Pandemija savanoriškai veiklai užvėrė duris, bet atidarė langus

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Kėdainių kraštas gali didžiuotis ne tik savo turtinga istorija, daugiatautiškumu, tolerancija kitataučiams, bet ir savanoriškai veiklai atsidavusiais žmonėmis. Jų čia yra tikrai ne vienas, o prireikus pagalbos ar nutikus bėdai, šiame krašte būtinai atsiras geranoriškų žmonių, kurie išties Jums pagalbos ranką. Kėdainių rajono žmonės jau seniai įsitikino, jog Edvinas Demidavičius yra vienas iš jų. Jis visuomet garsiai kalbėjo apie tai, kad jam rūpi jaunimas, ypač esantis socialinėje atskirtyje. Savo idėjomis ir darbais nuolat stengiasi ir skatina jaunuolius įsitraukti į savanorišką veiklą, gerų darbų darymą. Taip gimė VšĮ „Erdvė diaLogui“. Edvinas neslepia – iki jos buvo daug ir sunkiai eita, mokytasi. Buvo nedrąsu, bet su artimųjų bei pažįstamų pagalba ir paskatinimu atsirado tai, kas galbūt pakeis ne vieno jaunuolio gyvenimą.

Reikėjo subręsti

Vyras prisimena, kad pirmieji žvilgsniai į jaunimo pusę prasidėjo aktyviai įsiliejus į Kėdainių r. policijos rėmėjų veiklą.

„Po rajoną patruliuodamas kartu su pareigūnais atkreipiau dėmesį į autobusų sustojimuose, prie neeksploatuojamų pastatų ir įvairiose aikštelėse susirinkusį jaunimą, kuris, rodėsi, laiką leidžia ne itin efektyviai… Norėjosi užkalbinti, patraukti į policijos rėmėjų gretas, bet turbūt dar buvo ne laikas ir viskam reikėjo subręsti“, – svarstė pašnekovas.

Kaip sako Edvinas, 2019 m. virusas užvėrė duris, bet atidarė langus: „Tai buvo laikas, kai galėjau daugiau susipažinti su jaunimu specialistų akimis. Tai vyko keliais etapais“.

Pirmasis, anot aktyvaus kėdainiškio, vyko konsultuojantis su Kėdainiuose įsikūrusiomis savanorių organizacijų, atvirų jaunimo erdvių atstovais, socialiniais pedagogais ir savivaldybės specialistais.

„Ieškojau priemonių vis labiau priartėti prie jaunimo, tai pagelbėdavo atvirose jaunimo erdvėse ar vaikų dienos centre organizuojami teminiai susitikimai. Juose dalyvaudamas pajutau, jog kartais pritrūkstu dialogo su jais, todėl antras etapas buvo skirtas didinti žinių bagažą, – prisiminė E. Demidavičius. – Prasidėjo seminarų ir kursų ciklas: Ko tikėtis iš paauglio?; Ugdymo psichologiniai iššūkiai ir jų įveikos metodai; Įkvepiančios dirbtuvės psichinei, fizinei ir emocinei sveikatai; Ugdymo ir psichologijos bendrosios ir dalykinės kompetencijos; Patyčių prevencija; Kaip sukurti vaikų kūrybiškumą skatinančią aplinką; Vaikų motyvacija ir psichologija fizinėse veiklose; Paauglystė: tykantys pavojai ir iššūkiai; Konferencija apie vaikų jausmus ir emocijas skirtingose kasdieninėse situacijose; Kaip užauginti laimingą vaiką, jo neišlepinant?; Tėvystės iššūkiai: kaip tinkamai ugdyti mažamečius?; Pedagogikos ir psichologijos žinių kursas; Bazinės programos ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams. 

Labai džiaugiuosi įgytomis žiniomis, nes dalį jų galėjau panaudoti įvairiose veiklose su savo vaikais. Regis, ir ryšys sustiprėjo.“

Susirado „mažąjį“ draugą

Kaip pasakojo Edvinas, įgijęs teorinių žinių pradėjo ieškoti, kur galėtų jas įgyvendinti praktikoje ir pasitaikė puiki proga dalyvauti VšĮ Kauno miesto poliklinikos Jaunimo centro vykdomame projekte „Pagalba augti“.

„Projektas Kaune vyko jau trečius metus. Jo tikslas – plėtoti socialines paslaugas 10–18 m. vaikams ir jaunuoliams pasitelkiant savanoriškos veiklos formatu daromo teigiamo poveikio modelį bei jį vystant. Praėjęs atranką ir mokymus susipažinau su savo „mažuoju“ draugu Adomu. Sakau, „mažuoju“ kabutėse, nes jis aukštesnis už mane, – juokėsi vyras. –

Mūsų laikas prasidėjo 2021 m. vasarą, pirmieji nedrąsūs susitikimai, vienas kito pažinimas. Adomas labai šaunus, nuoširdus, draugiškas ir atviras jaunuolis. Jo nutrūktgalviškos idėjos man pačiam leidžia išlipti iš rėmų ir į pasaulį pažvelgti jo akimis.

Mūsų bendravimas vyko įvairiais formatais: žaisdavome futbolą, pietaudavome, rinkdavome žingsnius, sportuodavome lauko aikštelėse, keliaudavome po Lietuvą, lankydavome muziejus.“

Nors projektas truko tik iki metų pabaigos, bet, kaip sakė pašnekovas, net nedvejodami jie nutarė ir toliau tęsti draugystę.

„Adomas draugystės pradžioje prasitarė, jog seniai buvo prie jūros, tad man kilo mintis „mažojo“ draugo gimtadienį paminėti prie jūros. Beje, Adomas gali didžiuotis, kad jo gimtadienio proga, vasario mėn., iškeliama valstybinė vėliava, – šypsojosi savanoris. – Prie jūros su Adomu nuvykome, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių tai teko padaryti kiek anksčiau.“

Buvo nedrąsu

Anot Edvino, dalyvaudamas įvairiuose kursuose jis susipažino su labai įdomiais žmonėmis, su kuriais pasidalino savo idėjomis ir baimėmis įgyvendinti jas.

„Jų parama ir konsultacijos virto nauju dariniu – VšĮ „Erdvė diaLogui“. Šios veiklos tikslas – puoselėti moralines vertybes turiningai leidžiant laisvalaikį.

Iškart žinojau, jog mano veiklos vienas iš pagrindinių akcentų turi būti dialogas, tai atsispindi ir pavadinime. Analizuodamas vaikų/paauglių ir tėvų santykius atkreipiau dėmesį, jog dažnu atveju dialogas virsta monologu (priklauso nuo vaikų amžiaus), siekdamas priešingybės stengiuosi vadovautis danų šeimos terapeuto ir rašytojo Jesper Juul idėja, jog vaikus reikia vertinti kaip kompetentingus asmenis, su kuriais turi būti tariamasi“, – apie savo naująją veiklą pasakojo E. Demidavičius.

Įsteigus VšĮ „Erdvė diaLogui“ ir žengiant pirmuosius žingsnius, vyro teigimu, jis pradėjo organizuoti įvairias išvykas, savanoriškas veiklas.

Nedidelis jaunuolių būrelis nedrąsiai susidomėjo ir po kelių kelionių pradėjo kviestis kartu savo draugus. Lankėme muziejus, automobilių sporto varžybas, lankytinas vietas, savanoriavome gyvūnų prieglaudoje, vykome prie jūros, lavinome akį šaudykloje ir lazerių erdvėje, tvarkėme retai lankomus kapus, žygiavome ir prieš didžiąsias metų šventes šiluma dalinomės su vienišais senjorais“, – aktyvios veiklos užsiėmimus vardijo įstaigos steigėjas.

Nežada sustoti

„Nauji metai – nauji iššūkiai! Su tokiu dideliu jaunuolių pastiprinimu nežadame sustoti, jie taip greit generuoja naujas idėjas, kad man reikia stengtis neatsilikti, – juokėsi E. Demidavičius. –

Naujais metais planuojame įvairias edukacijas, žygius po Kėdainių ir kaimyninius kraštus, stovyklas, sportines veiklas. Planuoju bendradarbiauti su gerb. Adolfu Bieliausku, turinčiu didelę patirtį rankų lenkimo sporte. Jau pavyko pasigaminti rankų lenkimo stalus.“

Paklaustas, iš kur gauna finansavimą veikloms ir įstaigos veiklai, Edvinas kukliai atvirauja: „Kol kas iš asmeninio šeimos biudžeto. Bet VšĮ „Erdvė diaLogui“ tapo paramos gavėja, tad tikiuosi mūsų krašto gyventojų pagalbos ir toliau tęsti pradėtus darbus bei veiklas“.

O už tai, kur yra ir kaip jam sekasi dabar, aktyvus kėdainietis dėkoja: „Šiame vingiuotame kelyje AČIŪ noriu pasakyti: už palaikymą – savo šeimai, už pagalbą įveikiant baimes kurti nauja – Vilmai ir Deividui Judeniams, Toleikių šeimynai, už konsultacijas – Rytui Tamašauskui, Audronei Stadalnykienei ir Emilijai Mickevičienei bei trims jaunuoliams – Šarūnui, Miglei ir Saidai, nes jų poelgiai didžiausią įtaką turėjo tam, kur dabar esu“.