiaus ir Alvydo Kanapinsko.
Žuvusių kėdainiečių kapai yra Kauno gatvės kapinėse. Ten Sausio 13 d. 17 val. vyko jų pagerbimas, ant didvyrių kapų padėta gėlių, uždegtos žvakelės.
Taip pat tądien Pelėdnagiuose pagerbtas ten gyvenusio V. Koncevičiaus atminimas.
1991-aisiais, eidamas penkiasdešimtuosius metus, Vytautas Koncevičius, ginant Vilniaus televizijos bokštą, buvo sužeistas SSRS desantininkų ir vasario 18 d. Vilniaus ligoninėje mirė.
[quote author=”V. Vilkelienė”]Žmonės, su kuriais jis bendravo, dar gyvena ir puikiai jį prisimena lig šiol. Visų jų atsiminimai išties šilti.[/quote]
Uždegė žvakeles
Pelėdnagių miestelyje yra Vytauto Koncevičiaus vardu pavadinta gatvė. Čia, ant namo, kuriame su mama ir gyveno šis didvyris, įrengta paminklinė lenta. Šalia jos kasmet susirenka miestelio bendruomenė ir taip pamini savo didvyrio atminimą.
Pirmadienį prie atminimo lentos V. Koncevičiaus atminimą pagerbė miestelio seniūnas Edvinas Pagirskas, bendruomenės ir kultūros centro nariai, moksleiviai bei kiti miestelio gyventojai, iki šiol prisimenantys kėdainietį didvyrį. Po pagerbimo kultūros centre vyko atminimo koncertas, kuriame pasirodymą atliko moksleiviai iš Babtų.
„Kasmet sausio 13-ąją prisimename mūsų krašto didvyrį Vytautą Koncevičių, tradiciškai 8 val. ryto uždegame namų ir mokyklos languose žvakeles, vėliau susirenkame prie paminklinės lentos, čia taip pat uždegame žvakutes, o tuomet keliaujame į kultūros centrą klausytis koncerto“, – apie kasmet vykstantį pagerbimo renginį kalba Virginija Vilkelienė, Pelėdnagių bendruomenės centro pirmininkė.
Šilti atsiminimai
Miestelio bendruomenės centro pirmininkė taip pat teigė puikiai prisimenanti V. Koncevičių: „Žmonės, su kuriais jis bendravo, dar gyvena ir puikiai jį prisimena lig šiol. Visų jų atsiminimai išties šilti. Pernai apie V. Koncevičių buvo kuriamas filmas, dalyvavome jame ir pasakojame apie šį didvyrį.
Na, o man pačiai teko gyventi toje pačioje laiptinėje, kaip ir V. Koncevičius. Prisimenu jį kaip labai paprastą, šiltą, darbštų žmogų. Po jo mirties dar gyva buvusi Vytauto mama buvusi tremtinė Teklė Koncevičienė ateidavo į mokyklą, papasakodavo vaikams apie savo sūnų. Deja, 1995 m. gegužės 16 d. ji mirė“, – atsiminimais apie žuvusį didvyrį dalijosi V. Vilkelienė.
