Padalinusi širdį pusiau, sugavo laimės paukštę

Akvilė KUPČINSKAITĖ

Ji – viena iš retų laimingųjų, kurios sielos neblaško dvejonės ir nerimas. Širdyje jaukiai įsitaisė ramybė, atradus savąjį gyvenimo kelią. Kėdainietė Austė STANKEVIČIŪTĖ kadaise taip pamilo italų kalbą, kad jos širdis tiesiog skilo perpus: mergina baigė šios kalbos studijas, bet į Italiją kraustytis neketina – per didelė ji Lietuvos patriotė! Maža to, užsispyrusi kraštietė po studijų sostinėje dar ir grįžo į gimtuosius Kėdainius, ryžtingai tikėdamasi su savo diplomu čia įsitvirtinti. Ką gi, sėkmė išties dievina atkakliuosius. Pradėjusi nuo visai nežavinčių darbų, dabar Austė italų kalbos bei kultūros žavesį savo mokiniams skleidžia mūsų miesto Kalbų mokykloje.

– Auste, tai nėra pirmasis Jūsų interviu mūsų laikraščiui. Kai prieš kelerius metus kalbėjote su mano kolege, buvote ką tik pradėjusi studijuoti italų kalbą ir tiesiog apsvaigusi iš meilės jai. Ar per studijų metus nepersisotinote šio jausmo? Taip sakant, meilė netruko trejus metus?

– Manau, jog tos meilės italų kalbai atsirado tik daugiau. Tada buvau ką tik pradėjusi antrą kursą, daug ko nežinojau ir buvau visai kitas žmogus. Ypač paskutiniai studijų metai man buvo patys svarbiausi. Tada suvokiau, kad esu ten, kur turiu būti, ir studijuoju tai, ką turėjau studijuoti.

Kai pradėjau rašyti baigiamąjį bakalauro darbą, buvau vienas iš retų galbūt studentų, kuris mėgavosi kiekviena rašymo minute. Darbo ėmiausi gana anksti ir tam skyriau labai daug laiko. Pusę metų dirbau diena iš dienos ir tai atnešė gerų rezultatų. Studijų finišu išties labai mėgavausi.

– Ankstesniame interviu sakėte, kad dar iki studijų viešėdama Italijoje negalėjote atsižavėti, kaip nuostabiai italų lūpomis skamba ši kalba. Dabar jau pati mokote italų kalbos kitus. Ar patinka, kaip Jūsų lūpomis skamba ši kalba? Ar lietuvei pavyksta pakankamai jausmingai tarti itališkus žodžius?

– Manau, kad mano tarimas tikrai geras, tačiau niekada nė vienas užsienietis neprilygs tam žmogui, kuriam ta kalba yra gimtoji. Tiesa, pastebėjau, kad aš netgi garsiau kalbu, kai kalbu itališkai (juokiasi), ir, regis, savaime imu emocingai gestikuliuoti rankomis, kas taip pat būdinga italams.

– O ką patys italai sako apie Jūsų akcentą?

– Italai visada labai geranoriškai žiūri į užsieniečius, kurie mokosi jų kalbos. Net jei ištarsite ar suformuluosite sakinį gramatiškai ne visai taisyklingai, italai vis tiek žers komplimentus. Italai – nacionalistai, įsimylėję savo kalbą ir kultūrą, todėl patys kaip komplimentą priima užsieniečių pastangas išmokti jų kalbos. Džiugu, jog visus ketverius studijų metus mus mokė beveik vien dėstytojai italai, taigi tikrai turėjome iš ko mokytis ypač taisyklingo tarimo.

– Tikiu, kad italų paskaitose ekspresijos netrūko… (šypteliu)

– Tikra tiesa – italų dėstytojų paskaitos niekad nebūdavo nuobodžios. Jie labai bendraujantys, šilti, jiems rūpėjo užmegzti ne tik oficialų ryšį su studentais, bet dažnai dalindavomės ir asmeninėmis istorijomis, patirtimis, daug juokdavomės. Stiprų įspūdį paliko tai, jog paskaitų metu kiekvieno dėstytojo akys degdavo entuziazmu.

Kas dar įdomu, visi dėstytojai italai puikiai mokėjo lietuviškai, bet nuo pirmųjų studijų dienų jie stengdavosi paskaitose kuo daugiau kalbėti itališkai. Iš pradžių versdavo iš italų kalbos į lietuvių, o paskui italų kalbos būdavo vis daugiau, lietuvių – mažiau. Laikui bėgant imi pastebėti, kad jau ne tik grožiesi italų kalbos skambesiu, tačiau ir be vertimo pradedi suprasti vis daugiau. Po pusantrų metų suprasdavau absoliučiai viską, ką dėstytojai kalba.

– Auste, ar nenutinka taip, jog pagaunate save mąstant, kalbantis su savimi, o gal net sapnuojant itališkai?

– Kai ruošiu užduotis savo mokiniams, tikrai galvoju itališkai, bet kasdieniame gyvenime ir buitinėse situacijose mintys sukasi gimtąja kalba. Tiesa, keikiuosi tik itališkai (nusijuokia). Vien dėl to, kad lietuvių kalboje mes neturime stiprių keiksmažodių. Kai kurioms situacijoms jie tiesiog būna per švelnūs. Taigi itališkai pasikeikti kai kada yra skaniau (šypteli).

– Ar daug kartų viešėjote Italijoje?

– Esu keliavusi po Italiją. Trečiame kurse labai norėjau išvykti pusmečiui studijuoti į Italiją pagal studentų mainų programą, bet tada prasidėjo pasaulinė koronaviruso pandemija. Visi prisimename, kokia sudėtinga situacija buvo Italijoje.

– Nusivylėte dėl griuvusių planų ir prarastos progos, kuri žinojote, kad daugiau nebepasikartos?

– Priėmiau situaciją tokią, kokia ji buvo. Pandemijos pradžia stipriai sukrėtė visus, todėl liūdėti dėl prarastos studijų galimybės man neatrodė logiška. Tuo metu jaudinausi ne dėl to – galvojau, ką išgyvena pasaulis. O planų pakeliauti po Italiją turiu daug. Norėčiau labiau pažinti pietinę šalies dalį, kuri laikoma tikrąja Italija.

– Jei pasitaikytų proga įsikurti Italijoje, ar sutiktumėte palikti Lietuvą, Kėdainius? O gal Jums pakanka meilės per atstumą (šypteliu)?

– Niekada nesakyk niekada, tačiau šiame gyvenimo etape iškeisti Lietuvos nesutikčiau. Kad ir kaip myliu Italiją, tačiau, kaip sakote, meilės per atstumą man pakanka. Taip, labai norėčiau pakeliauti ir išmaišyti Italiją kiaurai išilgai, tačiau esu lietuvė ir noriu gyventi Lietuvoje.

– Jūs patriotė, kuri italų kalbos bei kultūros žavesį nori skleisti ne tik Lietuvoje, bet dar ir gimtuosiuose Kėdainiuose. Išties džiugina. Auste, turbūt esate girdėjusi apie Palemono mitą, kuris byloja apie tai, jog lietuviai kilę iš romėnų – dabartinių italų. Legendos legendomis, bet vis tik – gal esame kažkuo panašūs?

– Apie temperamento stereotipus kalbėti nemėgstu, nes manau, jog kiekvienas žmogus yra skirtingas: italas nelygus italui, o lietuvis – lietuviui. Tarp italų tikrai rastume santūrių žmonių, o tarp mūsų tautiečių – drąsių, nevengiančių išreikšti save.

Vis tik, mano akimis, lietuviai ir italai panašūs savo patriotiškumu bei vienybe. Tiek Lietuva turi ryškų rezistencijos, partizanų istorijos laikotarpį, kai drąsiausi žmonės į šoną nustūmė savo asmeninę laimę ir gyvenimą paskyrė kovai už šalies laisvę, lygiai tą patį išgyveno Italijos žmonės. O dar mus vienija požiūris į religiją. Žinoma, italai galbūt mus pranoksta religingumu, bet ir lietuviai, manau, yra gana religinga tauta.

– O Jūs pati jaučiatės panaši į italus?

– Aš nemėgstu šalčio ir mėgstu šypsotis (juokiasi). Turbūt šypsena ir yra tai, ko trūksta stereotipiniam lietuviui. Daugiau šypsokimės! O gimtinės rudens ir žiemos klimatas man – nepriimtinas… švelniai tariant (žvilgtelėjusi į už lango krintantį sniegą Austė net nusipurto, o aš tai pamačiusi šypteliu).

– Kodėl nelikote profesinio gyvenimo kurti sostinėje? Ten turbūt daugiau galimybių.

– Tikiu, kad laimingą gyvenimą susikurti galiu ir Kėdainiuose. Nors sprendimą po studijų grįžti į mažesnius miestus daugelis jaunimo vertina neigiamai, bet man atrodo kitaip. Lyginant su didmiesčiais, Kėdainiuose išties mažiau galimybių, bet kodėl? Gal todėl, kad čia kur kas mažiau jaunimo, kuris tas galimybes galėtų sukurti? Noriu paneigti stereotipą, kad mažesniuose miestuose gyvenantis jaunimas yra kažkuo prastesnis už didmiesčių jaunimą. Vilnius ar Kėdainiai – tai tik gyvenamoji vieta, o ypač dabar, kai galima dirbti nuotoliniu būdu. Tad manau, jog grįžti ir likti labai svarbu. Be to, Kėdainiai – geografiškai palanki vieta, todėl savo mylimą miestą Vilnių, kuris turi svarbią vietą mano širdyje, pasiekti nėra sudėtinga.

– Jūsų žodžiai teikia daug šviesių vilčių mūsų krašto ateičiai, Auste. Papasakokite, kaip atsidūrėte Kėdainių kalbų mokykloje ir pradėjote čia mokyti italų kalbos?

– Baigusi studijas, ieškojau darbo, artimo savai specialybei. Deja, Lietuvoje jaunam žmogui nėra lengva rasti vietą po saule, kai žinių turi daug, o darbinės praktikos mažai. Ypač privačiame sektoriuje – čia norima jau užauginto specialisto, o jį augintis dažnas darbdavys privengia. Taigi, iš pradžių teko kibti į darbus, kurie nebuvo artimi širdžiai.

– Nebuvo skaudu, kad taip uoliai mokėtės, o štai po studijų niekas Jūsų nelaukia?

– Gal nuskambės keistai, bet mano smegenys neformuoja svajonių. Aš – žmogus be svajonių (nusijuokia ir skuba paaiškinti). Aš tiesiog leidžiu gyvenimui klostytis taip, kaip jis turi klostytis. Vienintelis dalykas, kuriuo tikiu – asmeninės žmogaus pastangos. Jei nori kažko pasiekti, turi stengtis iš visų jėgų, o gyvenimas tave nuves ten, kur reikia.

Kartą klausiausi interviu su Nepriklausomybės Akto signatare Nijole Oželyte. Jos išsakytos mintys man gyvenime daug ką sudėliojo į vietas – supratau, kas su manimi negerai (juokiasi). N. Oželytė išsakė mintį, kad svajonės žmogui yra tarsi kalėjimas – jos mus užrakina, nes turėdami svajonę, mes koncentruojamės tik į ją ir nematome, kas vyksta aplink. Net jei vyksta labai geri dalykai, mes nekreipiame į juos dėmesio, nes matome tik savo svajonę, nors nė nežinome, ar ji išsipildys. Taigi svajonių vengiau, bet leidau gyvenimui tiesiog vykti ir kantriai laukiau savo sėkmės valandos.

Praėjusį pavasarį išsiunčiau elektroninį laišką su savo CV Kėdainių kalbų mokyklai. Pavaduotoja mane pakvietė pokalbio. Kadangi buvo mokslo metų pabaiga, nebuvo aišku, ar Kėdainiuose atsiras pakankamai norinčiųjų mokytis italų kalbos. Vis tik rugpjūčio pabaigoje sužinojau, kad susidarė suaugusiųjų grupė, o dar man pasiūlė keliauti po rajono darželius ir ten 5–6 metų amžiaus vaikus mokyti anglų kalbos. Labai džiaugiuosi šiuo gyvenimo etapu, pagaliau jaučiuosi įvertinta už visas pastangas. Taip pat labai smagu, kad tapau draugiško kolektyvo dalimi. Visi Kalbų mokyklos darbuotojai yra paslaugūs, nevengia dalintis patarimais ir kitais būdais skatina augti profesinėje srityje. O ir savo artimoje aplinkoje turiu puikią pedagogę, kuri visada yra pasiruošusi man padėti ir pasidalinti patirtimi, tai – mano mama.

– Ar Jūsų mokiniai, lankantys italų kalbos pamokas, yra pasidalinę, kodėl jie nusprendė mokytis šios kalbos?

– Visi italų kalbos mokosi tiesiog dėl savęs. Daugelis yra keliavę po Italiją, tad kitąsyk nuvykę nori gebėti itališkai užsisakyti kavos, patiekalą restorane ar trumpai šnektelėti su vietiniais. Taip pat mokiniai sako, kad italų kalbos pamokos jiems yra būdas prasmingai praleisti vakarus. Susirenkame antradieniais porai valandų. Pamokose būna visko: ir daug juoko, ir padūsavimų… (šypsosi) Užsiėmimai būna išties smagūs. Labai džiaugiuosi savo mokiniais. Stengiuosi, kad visi taptume maža bendruomene. Ryšys tarp mokytojo ir mokinio turi būti ir jis turi būti artimas.

– Internete pilna kursų, kaip išmokti užsienio kalbą per kelias dienas. Ar verta tam leisti pinigus ir tikėtis rezultato?

– Per kelias dienas – abejoju. Žinoma, viskas priklauso nuo mokinio motyvacijos. Jei kalbame apie turisto žodynėlį ir būtiniausias frazes, tada taip – kelių dienų užteks. Bet jei tikitės per tokį trumpą laiką naują užsienio kalbą įvaldyti tiek, kad sugebėsite sklandžiai kalbėtis su vietiniais ar žiūrėti naujienų laidas – tada ne. Kalbant apskritai, mokytis kalbos savarankiškai tikrai įmanoma. Vis tik aš tai palyginčiau su vairavimu nepažįstant kelio ženklų. Mokantis kalbos pedagogas yra tas kelio ženklas, suteikiantis pagalbą mokymosi proceso metu, kad Jūsų kelionė būtų sklandi.

– Atskleiskite paslaptį, kaip lengviau mokytis naujos kalbos?

– Pradėjus mokytis naujos kalbos, nors žinių bagažas labai menkas, vis tiek reikėtų į kasdienį gyvenimą įtraukti kuo daugiau tos kalbos. Pavyzdžiui, atliekant namų ruošos darbus, išėjus pasivaikščioti, klausytis internetinių laidų, muzikos, žiūrėti filmus – ką tik norite. Taip ausys pripras prie šios kalbos ir ilgainiui imsite atpažinti pavienius žodžius, o vėliau ir suprasti. Dar man padėjo rašymas ant lapelių. Tarkim, virtuvėje ant visų buities prietaisų, rakandų priklijuoti lapelius su itališkais tų daiktų pavadinimais. Gamini valgyti ir nejučia po truputį mokaisi. Taip žodžiai lydi per visus namus. Patarčiau ir kuo daugiau skaityti garsiai, stengtis aiškiai tarti, net jei iš pradžių nieko nesuprasite, bet tai padės „užvesti“ kalbinį mechanizmą. Susikurkite reguliarią mokymosi rutiną – tokią dieną, tiek laiko skiriu mokytis pasirinktai kalbai.

– Pokalbio pabaigai, Auste, sakykite, ar turite itališką posakį, kuris padėtų niūrią dieną sieloje įžiebti saulę?

– Yra kai kas, kuo išties norėčiau pasidalinti, bet tai nėra motyvuojanti frazė, kokias įprasta skelbti socialiniuose tinkluose. Rašydama baigiamąjį bakalauro darbą, sutelkiau dėmesį į Italijos rezistencinį laikotarpį, domėjausi rašytojų atminties palikimu partizaniniu laiku, kai žmonės kovojo dėl savo šalies laisvės. Šie pasakojimai buvo žiaurūs ir sukrečiantys. Kai jų paklausdavo, kodėl jie tai užrašė, šie atsakydavo rašę tam, kad žmonės žinotų, kas vyko ir neleistų tam pasikartoti ateityje.

Visi suprantame, jog karas Ukrainoje, kur, mano nuomone, vykdomas tikras ukrainiečių genocidas, yra pasikartojantys žiauriausi praeities įvykiai. Taigi tokia kasdienybė man priminė italų rašytojo Primo Levi eiles. Jis buvo žydas, rezistencijos laikotarpiu prisijungęs prie partizanų grupuotės, o vėliau sučiuptas ir ištremtas į Aušvico mirties stovyklą, kur išgyvenęs pragarišką patirtį, parašė knygą „Jei tai žmogus“. Šią knygą P. Levi pradėjo tokiomis eilėmis:

Šios eilės atgręžia į tikrąsias vertybes. Mes, lietuviai, lyginant su tuo, ką patiria ukrainiečiai, gyvename labai gerai. Deja, tai pamirštame ir susikoncentruojame į elektros sąskaitas. Prisiminkime, kokie esame laimingi ir kiek daug turime – esame laisvi. Tad, kaip P. Levi ragino italus, taip ir mes nepamirškime savo praeities laisvės kovų bei kokią kainą teko sumokėti, siekiant išsilaisvinti iš smaugiančių režimų gniaužtų. Dabar turime aktyviai palaikyti už savo laisvę kovojančius ukrainiečius.

– Dėkoju, Auste, už atvirą pokalbį. Tikiu, kad Jūsų mintys ne vieną skaitytoją paragins iš naujo įvertinti tikruosius kasdienybės stebuklus. Linkiu niekad neprarasti vidinės šviesos, kurią taip dosniai aplink save skleidžiate.