Parodoje – nevystančių gėlių aromatai
Floristinius paveikslus, kuriuos vadina „gėlynėliais“, Justina Puidokaitė pradėjo tapyti nuo 2005 metų./Džestinos Borodinaitės nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
„Iš nebylios žemės, iš jos paslapties į mus kasmet savo švelnia kalba prabyla augalijos pasaulis. Siurbdamas iš dirvos drėgmę lyg šventą džiaugsmą želmuo kelia žiedą, brandina vaisių ir pažadina džiaugsmą žmonėse. Pašaukia jį iš sielos gelmės, užkuria šį galingiausią variklį. Džiaugsmas rasos lašeliais žiba rytais papuošęs žemę, saulės pabučiavimu kelia žiedų galveles ir skleidžia žiedus. Pavasarį nekaltai ir droviai, vasarop su vis didėjančiu pagreičiu, vasarą kulminuojančiai o rudenį iškilmingai.
Ir žmogui lyg augalui iškyla reikmė kuo stipriau įsikabinti į žemę, šaknimis giliai pasiekiant laimės vandenis ir išmintį. Šakomis sukurti prieglobstį paukščiui, žiedais peną bitei, lapais poilsio pavėsį žvėreliui.
Siautėjant gyvenimo džiaugsmą grasinančiam užgesinti uraganui, tveriesi gijos, kuri susietų su džiaugsmo šaltiniu, įžiebtų vidinę saulę. Šia gija man tebėra augalai.
Prisiliesdama prie augalo vėl ir vėl išgyvenu tą džiaugsmą, tapydama įgyvenu jį į savo kūrinius“, – savo kūrybinę patirtį apibendrina Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos parodų erdvę antrame aukšte papuošusios parodos autorė vilnietė dailininkė Justina Puidokaitė.
Jautrioje, magiško žydėjimo kupinoje tapybos parodoje „Gyvenimas kaip kvietkas“ menininkė eksponuoja keliolika metų kurtus floristinius natiurmortus.
Džiaugiasi tuo, ką daro
Floristinius paveikslus, kuriuos vadina „gėlynėliais“, menininkė pradėjo tapyti nuo 2005 metų.
Iki tol, nuo 1996 metų, kuomet J. Puidokaitė baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, ji kūrė kitokios stilistikos kūrinius.
Tai reiškia, jog prireikė net dešimties metų, kol menininkė pagaliau atrado mėgstamą tapybos sritį – floristinio natiurmorto žanrą ir nepaprastai džiaugiasi tuo, ką daro.
Išreiškė įspūdžius
„Po kelionės egzotinėje šalyje grįžau susilaužiusi koją. Taip norėjosi kelionės įspūdžiais pasidalyti su draugais, bet ištikusi trauma trukdė tą padaryti, todėl kai draugė atnešė drobių, ėmiau piešti.
Savo vidinius jausmus, kelionėje susikaupusius įspūdžius išreiškiau tapydama įvairiaspalvius gėlių žiedus.
Kiekvienas meno kūrinys perteikia tam tikrą nuotaiką“, – apie floristinių natiurmortų kūrybos pradžią pasakoja J. Puidokaitė.
Pirmąjį floristinį paveikslą, pavadintą „Gėlynėlis 1“, su rudens gėlių rinkiniu ant tamsaus pagrindo menininkė tapė dvi savaites.
„Mus supanti aplinka kas dieną keičiasi ir niekada nebūna vienoda. Mus supanti gamta – sutvertas žmogui rojus. Kiekvienas turime apsidairyti aplink ir mokėti tą grožį, kuris kas kartą atgaivina sielą, pastebėti“.
J. Puidokaitė
Įkvepia gamta
Kurdama floristinius natiurmortus J. Puidokaitė kūrybinės nuotaikos ir įkvėpimo semiasi iš gamtos ir jos gaivališkumo.
„Mus supanti aplinka kas dieną keičiasi ir niekada nebūna vienoda. Mus supanti gamta – sutvertas žmogui rojus.
Kiekvienas turime apsidairyti aplink ir mokėti tą grožį, kuris kas kartą atgaivina sielą, pastebėti“, – pažymi menininkė.
Tapo iš natūros
Savo sodyboje J. Puidokaitė turi gėlių darželį, kuriame auga visos jos paveikslus įkūnijančios gėlės: rožės, jurginai, narcizai, raktažolės, vilkdalgiai, bijūnai, astros, kardeliai ir daugelis kitų, skatinančių kūrėjos norą tapyti gamtą.
„Mano kūrybai neprireikia eskizų ir jokių kūrybinių rėmų.
Kurdama niekada nežinau, koks bus paveikslo galutinis variantas, niekada nežinau, kokią gėlių puokštę šį kartą „nuausiu“, viskas išeina natūraliai.
Kiekvieną kūrinio personažą nusiskinu, pasidedu prieš save ir tapau iš natūros. Tai atpalaiduoja, leidžia pasireikšti vidiniams jausmams ir fantazijai“, – sako J. Puidokaitė.
Ypatingoji gėlė
Nors J. Puidokaitę žavi visos gėlės ir augalai, vis dėlto žibutė – ta ypatingoji, pati gražiausia gėlė, kurią nutapyti menininkė drįso tik vieną kartą.
Deja, šioje parodoje to vieno vienintelio paveikslo su žibute, kuri J. Puidokaitei asocijuojasi su sakralumu ir prie kurios daugiau nedrįsta kaip kūrėja prisiliesti, neišvysite: „Bet mano kolekcijoje šis ypatingas darbas yra“.
Pažadą tesi
Ypatingą ryšį su gyvąja gamta, augmenija ir gėlėmis kūrėja tikina užmezgusi seniai.
„Vaikystėje, kai kas nors manęs paklausdavo, kuo būsiu užaugusi, visiems atsakydavau, kad tapsiu biologe.
Tiesa, biologijos mokslų taip ir nepabaigiau. Mama nuolat sakydavo, kad studijuojant biologiją reikės skrosti varles. Tai mane gąsdino. Tačiau ši baimė atvedė prie paveikslų su gėlėmis tapymo.
Taigi, dabar savotiškai tęsiu dar vaikystėje duotą pažadą būti biologe“, – šypsosi J. Puidokaitė.
Menininkės J. Puidokaitės paroda Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje veiks iki balandžio 7 dienos.
Apie Justiną Puidokaitę:
1996 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos studijas.
1996-1997 m. mokėsi senųjų tapybos technikų Pallazzo Spinelli restauravimo institute, Florencijoje (Italija).
2000 m. VDA baigė tapybos restauravimo studijas.
2002 – 2003 mokėsi VU Chemijos fakultete, Kultūros vertybių konservavimo kurse.
Nuo 2006 m. dailininkė surengė 17 personalinių parodų, dalyvauja grupinėse tapybos, kaligrafijos, karikatūrų parodose, pleneruose.
