Paslaptingasis Vilkynės šeimininkas – tarsi žvėrių šamanas

Daiva BARTKIENĖ, ŪP korespondentė

Netoli Telšių įsikūręs „Žvėrinčius“ traukia gyvosios gamtos mylėtojų dėmesį, tačiau atvykę į jį pasižvalgyti nustemba pamatę, kad informacijos centre įsikūrė Ubiškės girininkija, o joje nėra visas gamtos paslaptis žinančio ir geriausiai jas gebančio atskleisti Petro Dabrišiaus. Tačiau jo ieškoti toli nereikia – žvėrių šamanas šeimininkauja greta girininkijos įsikūrusioje paslaptingoje Vilkynėje.

Šiurpina vilkų kaukimas

Vilkynės vartai plačiai atverti visiems, kurie nori pažinti gamtą ir patirti, kad žmogus – tik menka jos dalis, privalanti paklusti amžinai besisukančiam laiko ratui. Įžengus į P. Dabrišiaus valdas pasitinka didžiulė banda ožkų ir ožkiukų, kaišiojančių nosį į lankytojų krepšius ir laukiančių, kol bus pavaišinti lauktuvėmis.

Tarp akmenų šokuoja triušiai, o gal pusiau zuikiai – nuspręsti, kas jie iš tiesų, nėra lengva, tačiau ir menkai pastabiam lankytojui akivaizdu, kad šioje miškų apsuptoje sodyboje galioja vienintelė – išgyvenimo laukinėmis sąlygomis taisyklė. P. Dabrišius neslepia, kad ožkos eina ten, kur joms patinka, o triušiai laisvai straksi po kiemą, už kurio – laukinis, šimtus hektarų užimantis miškas.

Ir nuo jo sklinda bauginantis vilkų kaukimas. Tie, kas pilkių norėtų pamatyti aptvare, apsilankę Vilkynėje gali ir nusivilti. Čia ne zoologijos sodas. Tiesa, keliose sodybos vietose yra šunų, labai panašių į vilkus, tačiau P. Dabrišius ragina neapsigauti.

„Ir tas, ir kitas – tik pusiau vilkas. Jei vilką nušauna, vilkė eina ieškoti patino, nes nori turėti vaikų. Ką kaime randa, su tuo rujoja. Vilkų ir šunų genetika – ta pati, jie susikryžmina ir atsitinka taip, kad užaugę vilkai negali gyventi nei miške, nei prie žmogaus. Neranda sau vietos kaip afrikiečių ir europiečių vaikai: kupini energijos, bet neklauso, laksto į viskas puses be jokio tikslo. Taip ir netikri vilkai: nesirūpina auginti vaikų, palieka juos vilkei, o patys traukia į kaimus, pjauna gyvulius“, – aiškino P. Dabrišius.

Pusvilkiai – ne vieninteliai sodybos gyventojai. Aptvaro sienomis karstosi meškėnas praustukas. „Atvežė jį mums iš Šiaulių žmonės ir paliko. Viską namuose draskė, negalėjo laikyti. Invazinis gyvūnas, nereikia tokių imti“, – patarinėja miškininkas.

Nuo neatmenamų laikų sodyboje gyvena ir lapinas. Senutėlis, jau paliegęs ir nelabai gražus. Taip pat svečias iš miesto. Tiems, kas sako, jog gyvūną reikėtų paleisti į mišką, P. Dabrišius atkakliai aiškina, kad pripratęs gyventi su žmogumi jis laukinėje gamtoje neišgyvens – maisto eis ieškoti prie žmonių ir anksčiau ar vėliau pateks medžiotojų akiratin. O čia kasdien gauna po išsidėjusią seną vištą – tokias, pasak Petro, ūkininkai pardavinėja po 80 euro centų.

Kur puotauja vilkai

Vilkynė – šiurpi vieta. Ne tik dėl iš miško kaskart pasigirstančio vilkų kaukimo. P. Dabrišius sako, kad čia niekas negyveno dešimtmetį, ir, jei jis nebūtų užmatęs tarp miškų įsispraudusios sodybos, visi pastatai jau seniai būtų susmegę žemėn.

Dabar tarpumiškis pilnas pastatų pastatėlių – iš karčių sudėtų į piramides panašių statinių, kokius anksčiau šių kraštų žmonės naudodavo jovalams virti, namelių mažais langeliais, pirčių, daržinių. Vieni naudojami pagal paskirtį, kiti jau seniai ją pakeitė.

Daugiau nei 100 metų miške prastovėjusį kluoną už 1 000 litų kažkas pardavė malkoms. Petras jį išardė po rąstą, kiekvieną pažymėjo skaičiuku ir parsivežė į sodybą. Sustatęs pavadino Vilkyne, nes čia puotauja vilkai. „Kokie vilkai? Oi, visokių čia yra buvę – ir dvikojų, ir keturkojų. Ateina vienokie, išeina kitokie“, – nesuprasi, rimtai ar juokais aiškina miškininkas.

Daržinėje įrengtas pramogų centras. Iš tiesų tai labiau muziejus, nes vienoje pusėje krūvomis sukrauti seni daiktai, knygos, indai, namų apyvokos rakandai. Bet čia pat, kitame daržinės gale, įrengtas didžiulis gultas, o kopėčiomis galima pakilti ant perdengimo, kur irgi įrengta miegamų vietų. Petras sako, kad dažnai čia apsistoja išmokti gyventi laukinėje gamtoje norintys stovyklautojai, ir ne tik iš Lietuvos.

Prie kūdros stovi namelis mažais langeliais. Užrašas kviečia į „Skaistyklą“. Pasirodo, tai 1964 metais pastatyta pirtis, o skaistykla vadinama dėl to, kad išsipėręs išeini skaistus, lyg ką tik gimęs. Greta – „Susitaikymo namai“: moderniai įrengta prabangi jurta iš vilnos. Joje apsistoja turtingi ponai ir net aukšti šalies pareigūnai naktimis klausosi mušamo būgno garsų. Toks ritualas rengiamas piktosioms dvasioms išvaikyti.

Viskas atrodo tarsi kokiame filme, todėl pamatęs prie pamiškėje sustatytų trobelių vaikštančius žmones niekaip negali nesistebėti. P. Dabrišius sako nežinantis, ko jie čia atvažiuoja. Gal nori įveikti baimes, apmąstyti, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Tikra tiesa, kad pabuvus ilgiau miškų apsupty nuskaidrėja mintys, pasidaro ramiau – ir gyvenimas tampa tarsi lengvesnis.

Akmuo byloja tiesą

Sodyboje dėmesį patraukia ir mintį apie chaosą perša krūvomis suversti akmenys. Matydamas lankytojų veide nuostabą, P. Dabrišius siūlo paskaityti ant pastato sienos iškabintą didžiulį plakatą. Jame skelbiama amerikiečių filosofo Ralpho Waldo Emersono, davusio pradžią Naujosios minties judėjimui, išmintis: „Dievas žmogui atleidžia visada, žmogus žmogui – kai kada, o gamta neatleidžia niekada.“

Greta rašoma, kad Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje iš akmenų sudėti apskritimai prieš 1 000 metų buvo naudojami kaip nuosprendžio akmenys – tokiose vietose buvo priimami svarbūs sprendimai, vyko teismai, piršlybos. „Tokių vietų Lietuvoje daugiau nėra, tik Telšiuose“, – pastebi P. Dabrišius.

Trylikos akmenų šventykla sudėliota tiksliai pagal šamanų geometriją: metus simbolizuojantis akmuo padėtas viduryje, aplink jį – dvylika riedulių. Juos supa 52 akmenys, simbolizuojantys savaites. Pasak šeimininko, visi energiškai stiprūs, nors surinkti netoliese.

„Akmenys yra gyvi, kaip ir viskas gamtoje, jie turi savo energiją, tam tikrus užrašytus ženklus ir atlieka savo funkciją, todėl jų negalima skaldyti“, – aiškina lankytojams Petras ir pasiūlo susirasti savo akmenį – to mėnesio, kurį esi gimęs. O paskui pažiūri į akis ir pasako tai, iš ko visi juokiasi, bet nė vienas negali paneigti.

Daugumai čia atvykstančiųjų rūpi sužinoti, kaip miškininkas tapo šamanu. Sklinda legenda, kad jis pats, kaip vienišas vilkas, ilgai bastėsi Altajaus krašte, laukinėje gamtoje nuožmiai kovėsi už išgyvenimą. Gal tada ir susidraugavo su vilkais, išmoko paukščių kalbą ir įgijo sugebėjimą suprasti, kas slypi žmogaus sieloje.

Petras paslaptingai šypsosi ir rodo į Norų medį. Ant plačiai išsikerojusio medžio – šimtai spalvotų juostelių. Anksčiau tokias rišdavo į karą išjojantys vyrai: palikdami savo ar mylimosios rūbo dalį tikėdavo, kad būtinai sugrįš.

„Į karą dabar niekas nejoja, bet norų turi. Kiti nebežino, ko norėti. Gamta susimaišė ir žmogaus protas susimaišė“, – žiūrėdamas į tamsėjantį mišką, paslaptingai sako atsiskyrėlišką gyvenimą pasirinkęs miškininkas.

Skaudžiausiai duria išdavystės

Tris dešimtmečius atidavęs valstybiniams miškams, 1996 metais įkūręs visoje šalyje išgarsėjusį „Žvėrinčių“, po Valstybinės miškų urėdijos reformos P. Dabrišius atsisakė Ubiškių girininko pareigų. Kaip jaučiasi žmogus, netekęs to, ką visą gyvenimą kūrė?

Petras neslepia, kad praėjus keletui metų širdyje tebesijaučia išduotas, įskaudintas, nusivylęs. Ne dėl to, kad teko viską palikti. „Taip, kaip dabar daro su gyvūnais ir žmonėmis, elgtis negalima. Jei matai, kad nepasikeis, turi išeiti – antraip susirgsi. Tai turi žinoti kiekvienas. Renkiesi pats, nieko neverčiamas“, – aiškina miškininkas.

Trisdešimt metų vietiniams žmonėms tvirtinęs, kodėl negalima važiuoti per samanas, dabar jis niekaip negali suprasti, kaip leidžiama plikai kirsti miškus ir dar tokiomis galingomis mašinomis, kurios viską aplink suniokoja. „Privežė iš Olandijos bukų, prisodino miškuose – niekas neprigijo.

Liepų brangiausių miestų parkuose prikaišiojo. Šiauliuose visos nudžiūvo. Kam jas vežti? Ar pinigams išleisti? Anksčiau girininkijos pačios medelių užsiaugindavo, dabar visus daigynus panaikino – sako, nereikia. Užtat pripirko mašinų už milijonus, kad per naktį miškus plynėmis paverstų“, – baisisi buvęs girininkas.

Lyg Juza iš Juozo Baltušio apysakų P. Dabrišius glaudžiasi prie bičių – jos yra paslaptingojo šamano maitintojos ir rūpintojos. Po visą sodybą išmėtyti aviliai – tik dalis Petro turto. Antra tiek, o gal net gerokai daugiau įkurdinta kaime netoli Medvėgalio – sako, kad ten bitėms ramiau nei pamiškėje.

„Šiemet tokie keisti metai: neramu ne tik žmonėms, bet ir bitėms – pilni aviliai netvarkos. Viskas susimaišė: nesuprasi, rytas ar vakaras, ruduo ar pavasaris. Pasikeitė Žemės ašies padėtis, dėl to visokių cunamių ir kyla. Jei jau bitės taip reaguoja, turime suklusti. Juk jos – tobulos“, – įspėja Vilkynės šeimininkas.

Nors Petras sako jaučiantis, kad pasaulyje vykstančios permainos verčia žmones migruoti, išlydėdamas nuramina: „Gamta agresyvių nepriima. Jų čia nebus, tik mes.“