Pasaulio sportinės poledinės žūklės čempionate lietuviai iškovojo sidabrą

Žvejų rinktinėje – ir „lifosiečiai“

Nors mūsų šalis tradiciškai laikoma krepšinio šalimi, šį nusistovėjusį įsitikinimą netrukus gali sugriauti Lietuvos žvejai. Šiemet Ukrainoje vykusiame XIII Pasaulio sportinės poledinės žūklės čempionate Lietuvos rinktinė parodė puikius rezultatus ir, pademonstravusi metai iš metų gludinamus žvejybos įgūdžius, iškovojo garbingą antrąją vietą. Lietuvos žvejų rinktinėje – ir trys kėdainiečiai.

Iš dešimties čempionate besivaržiusių komandų pirmoji vieta ir čempionų medaliai atiteko Baltarusijos žvejams, o šeimininkai ukrainiečiai liko treti ir iškovojo bronzą.

Pakiliai nusiteikę ir garbingą įvertinimą iškovoję sportininkai vis dar gyvena Pasaulio poledinės žūklės čempionato nuotaikomis.

Apie prieš kelias savaites vykusį čempionatą ir patirtus nuotykius kalbamės su jame dalyvavusiais kėdainiečiais, „Lifosos meškeriotojų“ klubo nariais – trenerio duonos čempionate šiemet paragavusiu Izodoriumi Uniku, trenerio štabo gretose ne kartą jau pabuvojusiu ir šiemet šias pareigas sėkmingai ėjusiu „Lifosos meškeriotojų“ klubo vadovu Raimundu Barkausku bei komandos nario teises čempionate iškovojusiu Audriumi Uniku.

Aplenkė šeimininkus

Kad lietuviai – puikūs sportinės žūklės meistrai įrodo aukšti komandinės įskaitos rezultatai – tautiečių komanda ne tik iškovojo sidabrą, jie taip pat gali didžiuotis ir biržiečiu Aidu Šunta, kuris asmeninėje įskaitoje iškovojo bronzos medalį.

„Džiaugiamės, kad neleidome šeimininkams mūsų aplenkti, nes pastarieji kur kas geriau pažinojo žvejybos vietą ir jos ypatumus. Nors iki čempionų mūsų komandai pritrūko nemažai svorio žuvies, bent jau apgynėme savo poziciją ir vietiniai mūsų neaplenkė“, – sakė „Lifosos meškeriotojų“ klubo prezidentas R. Barkauskas.

Rinktinės nariai atviravo, kad iškovotam sidabro medaliui įtakos turėjo ir daugkartinis dalyvavimas pasaulio poledinės žūklės čempionatuose. Galimybę pasisemti patirties ir žinių komanda turėjo iš čempionate jau ne vienerius metus dalyvaujančių geriausių komandų.

Porininkai turi būti lygiaverčiai

Lietuvos rinktinės žvejai neslėpė džiaugsmo dėl sėkmingo pasirodymo Pasaulio poledinės žūklės čempionate. Fortūna neaplenkė ir asmeninėje įskaitoje bronzos medalį iškovojusio biržiečio A. Šuntos, kuriam talkino poroje asistento pareigas užėmęs kėdainietis A. Unikas.

„Porininkų komandos narys turi žinoti visus planus ir kurti strategiją. Žvejys atlieka savo kaip vykdytojo darbą, tačiau asistentas už sektoriaus turi viską matyti, pastebėti, sekti tai, ką daro varžovai ir priimti sprendimus – siųsti žvejį prie kitos eketės ar ne. Jei sprendimas bus neteisingas ir ieškodamas geresnės eketės žvejys paliks turimą eketę, kiti varžovai turės galimybę ją užimti“, – pasakoja asistento pareigas ėjęs A. Unikas.

„Lifosos meškeriotojų“ vadovas R. Barkauskas priduria, kad abu porininkai turi būti profesionalūs, panašaus lygio sportininkai.

„Labai svarbu, kad technologinius sprendimus priimantis porininkas, atliekantis stebėtojo pareigas už sektoriaus ribų, būtų ne mažesnio lygio sportininkas. Taip pat turi būti didelis porininkų tarpusavio supratimas, nes norint pasiekti aukštų rezultatų reikia, kad abu porininkai būtų bent jau tokio paties lygio sportininkai“, – sakė R. Barkauskas.

Sportinė poledinė žūklė – ne draugiškos varžybos

Dauguma poledinę žūklę suprantame kaip paprasčiausią žiemos žūklę – žvejys išgręžia eketę, užmeta meškerę į ir laukia, kol užkibs laimikis. Tačiau pasaulinio lygio čempinate žvejai varžėsi kiek kitokiu principu. „Lifosos meškeriotojų“ klubo vadovas R. Barkauskas pasakoja, kad sportinės poledinės žūklės varžybos vyksta visai kitaip, nei įprasta manyti.

„Norėčiau paaiškinti, kad sportinė poledinė žūklė skiriasi nuo įprastos poledinės žūklės. Paprasta poledinė žūklė – kai susirinkusi draugų grupelė prisigręžia ekečių, prišeria žuvis, jas pagauna, pasveria ir išsirinkę nugalėtoją jį apdovanoja. Tai yra draugiškos varžybos, o štai sportinės poledinės žūklės čempionatas kardinaliai skiriasi tuo, kad jei žvejys prigręš skylių, turės puikiausią pašarą ir sočiai prišers žuvis, tai bus ne tik negudru, bet net žalinga ir tai atitolins jį nuo pergalės. Penkių metrų spinduliu esančiose eketėse žuvis pašėrus geru pašaru netrukus gali sulaukti kitų patyrusių žvejų, kurie pasinaudos tuo, kad eketė laisva, neapginta ir užmes joje savo meškerę“, – pasakoja R. Barkauskas, pridurdamas, kad šįkart žvejai gaudė lietuvišką žuvį – ešeriukus, kuojas ir karšiukus.

Nors kitiems pavyko pagauti ir nemažų starkių, taisyklės reikalavo, kad didesnė nei 40 centimetrų žuvis – būtų paleista atgal į tvenkinį.

Sutrukdė oras

Pasaulio sportinės poledinės žūklės čempionatą sudarė du turai – pirmasis truko tris valandas, o antrasis dėl netinkamų oro sąlygų buvo sutrumpintas perpus. Komandos nariai buvo išskirstyti į penkis atskirus sektorius, kiekviename jų reikėjo sugauti kuo daugiau žuvies, o tai ir lėmė rezultatus.

Poledinę žvejybą stipriai veikia oras. Šiemetinio pasaulio poledinės žvejybos čempionato eigą taip pat pakoregavo nepalankios gamtos sąlygos.

„Iš pradžių vykdyti čempionatą buvo planuota Termopolio miesto tvenkinyje, tačiau dėl kintančių oro sąlygų žvejams rungtyniauti teko ant 150 kilometrų nutolusio tvenkinio. Orai ėmė šilti taip greitai, kad varžybas teko paankstinti dviem dienomis. Pirmąją varžybų dieną mes žvejojome pagal numatytas nuostatas – tris valandas, o antrąją dieną laikas buvo sutrumpintas perpus. Tokios priemonės buvo neišvengiamos dėl saugumo, nes stipriai šviečianti saulė tirpdė ledą ir jis plonėjo tiesiog akyse“, – pasakoja R. Barkauskas.

Patirtį perėmė iš geriausių

Ukrainoje, Termopolio mieste, vykusiame Pasaulio sportinės poledinės žūklės čempionate Lietuvai atstovavo patys stipriausi sportininkai, aukštus rezultatus parodę dar Lietuvoje.

Šiemet į pasaulio čempionatą keliavęs „Lifosos meškeriotojų“ klubo narys I. Unikas tarp žvejų vadinamas gyva legenda – 1985 metais vyriškis tapo Lietuvos čempionu, kai per valandą pagavo 3 kg 700 g žuvies ir pasiekė asmeninį rekordą.

Bene daugiausia titulų „Lifosos meškeriotojų“ klube ir visoje Lietuvoje turinčio žvejo rolė šiemetiniame pasaulio poledinės žūklės čempionate buvo kiek kitokia nei įprastai – patyręs žvejys buvo trenerių štabo narys.

„Čempionatas buvo tarsi sudėtingas žaidimas, kuriame kiekvienas turėjo savo pareigas. Trenerių štabas kėlė rinktinei uždavinius, numatė sistemingą veiksmų planą ir dalijosi praktiniais patarimais treniruočių metu. Taip pat buvome tarsi „papildomos akys“, kurios padėjo sportininkams orientuotis“, – apie trenerio pareigas pasakojo I. Unikas.

Trenerio pareigas ėjusiam I. Unikui antrino ir „Lifosos meškeriotojų“ klubo vadovas:

„Džiugu, kad sugebėjome išvažiuoti su didelėmis pajėgomis, pasitreniruoti, realizuoti tai, kad kiekvienas žvejys turėjo savo asistentą, padedantį sportininkui strateguoti ir vykdyti keliamus uždavinius. Visa tai ir nulėmė puikius rezultatus.“

Jauką ruošė patys

Žvejybos srityje nusipelnęs ir įvertintas I. Unikas stipriai prisidėjo prie komandos iškovoto sidabro medalio – vyriškis ne tik užėmė trenerio pareigas, bet ir gamino jauką rinktinei.

„Pašarą žuvims visą gyvenimą ruošiu pats. Treniruojantis, eksperimentuojant ir išbandant įvairius vandens telkinius ateina supratimas, kokį jauką reikia gaminti. Kurį laiką vedžiau užrašus, kur žymėjausi faktus, kaip ir kokią jauko dalį maišyti, kaip paruošti, kol suradau efektyviausią ir daug varžybų pasiteisinantį santykį“, – pasakoja ilgametę patirtį žvejyboje turintis I. Unikas.

Pasidomėjus, kiek jauko teko pagaminti visai Lietuvos žvejų rinktinei, komandos trenerio pareigas čempionate ėjęs vyriškis pademonstruoja savo žvejybinę išmintį ir atskleidžia, kad žiemą žvejojant poledinėje žūklėje nereikalingas didelis jauko kiekis.

„Rinktinei paruošiau apie 15 kilogramų pašaro, tačiau tai nedidelis kiekis, nes žiemą jo daug nereikia, o be to, yra ribos. Štai žvejojant vasarą jauko reikia kur kas daugiau – apie 17–20 kilogramų, o tai vienoms varžyboms jau yra nemažai“, – pasakoja Lietuvos čempionu kadaise tapęs žvejys, pridurdamas, kad šiemetiniame čempionate komanda per dvi dienas pagavo daugiau nei 2 kilogramus žuvies.

Treniravosi – atsakingai

Ukrainoje žvejų rinktinė praleido savaitę – penkias dienas sportininkai treniravosi ir ruošėsi varžyboms ir dvi dienas varžėsi dėl geriausiųjų vardo. Nors čempionatas vyko svečioje šalyje, žvejų rinktinės nariai pasakoja, kad disciplinuota tvarka leido tik treniruotis ir ruoštis kovai dėl geriausiųjų žvejų vardo.

„Visos čempionate dalyvavusios komandos laikėsi disciplinos ir neturėjo laisvo laiko. Didelę laiko dalį atėmė kasdienė kelionė iki tvenkinio, kur vykdavome treniruotis, o vėliau ir varžytis. Be to, ir noro ar jėgų užsiimti kita veikla nebuvo, nes kasdien į priekį ir atgal nuvažiuodavome apie 300 kilometrų, tai irgi kainavo daug energijos ir laiko. Pasiruošimo čempionatui rutina atrodė taip – ryte pusryčiai, tuomet kelionė iki treniravimosi vietos ir visą dieną vykstanti treniruotė. Vakare vykdavo susirinkimai, kurių metu aptardavome dieną ir pasidarydavome tam tikras su žvejyba susijusias išvadas“, – įspūdžiais dalijosi A. Unikas, pridurdamas, kad kasdien įveikiami 300 kilometrų nebūtų taip varginę, jei ne prasti Ukrainos keliai.

Nors Pasaulio poledinės žūklės žvejų čempionate Lietuva dar nėra laimėjusi aukso, didžiuojamės tautiečių ir kraštiečių sėkme ir linkime Fortūną ant kabliuko pagauti kitų metų pasaulio poledinės žūklės čempionate.

[#gallery=100#]