Paskui Baublį – dangumi atkeliavusį ežerą
Antežerio kaimas Baublio ežero krante.
Rytas Tamašauskas
Realistine vietovės istorija nužymėti pasakotojos teiginiai gali būti akstinas svarstyti apie vardyną: „Aksavera [Kišonienė, kilusi iš Antežerio k.] prisimena, kad į Antežerius važiuodavo mokslininkai, kurie bandė išsiaiškinti, kodėl tas nelemtas [Baublio] ežeras baubia. Ypatingai iš ryto. / „Ilgą laiką visi vaikai girdėdavo tą baubimą ir bėgdavo smalsauti. O vėliau, kai apie mįslingąjį ežerą sužinojo aplinkosaugos ministerija, buvo imtasi tyrimų. / Po kurio laiko nustatė, kad vis dėlto baubimas sklinda ne iš ežero. / Į netoli ežero esančius medžius atskrisdavo ypatingas paukštis, tačiau kodėl jis keldavo tokį bauginantį triukšmą, niekas iki šiol pasakyti negali. / Senoliai kalbėdavo, kad ežere nuskendo žmogus, dėl to aplink vyksta šie įvykiai, buvo įvairių legendų, tačiau tos vienintelės, pagrindinės – niekas nežino,“ – mįslingą istoriją pasakoja senjorė“ (Džestina Borodinaitė, „Prasmingi nugyventas gyvenimas – Dievo dovana“ //„Rinkos aikštė“, 2021-03-27, p. 23).
Dangumi atkeliavęs ežeras
Taip sakoma apie Pajieslio apylinkių ežerą, kurio vardai iš vandens gelmynų iškilę, iš senolių nuklausyti ir nuo 1935-ųjų iki šių laikų užfiksuoti – Baublỹs, Baũblio ẽžeras, Añtežeris, Antežerio ẽžeras, Añtežeriai, Añtežerių ẽžeras, Añtažerių ẽžeras.
„Labai seniai, kai dar gyveno mūsų senelių seneliai, toje vietoje, kur dabar yra ežeras, buvo didelis miškas. Po tą mišką ganė galvijus. Kartą viena mergaitė ganė jaučių bandą. Jai beganant užkilo didelis debesis, užkilo didelė audra. Visi jaučiai susispietė į vieną krūvą. O vienas jautis, kurio vardas Baublys, atsiskyrė nuo bandos ir riaumodamas pasileido bėgti per mišką. Mergaitė vytis, bet negalėjusi pavyti, užpykusi sukeikė: „Kad tave tas baisus debesis prarytų!“ Sulig tais žodžiais ant tos vietos, kur buvo jautis, krito debesis, ir toje vietoje pasidarė didžiulė duobė, pilna vandens. Nuo to ir pavadinta Baublio ežeru. Ir žiemą, kai užšąla, tas ežeras mauroja kaip tas jautis“ („Rinkos aikštė“, 2018-10-27, p. 23). Taip Krakių ekspedicijoje nugirsta apie dangaus pasiuntinį ežere.
Apsnūdusiu ežeru kartkartėm nuliūliuoja maurojimas, kuris vandenų juostomis atsiritęs pamėklėmis sutrikdo pakrantės pirkių idilę.
„Pasakoja žmonės, kad tas ežeras baubdavęs ir tik davus jam vardą Baublys nustojęs baubti“ (1935 m.), – tais pačiais siužeto ritmais alsuoja kitas priminimas apie Baublį. Kuo gilyn į metų žiotis, tuo paslapčių gausiau pažarstoma, nes nuo seno žmogus bandė įminti gamtos reiškinių priežastis. Tautosakininkai šiuos tekstus sugrupuoja į sakmes apie dangumi keliaujančius ežerus. Tokius poledynmečio pėdsakus tyrinėja geomitologija. Tada vertėtų suklusti, kas sakyta ir apie Rukų ežero kilmę (XIX a. antrojoje pusėje lietuviškai užrašyta Rukis): atsiradęs, kai ,,nuplyšo žemė per pusė“, ,,rūkas susimaišė su vandeniu“.
Paaiškinant vardo kilmę
Baublio vardo darybą ir pirminę reikšmę sudėlioja kalbininkas Aleksandras Vanagas, kuris be mistikos pasako kelis vardo kilmės variantus: Baublys gali būti daiktavardinis pirminis hidronimas iš baublỹs ,,ūkas, rėklys, lieknų jautelis“, tačiau gali būti susidaręs ir kitokiu būdu – yra antrinis hidronimas iš baũbti, priesagos -l- vedinys, tai yra baũbti, baublỹs ,,kas baubia“.
Tokiais tekstais ir aiškinimais Baublio ežeras nėra vienišas – tą pačią nuotaiką atliepia kaimynų iš Josvainių bylojimai apie Baublỹnę, ganyklą ir pelkę: „Seniau tas plotas buvo priaugęs karklų, kuriuose buvo paukščių, baubliais vadinamų“ (1936 m.); „Ten gyvenę paukščiai – baubliai. Jie, pasakojama, ir baubliuodavę taip, kad girdėdavosi baisus triukšmas“ (1985 m.). Tuo vardu esti ir Josvainių miškas Baublìnė. Iš Kėdainių regiono vardyno dar sukrenta vandenvardžiai – Baublė̃ bala Surviliškio apylinkėje, Baublỹnė pelkė Gudžiūnų krašte.
Iš garsų vibracijos kilusiu žodžiu baublỹs, būblỹs nužymimas ,,garnių šeimos paukštis, lieknų jautelis“, kurio balsas, toks panašus į baubimą, čia priartėja, čia vėl nutolsta. Tas vandens paukštis dar nusakomas sinonimu būkas, tačiau varduose pirmiausia girdima – baublys baubia, netgi lietuvių tikima, kad paukštis keistu balsu pranašauja nelaimes.
Intensyvi ta gyvio ar vandenų akustika – baũbti ,,rėkti, mūkti, bliauti (apie galvijų balsą); storu balsu bliauti, mauroti (apie jautį); baublys baubia; burbti, zirzti“. Šalia fonetine motyvacija grįsto vaizdo šliejasi tarsi išsiveržęs paveikslo štrichas – baublỹs ,,išpuvęs medis“. Gal ne veltui su paliudytomis leksikos reikšmėmis tarsi į visumą suauga ir senbuvių apie Antežerio ežerą potyriai: „Žvejai užčiuopią ežero dugne medžių liekanų ir maną, kad ežero vieta buvusi kada miškas“ (1935 m.). Aiškinimuose gali įsikomponuoti ir iš vaikystės emocijų atslenkantis baũbas „baidyklė, šmėkla, kuria gąsdinami vaikai“, bubas „baubas, vaikų baidyklė“.
Pasirodo, žmogaus, raguočių, kitų gyvūnų garsažodinės kilmės veiksmažodžiais iš dalies gali būti grindžiami ir kai kurie kiti vardyno vediniai, pavyzdžiui: Babė́nai Kėdainių miesto dalis (babė́ti ,,bambėti, plepėti“, bãbaliuoti ,,bambėti, veblėti“, bebióti ,,rėkti, bliauti“, bebekuóti ,,neaiškiai kalbėti, mikčioti“, bèbti, bė̃bti ,,bliauti“), Birbiškė bala Gudžiūnuose (bir̃bti ,,zirzti, bimbti; mykti, bliauti“, birbà ,,birbimas, zyzimas, mykimas“), *Bukiškiai kaimasApytalaukio parapijoje 1631 m. (bū̃kas ,,baublys, rėklys, lieknų jautelis“, bū̃kti ,,bliauti, baubti“), Dū̃kinė, Dùkinė Ramygalos upė (dū̃kas „dūkimas, šėlimas; baublys“), Mukriškė upelis, Jaugilės intakas iš Dotnuvos (mū̃kti ,,bliauti tęsiamu balsu, mykti“), Riaubinis Pajieslio kalnas (riaũbti ,,riauboti, riaumoti“). Čia prisimintina ir pavardė *Baublys, Baublevičius, randama XIX a. pradžioje Surviliškio apylinkėse.
Kaimo pavadinimo kartotinis
XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje vieni vardinę Baublį, o kiti jau neišsiklausinėję senojo vardo: „kaimas stovi ant ežero kranto; Ežeras atskiro pavadinimo neturi. Dabar vadinamas Antežerių ežeras“(Petras Biržys). Elipsės formos ežero pakraščiais liumpsojo liūnai, abiejuose galuose siurena siauras upelis Saltragỹs, Šaltragỹs, viena jo dalis Žitaičių kaimo gyventojų vadinta Raguvà, ištekėjęs iš vandens telkinio, šalia Pašušvio Zaborskio dvarvietės nusrovendavęs į Šušvę (1935 m.). Tačiau kažkurios ežero pusės upokšnis paliudytas ir kaip Añtežeris. Tokiuose Antežerio – ežero ir upelio – varduose, pripažinkim, neišradingai nusidriekia kaimo pavadinimo kartotinis.
Panašaus likimo buvo sulaukęs ir Paežerių ežeras – ežerėlis iki melioracijų šalia Paežerių kaimo, šalia Laukagalio durpyno (,,Kadaise kaimas stovėjo prie ežero. Nemažas ežeras buvo. Ne, vardo lyg ir neturėjo. Žmonės vadino ežeru ir tiek. <…> Kaimui nuo to ežero tik vardas paliko – Paežeriai“, „Kėdainių garsas“, 1996-06-27, p. 3).
Kita būtų vertinga šneka apie tai, kokie dokumentiniai argumentai yra apie Antežerio kaimą, dvarą ar užusienį. Nesiplėtodami tik paminėsime, kad Krakių bažnyčios metrikose nuo 1619 m. per du šimtmečius gausokai esti aktų įrašų su priešdėlinių formų įvairove (anta-, ant-, an-, anti-, lotynų kalbos įtaka ante-, slavų kalbų įtaka anto-).
Kad vėl įstrigtų Baublys
Mūsų valia gaivinti senąjį ežero vardą. Burkimės pajautose, kad negrūmodami dangūs į sodžių atgintų debesų baublį ir ežere vėl įstrigtų Baublys. Mūsų lūpomis sklistų adresas – Baublys, Baublio ežeras, Antežerio kaimas.
(https://lt.wikipedia.org/wiki/Ante%C5%BEeriai_(K%C4%97dainiai)#/media/Vaizdas:Ante%C5%BEeriai001.JPG)
#/media/Vaizdas:Ante%C5%BEeriai001.JPG){kind=link}