Pažintis su Charkivo dekolonizacijos partizanais baigėsi policijoje

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkivo, Ukraina

Kad ukrainiečių kova su Rusija vyksta ne tik fronte, bet ir pačioje visuomenėje, teko įsitikinti susipažinus su dekolonizacijos judėjimo partizanais. Taip yra vadinami asmenys, kurie savo iniciatyva griauna Rusiją bei jos atstovus šlovinančius paminklus. Ukraina carinės Rusijos, o vėliau sovietinės sistemos jungą kentė gerokai ilgiau nei Lietuva, todėl nutautėjimas čia yra įsiskverbęs gerokai giliau. Be to, Maskva čia buvo prikvietusi ir gerokai daugiau rusakalbių, todėl prieš tris dešimtmečius nepriklausomybę atgavusioje šalyje mokyklose, darbovietėse, gatvėse, koncertuose vyravo okupantų kalba.

Nors patriotai jau prieš 30 metų siūlė uždrausti tiek sovietinę sistemą, tiek Rusiją šlovinančius paminklus ir gatvių pavadinimus, šalį valdę ekskomunistai ilgai nesiryžo to daryti. Desovietizacijos įstatymas, uždraudęs sovietinius simbolius bei paminklus, buvo priimtas tik 2014 metais, Maskvai užėmus Krymą ir sukėlus karą Donbase. Tuo tarpu Dekolonizacijos įstatymas, uždraudęs Rusiją šlovinančius paminklus, buvo priimtas tik 2022 vasarą, jau vykstant karui.

Vakarų Ukrainoje remdamiesi įstatymu tokių paminklų atsikratė gana greitai, tačiau Rytų Ukrainoje, kurioje vyrauja rusakalbiai gyventojai, miestų merai bei kaimų seniūnai masiškai ignoravo įstatymą. Su tuo ir ėmė kovoti vadinamieji desovietizacijos, o vėliau dekolonizacijos partizanai, kurių respublikiniais lyderiais tapo charkiviečių porelė – 31 metų Vadimas Pozdnaiskovs ir 23 metų Mila Denčik.

Su Mila kalbantis picerijoje, mergina netikėtai pasiūlė tapti dekolonizacijos akto liudininku ir stebėti, kaip bus nuplėšiama carinę Rusiją šlovinanti plokštė nuo Uspenskiosoboro. 1771 metais pastatyta seniausia stačiatikių cerkvė Charkive yra pačiame miesto centre, šalia rusų raketų suniokotų merijos pastatų.

„Baigiasi treti karo metai, o ši cerkvė vis dar nenori atsisakyti pavaldumo Maskvai ir jungtis prie ukrainietiškų. Negi normalu, kad okupantų bomboms kasdien griaunant Charkivą, ant soboro fasado vis dar puikuojasi plokštė su carinę Rusiją simbolizuojančiu dvigalviu ereliu ir padėka carui už pergalę prieš Napoleono armiją. Kadangi valstybinės institucijos lentos nuimti neskuba, ją pašalinti nusprendėme mes, visuomeninės organizacijos „Dekolonizacija. Ukraina“ aktyvistai“, – paaiškino mergina.

„Baigiasi treti karo metai, o ši cerkvė vis dar nenori atsisakyti pavaldumo Maskvai ir jungtis prie ukrainietiškų. Negi normalu, kad okupantų bomboms kasdien griaunant Charkivą, ant soboro fasado vis dar puikuojasi plokštė su carinę Rusiją simbolizuojančiu dvigalviu ereliu ir padėka carui už pergalę prieš Napoleono armiją. Kadangi valstybinės institucijos lentos nuimti neskuba, ją pašalinti nusprendėme mes, visuomeninės organizacijos „Dekolonizacija. Ukraina“ aktyvistai“

Mila

Visgi plokštės nuplėšti tą vakarą nepavyko. Milą atlydėję penki jauni vaikinai, keli iš kurių šalikais maskavo veidus, vylėsi, kad užsilipę ant cementinės atbrailos ją laužtuvaisnesunkiai nuplėš. Mat panašias nuo įvairių pastatų buvo ne kartą nuėmę. Šį kartą darbas įstrigo, nes paaiškėjo, kad plokštė yra solidžiai įtvirtinta, o ant siauros atbrailos mažai vietos veiksmui.

Plokštę vaikinai būtų greičiausiai vis vien nuėmę, tačiau po keliolikos minučių akciją nutraukė privažiavę policininkai. Nors sekmadienio vakarą spiginant keliolikos laipsnių šalčiui praeivių buvo nedaug, tačiau kažkuris, matyt, iškvietė teisėsaugininkus. Iš mašinos išlipę du policininkai piktokai paklausė, kas čia vyksta, tačiau išgirdę Milos klausimą, ar jiems patinka iškaba, šlovinanti Rusiją, atlyžo ir toliau elgėsi labai taktiškai. Atvykus policininkams iš soboro išėjo ir sargas, maždaug trisdešimtmetis vyriškis, kuris paaiškino, jog ką tik atėjo naktiniam budėjimui.

Sargas skubiai puolė skambinti kažkam iš soboro vadovų ir perdavė policininkų siūlymą atvykti rašyti skundą. Po penkių minučių hierarchas perskambino ir pasakė, jog pareiškimo nerašys, nes žala cerkvei nepadaryta. Policininkai apsidžiaugė, kad galės vykti į kitas užduotis, tačiau tuo momentu juos pribloškė Mila, pareiškusi, kad skundą rašys ji – dėl to, kad nenuimama gėdinga lenta.

Policininkams padavus rašiklį ir popierių Mila surašė skundą, o po to ją kartu su akcijoje dalyvavusiu jaunėliu broliu nuvežiau pas miesto pakraštyje gyvenančius tėvus. Važiuodama mergina neslėpė apmaudo: „Skundas pasibaigs niekuo, nes bus atrašyta, kad lenta yra privati minėtos cerkvės nuosavybė, o be to, soboras yra įtrauktas į respublikinį istorinio paveldo sąrašą, todėl lentos nuėmimą turi spręsti speciali komisija, o šios svarstymas gali užsitęsti metų metus“.

Būtent dėl to, kad savo pasisakymuose dėl neryžtingumo kritikuoja valdžią ir ragina nedelsiant šalinti visus Rusiją bei jos atstovus šlovinančius paminklus, Mila yra vadinama žinomiausia Charkivo nacionaliste.

„Kai 2013 metais Kyjivo Maidano aikštėje prasidėjo protestai prieš suartėjimą su Rusija, o ne su ES, netrukus tokius mitingus imta rengti ir Charkive. Man tada buvo 12 metų, labai norėjau pamatyti protestą, bet tėvai prisibijojo. Išleido tik su tėvo ir senelio palyda po to, kai pasakiau, jog kitaip nebeisiu į mokyklą“, – pasakojo mergina.

Milą mitingas ir raginimai tapti Vakarų dalimi taip sužavėjo, jog nusprendė jungtis prie jo rengėjų. Šie norai dar labiau sustiprėjo su tėvu nuvykus į protestą Kyjive, o to neatbaidė net regėtas sprogimas prie Charkivo sporto rūmų, kai Maskvos šalininkų padėta bomba 2015 metais užmušė tris Maidano aktyvistus.

Žinomiausias tokių akcijų rengėjas yra Vadimas. Irgi užaugęs rusakalbių šeimoje vaikinas į ukrainietiškumą atsivertė tada, kai kartu su kitais Charkivo „Metalisto“ futbolo klubo fanais nuvyko į rungtynes Lvive. Vadimui milžinišką įspūdį padarė ne tik vakarietiškas miestas, bet ir tai, kad jame visi kalbėjo ukrainietiškai. Jaunuolis ėmė gilintis į tikrą šalies istoriją, o išsiaiškinęs, jog dalis senelių kalbėjo ukrainietiškai, pats irgi perėjo prie protėvių šnekos.

„Per laiką supratome, kad efektingiau bus ne patiems griauti, bet priversti miestų ir kaimų vadovus vykdyti įstatymą“, – pasakojo Mila.

Tam tikslui ėmė rinkti informaciją apie sovietinius paminklus, sudarė tokių vietovių žemėlapį bei ėmė siųsti priminimus merams ir seniūnams, kad privalo paminklus šalinti. Dalis merų raginimui paklusdavo, tačiau dalis visaip išsisukinėdavo, neatsakydavo į laiškus. Tada Mila rašydavo skundus policijai, saugumui, žiniasklaidai, visuomeninėms organizacijoms.

Prorusiškas Charkivo meras Genadijus Kernesas labiausiai priešinosi rusų generolo Grigorijaus Žukovo paminklinio biusto nuvertimui. Jį visuomenininkai ne kartą apliejo dažais ir du kartus nuvertė, tačiau mero nurodymu biustas 2018 ir 2019 metais buvo atstatytas. Galutinai G. Žukovo buvo atsikratyta tik  2022 metų kovą, biustą tada nuvertė ir išsivežė kariškiai, o visuomenininkai ant postamento užrašė „Šlovė Ukrainai“.

Po pirmo G. Žukovo biusto nuvertimo Milai ir Vadimui buvo pradėta byla, juos kvietė apklausai, o po kelių mėnesių gatvėje užpuolė nežinomi asmenys ir sumušė, Vadimui sulaužė žandikaulį. Policija užpuolikų nerado.

2023 metais pagal Dekolonizacijos įstatymą Ukrainoje buvo pakeista per 35 tūkstančių gatvių ir aikščių pavadinimų, pašalinta per pusantro tūkstančio paminklų ir memorialinių lentų, pakeista daugiau kaip 400 gyvenviečių pavadinimai. Prie to daug prisidėjo ir partizanai.

Mila apgailestauja, kad vyriausybė delsia patvirtinti 2023 paruoštą įstatymą dėl sovietinės simbolikos pašalinimo nuo paminklų, skirtų Antrojo pasaulinio karo aukoms. Todėl karių kapinėse dar galima aptikti penkiakampes žvaigždes ir rusų karį „išvaduotoją“, nors tikrumoje Maskvos kariai atnešė pančius.

„Kova su šiais simboliais karių kapinėse galimai užsitęs ilgokai, nes Antrajame pasauliniame kare daugiausia žuvo ne rusų, o ukrainiečių ir daugybė tautiečių gėles ten neša pagerbdami žuvusius savo giminaičius“, – priminė mergina.

Generolo Žukovo paminklas Charkive buvo tris kartus nugriautas ir du kartus prorusiškas meras jį atstatė, o Vadimas ir Mila naktį buvo sumušti

Aut. past.

Tai, kad Maskva skiria milžinišką dėmesį savo ideologijos įamžinimui, liudija faktas, jog okupuotose Ukrainos teritorijose skubiai atstatinėja sovietinius bei Rusijos galią simbolizuojančius paminklus ir gatvių pavadinimus.

„Mūsų organizacijai darbo dar yra per akis. Pašalinę visus netinkamus paminklus ir gatvių pavadinimus planuojame daugiau dėmesio skirti cerkvėms, nes Rytų Ukrainoje dauguma tebėra pavaldžios Maskvai. Turime sugalvoti specialias akcijas, propaguoti ne tik savą kalbą, kultūrą, bet ir savą tikėjimą, kad tuo sumažintume Maskvos poveikį“, – aiškino mergina.

Mila baigė politologijos mokslus, ateityje norėtų tapti politike, nes turi planų, kaip paskubinti šalies pertvarką į mažiau korumpuotą, labiau demokratišką. Mergina kuria ir eiles, lanko karo medicinos bei skraidyklių valdymo kursus, planuoja prisijungti prie armijos.