Patriotiškumą įskiepijo jaunųjų šaulių gretose

Šiemet Vasario 16-oji ypatinga kėdainiečiui „Atžalyno“ gimnazijos abiturientui Audingui Noreikai. Jam, Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 205-osios kuopos jaunųjų šaulių būrio vadui, patikėta ypatinga užduotis – šiandien, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, iškilmingos ceremonijos metu šalia savivaldybės iškelti Trispalvę. Patriotiškumo nestokojantis jaunasis šaulys sako besidžiaugiantis jam suteiktu pasitikėjimu. „Man didžiulė garbė“, – patikina Audingas. Įvairiuose renginiuose, minėjimuose, valstybinėse šventėse dalyvaujančiam jaunuoliui veiklos Šaulių sąjungoje netrūksta, tačiau pokalbio metu paaiškėja, kad jis dabar ne tik jaunasis šaulys, bet ir kareivis, neseniai davęs priesaiką Tėvynei.

– Prisiekei Tėvynei, o ar šauliai duoda priesaiką?

– Šauliai duoda pasižadėjimą. Pirmais metais, kuomet įstojau į Šaulių sąjungą, rugsėjo mėnesį daviau pasižadėjimą prie pirmojo Lietuvos nepriklausomybės kovose žuvusio savanorio Povilo Lukšio paminklo.

– Vasario 16-ąją būtent tau patikėta iškilmingos ceremonijos metu prie savivaldybės iškelti Trispalvę. Kodėl?

– Nežinau, tiesiog esu dėkingas už pasitikėjimą, man tai didžiulė garbė. Labai apsidžiaugiau, kai vadas pranešė man šią žinią.

– Ar laikai save patriotu?

– Taip, – atsako nė kiek nesudvejojęs.

Praėjusiais metais, rugpjūčio mėnesį, baigiau Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos bazinius trijų savaičių kursus. Daviau priesaiką Tėvynei. Dabar oficialiai priklausau tiek Šaulių sąjungai, tiek Lietuvos kariuomenei.

Kiekvienų kursų metu yra renkamas geriausias kursantas. Tam vieninteliam kursantui suteikiama išskirtinė teisė ir garbė pabučiuoti kovinę kariuomenės vėliavą. Galiu pasidžiaugti, kad mane išrinko geriausiu kursantu ir pabaigus kursus man teko garbė pabučiuoti vėliavą.

– Kaip tapai Šaulių sąjungos nariu?

– Viskas prasidėjo nuo šeštos klasės. Tuomet 2016 metais „Ryto“ progimnazijoje apsilankė šauliai ir pristatė savo veiklą. Su draugu pagalvojome, kad būtų visai smagu save išbandyti. Prisistatėme vadui ir mus priėmė.

Pirmosios mano pratybos, atsimenu, vyko labai lietingu oru. Tad pirmas įspūdis buvo nekoks, labai sunku. Pagalvojau: visi namuose šiltai sėdi, o aš…

– Nepabėgai?

– Ne, nepabėgau, draugas, su kuriuo tuomet atėjome, pabėgo (šypsosi).

Įprastai Šaulių sąjungos veikloje pirma būna teorinė dalis – paskaitos, o tik paskui praktinė. Aš pataikiau tiesiai į praktinę dalį. Nieko nemokėdamas išėjau su visais į mišką, nežinojau, kas ir kaip. Tuo momentu tikrai šmėstelėjo mintis – ką aš čia veikiu? Vis dėlto ir tąkart nepabėgau.

Dar kartą suabejojau, kai vasarą užsirašiau į stovyklą. Šaulių sąjunga kiekvieną vasarą organizuoja jaunųjų šaulių stovyklas. Išvažiavau. Ir, kaip tyčia, pirmas tris stovyklos dienas irgi lijo. Gyvenome palapinėse. Visos veiklos, aišku, lauke, mes – kiaurai permirkę.

Stovykla truko penkias dienas. Taigi aš jau po pirmos paskambinau tėvams ir pasakiau, kad nenoriu daugiau čia būti.

Tuomet stovyklose telefonų dar nesurinkdavo, leisdavo naudotis, tik reikėdavo labai tausoti, kad neišsikrautų baterija, nes nebuvo, kur įsikrauti.

Bet jiems pavyko mane nuraminti, įkalbėjo, kad pasilikčiau dar bent porai dienų, išbandyčiau save. Jei ir tada dar jausiuosi blogai, tuomet jau žadėjo atvažiuoti manęs pasiimti.

Tos dvi dienos praėjo, apsipratau. Nustojo lyti, pasirodė saulė, išsidžiovinome savo daiktus, jau nebeatrodė viskas taip baisu.

– Esi abiturientas, paskutiniai metai mokykloje, laukia brandos egzaminai, o dar esi ir jaunųjų šaulių būrio vadas. Ar veikla Šaulių sąjungoje užima daug laiko, netrukdo mokslams?

– Kėdainių būrio vadu tapau prieš trejus ar ketverius metus, įveikęs aukščiausią – ketvirtą – pakopą, į kurią pretenduoti sąjungos narys gali nuo 16 metų. Šaulių sąjungoje norint tapti vadu, reikia įveikti keturias pakopas. O jas įveikti galima tik dalyvaujant stovyklose. Per metus galima išsilaikyti vieną pakopą.

Į šią poziciją pretendavome su kolege Ieva Cibulskaite. Abu išlaikėme.

Kol kas priklausau jauniesiems šauliams, baigęs mokyklą jau priklausysiu suaugusiųjų būriui.

Šiuo metu kaip tik įrenginėjame naujas patalpas – sąjungos štabą. Tai irgi užima laiko. Dar kartu su kolega būrelio vadovu Dmitrijumi Tekunovu vedame paskaitas vaikams.

Prieš porą metų mane pakvietė vesti ir stovyklas. Kitaip tariant, atsidūriau kitoje barikadų pusėje. Dabar stovyklų metu vaikai gyvena nebe miške palapinėse, o Rukloje, kareivinėse. Ir dabar jau iš vaikų surenkame telefonus, kad gyvai daugiau pabendrautų tarpusavyje.

Veiklos tikrai daug. Štai praėjusią vasarą stovyklos vyko viena po kitos, namuose nebuvau daugiau kaip mėnesį.

Pasitaiko, kad praleidžiu pamokas, bet stengiuosi, kad veikla mokslams netrukdytų. Kaip sako mano tėvai, visos veiklos yra gerai, kol nekenkia mokslams. Tad stengiuosi viską suderinti.

– Daug laiko praleidi stovyklose. Kas tau labiausiai jose įsiminė?

– Stovyklose įsimintiniausi turbūt netikėti pakėlimai vidury nakties, vadinamieji aliarmai. Tą patyriau antrus metus dalyvaudamas stovykloje. Apie juos mūsų niekas, aišku, neįspėjo.

Staiga vidurnakty ėmė kaukti sirenos, užsidegė ryškios šviesos. Išbėgome iš palapinių panikuodami, buvome pasimetę, nežinojome, ką daryti, ko griebtis, vadas priėjęs liepia krautis daiktus. Buvo streso, bet užtat dabar yra ką prisiminti (juokiasi). Dabar tokius išbandymus pats ruošiu naujokams.

– Kur ketini studijuoti baigęs gimnaziją?

– Labai norėčiau įstoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Aišku, viskas priklausys nuo to, kaip išlaikysiu brandos egzaminus. Be to, ir Karo akademijoje yra stojamieji egzaminai. Tad tam, kad gaučiau dar pusę papildomo balo, baigsiu 9 mėnesių trunkančią privalomąją karo tarnybą.

– Kaip manai, ar šiuolaikinis jaunimas nestokoja patriotiškumo?

– Manau, kad jaunimas per mažai šviečiamas, kad suvoktų, kas yra laisvė, jos gynimas, patriotiškumas. Dauguma jaunų žmonių kariuomenę įsivaizduoja tarsi kalėjimą, kur bus uždaryti ir laikomi per prievartą kelis mėnesius.

Tai visiškai netiesa. Dėl to ir sakau, kad būtent šiuo klausimu šviečiamasis darbas su jaunimu vyksta vangiai ir jie taip galvoja tiesiog iš nežinojimo, galbūt prisiklausę nusistovėjusių stereotipų.

Mokyklos dažniau pačios galėtų kviestis įvairių organizacijų atstovus, kad šie papasakotų jaunuoliams, kaip viskas vyksta, o ne laukti, kol kas pasisiūlys.

Tarkime, pats ne per seniausiai buvau sulaukęs kvietimo apsilankyti „Aušros“ progimnazijoje ir pristatyti vaikams jaunųjų šaulių veiklą. Ir su Lietuvos kariuomenės atstovais esu lankęsis Kėdainių ugdymo įstaigose.

Vykdami į mokyklas vežamės visą ekipuotę, kuprines, ginklus, stengiamės ne tik papasakoti, bet ir parodyti, sudominti. Ir, tiesą sakant, susidomėjimas mūsų šaulių veikla yra didžiulis. Šiuo metu Kėdainių jaunųjų šaulių sąjungai priklauso apie 80 vaikų iki 18 metų.

– Tavo manymu, ar tam įtakos turėjo situacija Ukrainoje?

– Manau, turėjo. Kaip ir kariuomenėje padaugėjo savanorių, taip ir Šaulių sąjungoje.

– Jei pasiūlytų, ar vyktum į misiją?

– Vykčiau, jei tam būčiau rimtai pasiruošęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai, nes jau reikėtų suvokti, kad tai nebe pratybos.

– Kaip tavo šeima reaguoja į tavo veiklą? Palaiko?

– Jaučiu jų palaikymą. Kitur jie manęs jau ir neįsivaizduoja. O mano vienuolikmetis brolis Faustas seka mano pėdomis – priklauso jaunųjų šaulių sąjungai. Aš pats per šaulių veiklą, būtent per stovyklas, susiradau daug draugų visoje Lietuvoje. Labai norėjau ir jį sudominti, kad mažiau sėdėtų prie kompiuterio ar telefono, eitų į lauką susitikti su draugais, gyvai bendrautų. Ir džiaugiuosi, kad man pavyko.

– Ar susimąstai, ką veiktum, jei nebūtum tuo, kas dabar esi?

– Taip, pagalvoju apie tai. Bet jau neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Dabar visi savaitgaliai užimti, laisvo laiko beveik neturiu: arba su kariuomene vyksta pratybos, arba vedu paskaitas šauliukams, o dar namų darbai, sporto salė. Su šeima gal mažokai laiko praleidžiu.

– Neseniai tapai Lietuvos svarsčių kilnojimo čempionu.

– Atėjęs mokytis į „Atžalyno“ gimnaziją, nuo devintos klasės su kūno kultūros mokytoju Regimantu Abariumi pradėjau ruoštis svarsčių kilnojimo varžyboms. Per tuos metus dalyvavau įvairiose varžybose tarp mokyklų, tarp rajonų, na, o prieš porą savaičių savo jėgas išbandžiau ir Lietuvos čempionate. Savo svorio kategorijoje iškovojau auksą.

Nuo 5 iki 8 klasės lankiau tautinius šokius, tuo pat metu iki 11 klasės ir medžio drožybos studijas bei įstojau į Šaulių sąjungą, tad medžio drožybai nebeužteko laiko ir teko jos atsisakyti.

– Ką veiki laisvalaikiu, nors jo turi visai nedaug?

– Laiką leidžiu su šeima arba susitinku su draugais.