Patyčioms mokykloje – ne vieta

Remiantis tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos 2018 m. atlikto tyrimo duomenimis (Health Behaviour in School – aged Children – HBSC), Lietuvoje patyčių paplitimas yra vienas aukščiausių visoje Europoje.

Šis rodiklis negerėja daugiau kaip 10 metų. Tačiau patyčių problematikai mokyklose skiriama daug dėmesio – opia problema rūpinasi mokyklų socialiniai pedagogai, kurdami įvairias iniciatyvas, šviesdami mokinius, taip pat į aktyvią prevencinę veiklą bei kovą su patyčiomis įtraukdami ir mokinių tėvus.

Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos socialinė pedagogė Egidija Kalčinskienė pasakojo, jog kova su patyčiomis – ilgalaikis procesas, tačiau visos mokyklos bendruomenės dedamų pastangų dėka sulaukiantis gerų rezultatų.

Svarbiausia – vaiko gerovė

Egidijos teigimu, socialinis pedagogas mokykloje atlieka daug pareigų, tačiau viena svarbiausia iš jų – užtikrinti vaiko gerovę.

„Socialinis pedagogas – tai vaikų advokatas, kuris rūpinasi visapusiška vaiko gerove: fizine, emocine, psichologine. Tam, kad būtų pasiekta gerovės, reikalingas glaudus bendradarbiavimas su tėvais, mokytojais, socialiniais partneriais, kai kuriais atvejais net ir valstybinėmis institucijomis. Tad socialinio pedagogo pareigos apima daugelį sričių, tačiau tikslas vienas – vaiko gerovė“, –  socialinio pedagogo veiklą mokykloje apibūdino E. Kalčinskienė.

Patyčios – veiksmai, nukreipti į kitą

Socialinės pedagogės teigimu, patyčios mokykloje vyksta siekiant nuskriausti kitą mokinį.

„Patyčios – tai elgesys, veiksmai, kuriais siekiama pažeminti, sumenkinti, įskaudinti kitą asmenį. Patyčios gali vykti įvairiomis formomis: pravardžiavimas, apkalbinėjimas, erzinimas, gąsdinimas, daiktų atiminėjimas, stumdymas, mušimas, žinučių siuntinėjimas ir t.t.

Mokyklos erdvėje, kurioje susiburia paaugliai su skirtingais charakteriais, temperamentais, vertybėmis, naivu tikėtis, kad išvengsime konfliktinių situacijų. Tačiau, atsižvelgiant į atvejų statistiką, vis tik dažniausiai pasitaiko verbalinių patyčių: vaikų prasivardžiavimai, vieni kitų erzinimas, apkalbinėjimas.

Priežastys, dėl ko kyla patyčios, gali būti įvairios, vienos taisyklės nėra. Gali būti, kad vaikas, kuris tyčiojasi, pats patyrė patyčias arba mano, kad toks elgesys jį daro „kietu“ ar tokiu būdu jaučiasi pranašesnis, stipresnis už kitus.

Lygiai taip pat priežastis gali būti vertybės ar šeimoje rodomas netinkamas pavyzdys. Kiekvienu atveju į vaiką reikia žiūrėti individualiai, „lupti“ kaip svogūną, kol pasimato tikroji priežastis“, – apie tai, kas yra patyčios ir kaip jos kyla, pasakojo E. Kalčinskienė.

Svarbus visos mokyklos bendruomenės įsitraukimas

Pasak Egidijos, tam, kad patyčioms būtų užkirstas kelias, labai svarbus visos mokyklos bendruomenės įsitraukimas.

„Labai svarbu, kad visa mokyklos bendruomenė dalyvautų šioje kovoje – tuomet lengviau pastebėti, laiku užkirsti kelią patyčioms. Mano manymu, labai svarbu sukurti šiltus, pasitikėjimu grįstus santykius su mokiniais. Esant tinkamiems santykiams klasių vadovai dažniausiai tampa asmenimis, į kuriuos pirmiausia kreipiasi vaikai.

Kaip socialiniam pedagogui, man tenka spręsti tiek momentinius patyčių atvejus, tiek įsisenėjusius. Mano manymu, yra labai svarbu viską išsiaiškinti nuo pat pradžių iki galo, siekiant, kad patyčios liautųsi arba nesikartotų“, – apie tai, kaip svarbu, kad į kovą su patyčiomis įsitrauktų visa mokyklos bendruomenė, atviravo pedagogė.

Tėvų įsitraukimas – taip pat svarbus

Egidijos pastebėjimu, kovoje su patyčiomis svarbus ne tik mokyklos darbuotojų įsitraukimas, bet ir moksleivių tėvų, kurie taip pat yra mokyklos bendruomenės dalis.

„Kaip minėjau, norint teigiamų rezultatų, būtina, kad kovoje su patyčiomis dalyvautų visa mokyklos bendruomenė, o tėvai taip pat yra jos dalis ir labai svarbi.

Galiu pasidžiaugti, kad esant poreikiui tėvai geranoriškai įsitraukia į kovą su patyčiomis įvairiomis formomis: savo palaikymu, bendradarbiavimu, dalyvavimu. Neslėpsiu, yra atvejų, kuomet sprendžiant vaikų elgesio klausimus, pasigendame tėvų bendradarbiavimo, tačiau tai yra natūralu ir disfunkcinių santykių galime atrasti kiekvienoje bendruomenėje“, – tėvų vaidmenį kovoje su patyčiomis atskleidė pedagogė.

Kova su patyčiomis – įvairiausiais būdais

Socialinės pedagogės teigimu, kovojant su patyčiomis mokykloje pirmiausia stengiamasi kurti saugią ir draugišką aplinką bei atmosferą, tačiau vien tuo nepasieinama.

„Pirmiausia stengiamės kurti saugią, jaukią, mokiniams draugišką mokyklos aplinką. Daug pastangų dedama laiku pastebėti ir užkirsti kelią patyčioms – mokiniai turi suprasti, kad patyčioms mokykloje – ne vieta. Be abejo, vadovaujamės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rekomendacijomis, įgyvendiname patyčių ir smurto prevencijos programą.

Progimnazijoje vykdomas mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymas, esant poreikiui, vykdomi atskiri grupiniai užsiėmimai“, – būdus, kaip kovojama su patyčių problema, vardijo E. Kalčinskienė.

Socialinė pedagogė pabrėžė, kad į patyčias reikia reaguoti visada, apie tai nuolatos kalbamasi su moksleiviais.

„Visada skatinu vaikus pasakyti net ir, atrodytų, nereikšmingus atvejus. Būna, kai vaikai nedrįsta pranešti bijodami būti „skundikais“, tačiau vaikams visada garantuoju anonimiškumą. Šiuo metu progimnazija ruošiasi įdiegti „Patyčių dėžutę“. Taip bus sudaryta galimybė visiems mokyklos bendruomenės nariams anonimiškai pranešti apie patiriamas ar matomas patyčias mokykloje“, – pasakojo E. Kalčinskienė.

[quote author=“E. Kalčinskienė“]Kuo daugiau vaikus šviesime, kalbėsime su jais, mokinsime empatijos, sveikų tarpusavio santykių, tuo patyčių situacija šalyje gerės.[/quote]

Ateityje patyčių atvejų mažės

Socialinės pedagogės manymu, kuo daugiau su mokiniais bus kalbama, mokoma tinkamai reikšti jausmus ir emocijas, tuo patyčių atvejų ateityje mažės.

„Kuo daugiau vaikus šviesime, kalbėsime su jais, mokysime empatijos, sveikų tarpusavio santykių, tuo patyčių situacija šalyje gerės. Be abejo, staigaus pokyčio negalime tikėtis – to galima pasiekti tik nuolatinio darbo dėka.

Ar šiuo metu tyčiojamasi mažiau? Gal pasakyčiau, kad patyčios keičiasi, o prie to labai prisideda sparčiai į priekį šuoliuojančios technologijos. Anksčiau, vaikai tyčiojosi atvirai, žiūrėdami vieni kitiems į akis, o dabar socialiniuose tinkluose gali įkelti žeidžiančią nuotrauką, parašyti niekinantį komentarą ir pan. Tad turime pripažinti, kad būdami už ekrano vaikai jaučia kur kas mažiau atsakomybės, o tai dar viena kryptis, kuria dirbame.

Vis dėlto norisi tikėti, kad jei šiai kartai pastatysime pagrindus, išmokysime teigiamo bendravimo ir konfliktų sprendimo, jie savo žiniomis ir įgūdžiais pasidalins su savo vaikais ir taip pamažu, bendromis jėgomis, ši problema sumažės. Šiandien tai yra progimnazijos siekiamybė“, – apie tai, jog ateityje patyčių turėtų mažėti, pasakojo E. Kalčinskienė.

Mitai apie patyčias

Visuomenėje iki šiol vis dar gajūs kai kurie klaidingi įsitikinimai apie patyčias. Tokie įsitikinimai, vadinami mitais, neretai trukdo suaugusiems žmonėms tinkamai reaguoti į patyčias, o vaikams – kreiptis pagalbos ir sulaukti paramos patyčių situacijoje. Patyčios gali ir turi liautis, jas galime sustabdyti tik bendromis mūsų visų pastangomis.

1 MITAS.  „Vaikai yra vaikai! Juk jie juokais užkabinėja vieni kitus“ – kartais patyčios yra painiojamos su humoru, pajuokavimu, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Patyčias nuo humoro skiria tai, kad tas, iš kurio tyčiojamasi, jaučiasi blogai ir juokinga gali būti tik tiems, kurie tyčiojasi ar patyčias stebintiems vaikams.

2 MITAS. „Patyčios yra natūralus reiškinys – laikui bėgant vaikai išaugs ir tyčiojimasis liausis. Todėl neverta kreipti ypatingo dėmesio į jį“ – tyčiojasi tiek vaikai, tiek suaugę, patyčios vyksta mokykloje, darbe, šeimoje. Netiesa yra tai, kad tyčiojimasis baigiasi pabaigus mokyklą.

Oleweus atliktas tyrimas rodo, kad 60 procentų berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje iki 24 m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 35–45 procentų – tris ar daugiau nusikaltimų. Labai mažai tikėtina, kad patyčios gali liautis savaime. Skirtingi tyrimai rodo, kad patyčias galima sumažinti tik vykdant atitinkamas prevencines programas.

3 MITAS. „Patyčias patiriantys vaikai privalo patys apsiginti“ – neretai yra galvojama, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų „puikiai“ tvarkosi su bendraamžių patyčiomis, spręsdami jas fizine agresija, mušdamiesi ir kitaip kovodami su skriaudėjais. Tačiau toks sprendimo būdas neišsprendžia problemos. Nors neretai tėvai gali skatinti tokį vaikų gynimosi būdą, patardami vaikams „duoti atgal“, kuomet kas nors prie jų kabinėjasi.

Patyčioms yra būdingas nelygiavertis jėgų santykis – patyčių situacijose neretai būna keletas skriaudėjų, besityčiojantys vaikai yra vyresni ir stipresni. Dėl to apsigynimas tampa sunkiai įmanomas. Todėl vaikams be išorinės pagalbos ir neagresyviais būdais gali būti sudėtinga sustabdyti patyčias.

4 MITAS. „Tyčiojimasis visada buvo ir bus mokyklose. Patyčių masto neįmanoma sumažinti“ – tyčiojimasis nėra naujai atsiradęs elgesys – patyčios buvo visada. Tačiau jų mastas yra labai skirtingas įvairiose šalyse. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių mastą įmanoma ženkliai sumažinti. Didžiojoje Britanijoje vykdomų programų metu patyčių mastas buvo sumažintas nuo 20 iki 80 procentų, Norvegijoje – iki 50 procentų.

5 MITAS. „Kiekvienas vaikas privalo išmokti kovoti už save, todėl tam tikra dozė patyčių nekenkia, o tik padeda sutvirtėti, užsigrūdinti“ – tikrai svarbu, kad vaikas mokėtų save apginti. Bet ar patyčios gali to išmokyti? Panašu, kad tai, ko vaikai tikrai išmoksta iš patyčių – tai bendravime naudoti agresiją. Agresyvų elgesį pastiprina ir suaugusiųjų pamokymai – „Duok atgal“, „Pirmas nepradėk, bet jei lįs prie tavęs – tai duok taip, kad kitą kartą nelįstų“ ir pan.

Tokiu būdu vaikai iš tiesų ginasi – pagrindiniu gynybos būdų tampa agresyvus elgesys. Tačiau galima mokinti vaikus neagresyviais būdais reaguoti į patyčias. Yra sukurta daug socialinių įgūdžių ugdymo programų, kurios mokina vaikus, kaip tvarkytis su savo emocijomis, kaip bendrauti su kitais vaikais, kaip spręsti kylančius konfliktus.

Patyčios nėra ta patirtis, kuri padeda vaikui sutvirtėti ir užsigrūdinti. Galima sakyti priešingai – tyrimai atskleidžia, kad patyčios gali palikti daug įvairių trumpalaikių ar ilgalaikių pasekmių vaiko elgesiui, emocinei būsenai, bendravimui.

6 MITAS. „Skųstis, kad iš tavęs tyčiojasi, yra kvaila ir vaikiška“ – tai gana dažna nuostata tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusiųjų. Papasakoti kitiems, kad tave skriaudžia yra blogai, nes tai yra suvokiama kaip silpnumo požymis, rodantis, jog nemoki pats spręsti sunkumų. Papasakoti apie stebimas muštynes, patyčias yra taip pat laikoma nepriimtinu elgesiu ir vadinama „skundimu“. Skundimasis ar skundimas yra suvokiami kaip netinkamas, netgi smerktinas elgesys.

Mažesni vaikai yra daugiau linkę pasakoti apie tai, kad juos kas nors skriaudžia, tačiau ilgainiui jie išmoksta to vengti. Todėl nevertėtų stebėtis, kuomet paauglys neįvardina savo skriaudėjų ar nebendradarbiauja su suaugusiais, mėginant išsiaiškinti tarp paauglių įvykusias muštynes, nes jis jau yra išmokęs, kad tokiose situacijose reikia tylėti. Neretai suaugę ir patys vaikui pasako „nesiskųsk“, „tvarkykis pats“, „kiek gali skųstis?“.

Ši nuostata neleidžia vaikams pasakyti apie patiriamas patyčias, o suaugusiems – sužinoti, kas vyksta tarp vaikų. Svarbu vaikams ir suaugusiems diegti kitą nuostatą – kreiptis pagalbos, papasakoti, kad tave skriaudžia yra labai gerai – tokiu elgesiu vaikas rūpinasi savimi, savo saugumu. O taip pat yra svarbu, kuomet vaikai papasakoja apie stebimas patyčias – toks elgesys rodo rūpinimąsi savo bendraamžiais, saugumu savo klasėje ir mokykloje.

7 MITAS. „Fizinis smurtas yra skaudesnis nei šaipymasis žodžiais. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių nepaliksi ir žmogaus neužmuši“ – dažnai fizinis veiksmas yra suvokiamas kaip rimtesnis – toks, į kurį jau reikėtų reaguoti. Labai tikėtina, kad mokytojas klasėje reaguos greičiau į smūgį kumščiu, nei į garsiai ištartą pravardę ar į vaiko pažeminimą.

Suaugę patys yra linkę nuvertinti žodinio įžeidinėjimo sukeliamą poveikį: „Nekreipk dėmesio, juk tai tik žodžiai“. Tačiau labai sunku vertinti, kas skaudžiau  – smūgis kumščiu ar dažnai girdimos patyčios. Neretai žodinės patyčios įsimenamos ilgam ir suaugę žmonės puikiai atsimena mokykloje turėtas pravardes  ir patirtus pažeminimus.

Skirtumas tarp fizinio veiksmo ir žodžių yra tas, kad fizinio sužeidimo metu skaudamą vietą yra nesunku rasti ir galima tą skausmą numalšinti įvairiomis priemonėmis. Tuo tarpu žodinių patyčių sukeltą skausmą sunkiau apčiuopti ir numalšinti.