Pajiesliškių paveikslai – iš kavos!
Į Pajieslio biblioteką susirinkusios bendruomenės moterys dalyvavo edukacijoje, kurios metu paveikslus kūrė iš kavos pupelių. Pabandykite ir jūs!/Organizatorių nuotr.
Kava ne tik dovanoja žvalesnį rytą, bet taip pat kūrybingo žmogaus rankose gali virsti puikia medžiaga paveikslams „tapyti“. Tuo įsitikino į Pajieslio biblioteką susirinkusios meniškus iššūkius mėgstančios bendruomenės damos.
Dalijosi nauju atradimu
Edukaciją vedė pajiesliške iki kaulų smegenų save vadinanti Reda Paplauskienė – tikra auksarankė, pati išbandžiusi nesuskaičiuojamą daugybę įvairiausių kūrybinių technikų ir kaskart raginanti naujų saviraiškos horizontų pasižvalgyti kitas Pajieslio kaimo moteris.
„Man viskas patinka. Esu žmogus prie meno, – nusišypso Reda. – Ko tik aš nebandžiau: ir ant šilko tapiau, ir ant drobės, dekupažo techniką išmėginau, tačiau labiausiai man patinka lipdyti iš molio.
Kai bendruomenės pirmininkė pakviečia į kūrybinę edukaciją, niekada nepraleidžiu, nes labai maga išbandyti ką nors nauja.
O paveikslai iš kavos pupelių – mano naujai atrasta technika, kuria šiandiena dalinuosi su bendramintėmis. Mes dažnai štai taip susiburiame ir vienos iš kitų mokomės.“
Paveikslai gali gimti iš bet ko
„O kaipgi Jums kilo mintis paveikslus kurti iš kavos pupelių?“ – pasiteirauju pašnekovės.
„Internetas visagalis, – šypteli Reda. – Aš nuolat ieškau naujų idėjų, ypač prieš šventes. Kai artėja kokia proga, negaliu nusėdėti vietoje – norisi puoštis, ruoštis ir kaskart vis kitaip.
Taigi belaukiant Motinos dienos dairiausi internete, ko nors dar nebandyto. Pamačiau, kad paveikslus, pasirodo, galima kurti iš ko tik sumanai. Labiausiai sudomino kavos pupelės, bet taip pat puikiai tinka ir siūlai, sagos, kankorėžiai – tereikia pasitelkti vaizduotę, – entuziastingai kalba kūrybą dievinanti pajiesliškė. – Aš mintyse visada jau regiu paveikslą, koks jis turėtų būti, ir tada bandau įgyvendinti.
Prisėdusi per du vakarus iš kavos pupelių padariau pirmąjį paveikslą. Aš tokia: jeigu jau užsimanau, tai viskas – turiu žūtbūt padaryti ir darysiu, kol pavyks ir kol rezultatas bus toks, kokio tikiuosi, – atkaklumu žavi Reda. – Mes, kolegės, atėjusios į darbą, visada padaliname viena su kita, ką atradom, ką išbandėm ir kaip sekėsi. Pamačiusios mano paveikslą iš kavos pupelių kolegės paragino prieš Mamyčių dieną surengti edukaciją.“
Aišku, žmonių Pajieslyje mažai, bet kartais tas nedidelis būrelis suteikia tiek daug gerų emocijų, kad grįžęs namo parsineši nuostabią nuotaiką. Pasibuvimai kartu daug reiškia.
Reda
Bendrystės džiaugsmai
Besisvečiuojant Pajieslio auksarankių draugijoje, stiprų įspūdį paliko ne tik beribė šių moterų išmonė bei ūpas, bet ir šiais laikais, sutikite, ne taip jau dažnai puoselėjama vertybė – bendruomeniškumas.
„Į edukacijas mes visad susinešame, kas ką turime – sudedame į krūvą, o tada žiūrime, ką galime sukurti, – apie nuoširdžia bičiulyste grįstą gyvenimą ir kūrybą pasakoja Reda, gimtajame Pajieslyje dirbanti darželio auklėtojos padėjėja. – Dėkojame ūkvedžiui, kuris pagal mūsų pageidavimus paruošė pagrindus paveikslams. Išsirinksime eskizą, iš pradžių piešime pieštuku, o paskui karštais klijais klijuosime pasirinktas medžiagas ir, jei norėsime, dar spalvinsime dažais.“
Kuria su daina lūpose
Atokiame Pajieslio kaime dienos, regis, teka ramiai ir tykiai. „Ar įkvėpimo kūrybai čia nestinga?“ – klausiu Redos.
„Kur bepasisuksi, ten įkvėpimo apstu, – taria pašnekovė. – Gamta, gėlės, o jei to per maža, visada yra internetas. Ten idėjų knibžda, tik pasirink, kas prie dūšios ir bandyk įgyvendinti. O bendraminčių visada atsiras.
Reda įsitikinusi, kad gyvenimas spalvingas gali būti bet kur – ir atokiausiame kaime, ir didmiesčio širdyje, nes savo kasdienybės dailininkai esame mes patys.
Aut. past.
Mūsų būrelis kartais ir nedidelis būna – pasitaiko, kad tik kelios moterys susirenkam, bet ir tada labai gerai praleidžiame laiką. Kuriame rankdarbius, o bedirbdamos ir padainuojame, – drauge nusišypso edukacijos pradžios laukiančios moterys. – Užsiėmimai prabėga išties linksmai.“
Spalvinga kasdienybė
Reda įsitikinusi, kad gyvenimas spalvingas gali būti bet kur – ir atokiausiame kaime, ir didmiesčio širdyje, nes savo kasdienybės dailininkai esame mes patys.
„Kokį gyvenimą susikursi, tokį jį ir turėsi, – sako pašnekovė. – Mums gera gyventi Pajieslyje, nes gyvenimą čia spalvingą mes sau sukuriame pačios.
Kiti galvoja, kad čia kaimas, tai nieko čia nereikia, nieko nevyksta. Aišku, žmonių čia mažai, bet kartais tas nedidelis būrelis suteikia tiek daug gerų emocijų, kad grįžęs namo parsineši nuostabią nuotaiką. Taigi tie pasibuvimai kartu daug reiškia.
Po karantino žmonės tapo uždaresni, jie vis dar užsisėdėję namie – taip įprato. O pabuvus drauge juk dūšia atsigauna, o dar ir darai, kas širdžiai miela, tad, manau, geresnio dalyko nėra.“
1 Komentaras
Eina kalbos, kad Tamošaitienė bus nauja seniūnė po 1,5 metų, po Barčo. Žiūrėsim ka gero padarys!!!