Pašaukimas teatrui: iš kelių šimtų jis skirtas tik keliems

Pašaukimas teatrui skirtas tik keliems žmonėms iš kelių šimtų. Tik tiek jų realiai yra atrenkami įgudusių ir iš tolo talentus atskiriančių meistrų ir tik tiems keliems iš kelių šimtų suteikiamas šansas studijuoti aktorystę. Tokį šansą, nors ir ne iš pirmo karto, gavo ir iš Šėtos kilusi Livija KRIVICKAITĖ, šiandien – profesionali teatro ir kino aktorė, šalia šio pašaukimo pasirinkusi ir dar vieną – režisūros kelią. „Vaidybos studijos yra nemenkas iššūkis tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tačiau jose gauni labai daug vertingų pamokų“, – pripažįsta Livija.

Nusprendė pasirinkti teatrą

Daugumai abiturientų kyla sunkumų apsisprendžiant dėl studijų, o štai Kėdainių „Atžalyno“ absolventei Livijai tai padaryti atrodė nesunku. Ji žinojo, kad nori mokytis vaidybos. Ir ne bet kur, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur stojamieji į vaidybos studijų programą kasmet suvilioja kelis šimtus kandidatų, o pasirinkti būna – tik keletas.

„Esu Livija Krivickaitė, aktorė ir būsima režisierė. Gimiau ir užaugau Šėtoje, ten gyvena mano tėvai. Iki 9 klasės mokiausi Šėtos gimnazijoje, vėliau nusprendžiau pereiti į Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją, kurią ir baigiau 2014 metais.

Po mokyklos baigimo išvykau studijuoti į Vilnių – kolegijoje mokiausi „Muzikinio teatro“ programoje. Šie mokslai buvo skirti išlaukti kitų stojamųjų (nes iš pirmo karto įstoti į LMTA nepavyko). Tačiau po metų perstojau į Lietuvos ir muzikos teatro akademijos Klaipėdos fakultetą mokytis vaidybos (kurso vadovas – Valentinas Masalskis).

Bakalauro studijas baigiau 2019 metais, o iškart po to ten pat stojau mokytis magistrantūros – dramos režisūros. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, dirbu laisvai samdoma kino ir teatro aktore. Taip pat dirbu Klaipėdoje reziduojančiame mūsų su kolegomis įsteigtame „Taško“ teatre“, – trumpą savo dosjė išberia Livija, pripažindama, kad dėl vaidybos studijų jai niekuomet nekilo abejonių.

[#gallery=2542#]

Pavyko iš antro karto

Nepavykus įstoti į norimą specialybę bet kuriam moksleiviui kiltų daug streso ir nerimo, tačiau Livija savo tikslo neatsisakė ir bandyti įstoti į vaidybos studijų programą išsvajotoje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bandė po metų.

„Prisimenu, kad iškart po mokyklos stojau tik į vieną vietą – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vaidybos studijų programą. Kursą tais metais rinko režisierius Jonas Vaitkus.

Iškritau paskutiniame stojamųjų etape, po motyvacinio pokalbio. Įstoti nepavyko.

Pirmą kartą stodama į šią studijų programą perėjau visus tris stojamųjų etapus, po kurių seka motyvacinis pokalbis. Jame režisierius turi progą su tavimi susipažinti asmeniškai, bando suprasti, koks žmogus esi, nekreipidamas dėmesio į tavo sugebėjimus. Ir jei su kažkuo susikalbėti jam sekasi geriau, tu iškrenti. Ir tai visiškai normalu. Tai išgyvena daugelis.

Kadangi žinojau, jog nieko kito mokytis neketinu, nusprendžiau palaukti metus iki kitų stojamųjų. Tuomet netikėtai atsirado proga tuos metus praleisti Vilniaus kolegijos Muzikinio teatro studijų programoje.

Nusprendžiau, jog tai šansas geriau pasiruošti stojamiesiems egzaminams kitąmet. Gavau gerą kurso vadovą, kuris suprato, jog neliksiu ten mokytis ir neprieštaravo mano norui pabūti laikinai.

Po metų sustiprėjusi visomis prasmėmis dar kartą stojau į LMTA ir šis kartas buvo sėkmingas. Dabar dėkoju Dievui ir visiems šventiesiems, kad tą pirmą kartą neįstojau, nes panašu, jog turėjau papulti būtent pas profesorių Valentiną Masalskį, tik metais vėliau.

Antrą kartą stojant buvo lengviau, kadangi jau žinojau, kur einu.

Stojant į vaidybos studijų programą reikia pasiruošti padeklamuoti kelis eilėraščius, prozos kūrinius, pasakėčią, taip pat pasiruošti atlikti liaudies dainą ir vieną pasirinktą muzikos kūrinį. Esminis dėmuo – vaidybinis etiudas, kurį sugalvoti, pasiruošti ir suvaidinti turi pats vienas.

Abu kartus buvo daug įtampos, baimės, konkurencijos, tačiau kai pagaliau pamatai savo pavardę tarp įstojusiųjų – supranti, jog buvo verta“, – apie tai, jog nepasisekus pirmą kartą niekuomet nereikia nuleisti rankų, pasakojo.

Kelią atrado dar mokykloje

Kiek tik save prisimena, Livija visuomet jautė ypatingą trauką menams – dailei, muzikai, literatūrai. Tačiau tik atsitiktinumo dėka, mokyklai dalyvavus viename projekte, o jai atlikus pagrindinį vaidmenį kurtame spektaklyje, suprato, kad jos kelia – teatras.

[quote author=“L. Krivickaitė“]Mano tėvai, rodos, niekaip nesusiję su menu, bet mama visą gyvenimą norėjo būti šokėja, o tėtis iki šiol slapčia namie groja armonika, todėl manau, kad aš tiesiog susirinkau reikiamus duomenis ir pagaliau kažkas šeimoje pasuko šia linkme, o ne tik apie tai patyliukais svajojo[/quote]

„Kol mokiausi mokykloje, visada dainavau. Taip pat mane traukė dailė, dizainas, visada mėgau literatūrą – turbūt dar ir dėl to, jog turėjau pačią geriausią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Astą Tikniuvienę.

Vienu metu buvau visiškai pasimetusi dėl to, ką turėčiau veikti vėliau, po mokyklos, tačiau 11-oje klasėje „Atžalyno“ gimnazija dalyvavo viename teatro projekte, kurio metu buvo parodyta teatralizuota programa pagal Česlovo Milošo kūrinį ,,Isos slėnis“. Jame aš gavau pagrindinį vaidmenį. Turėjau pasirodyti ne tik prieš pusę Kėdainių miesto, mokytojus, draugus, bet ir svarbiausius žiūrovus – savo šeimą.

Tada supratau, kad esminė, visus menus sujungianti sintezė yra būtent teatras. Po šitos patirties ir apsisprendžiau, kad tai – mano kelias, kad teatre galėsiu išpildyti viską, kas mane domino“, – pačiai netikėtą, tačiau tvirtą apsisprendimą savo gyvenimą susieti su teatru prisimena Livija.

Tėvai besąlygiškai palaikė

Nors Livijos šeimoje nėra artimųjų, pasirinkusių panašų kelią, tačiau jos tėvai neprieštaravo dėl pasirinkimo studijuoti vaidybą.

„Tėvai niekad neprieštaravo mano pomėgiams, sakyčiau, priešingai – visada juos skatino ar bent jau nesistengė jų pakeisti.

Mano tėvai, rodos, niekaip nesusiję su menu, bet mama visą gyvenimą norėjo būti šokėja, o tėtis iki šiol slapčia namie groja armonika, todėl manau, kad aš tiesiog susirinkau reikiamus duomenis ir pagaliau kažkas šeimoje pasuko šia linkme, o ne tik apie tai patyliukais svajojo.

Aš manau, jog mano tėveliai patys tikriausi menininkai, net jei to ir nesimokė, nes yra be galo nuoširdūs“, – sakė Livija.

[quote author=“L. Krivickaitė“]Mano galva aktorius turėtų siekti būti nuoširdus, darbštus, išlaikantis savo darbuose meninę vertę, jokiu būdu nepataikauti nei režisieriui, nei žiūrovams. Turi kažką neštis savyje ir tuo dalintis.[/quote]

Vaidyba – nemenkas iššūkis

Vis dėlto įstojus į išsvajotą studijų programą ir pradėjus mokytis Livija suprato, jog vaidybos studijos – nemenkas iššūkis.

„Žinojau, kur einu ir kad mokytis vaidybos bus sunku, nes nuolat reikės lipti per save. Vieniems tai sekasi geriau, kitiems sunkiau, tačiau tai yra būtina – kitaip juk nieko ir nepadarysi.

Sėdėti savo komforto zonoje patogu, tačiau joje netobulėji.

Vaidybos studijos yra nemenkas iššūkis tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tačiau jose gauni labai daug vertingų pamokų. Atrodo paradoksalu, tačiau šios studijos atvėrė man akis, numetė kaukes, leido grįžti į save, į nuoširdumą, į paprastumą.

Labai daug kas priklauso ir nuo kurso vadovo. Man pasisekė, nes Valentino Masalskio požiūris į teatrą ir gyvenimą man labai tiko. Esu girdėjusi nemažai istorijų, kai dėstytojai žemina savo studentus, verčia juos daryti protu nesuvokiamus dalykus, tačiau aš gavau geriausią mokytoją. Ir ne tik vaidybos meno. Gyvenimo“, – tai, jog mokytis vaidybos nėra lengva, pripažino Livija.

Sunkiausi studijų metai – antrieji

Pasak Livijos, vieni sunkiausių studijų metų – antrieji, išblėsus euforijai po pirmojo kurso, kai jautiesi aktoriumi vien dėl to, kad pavyko įstoti.

„Buvo visko. Sakoma, kad ties antrais metais visi patiria krizę, nori viską mesti, nes praeina pirmųjų metų euforija, kai jautiesi aktoriumi vien dėl to, kad pavyko įstoti.

Man buvo panašiai.

Prieš studijas metus praleidau Vilniuje, pamilau tą miestą, todėl man didelis iššūkis buvo gyventi Klaipėdoje.

Turbūt sunkiausia atmesti kažkokius savo asmeninius išgyvenimus, norus ir susitelkti tik į studijas. Nes jei nesusitelksi, nelabai kas ir išeis. Turi atsiduoti. Ketveri metai pašvęsti tik tam.

O vėliau, jau baigus, kiekvienas pasirenka, ar pašvęsti tam ir likusį gyvenimą“, – apie vidinius išbandymus ir iššūkius, su kuriais susiduriama studijų metu, atviravo Livija.

Svajonių vaidmuo – Ofelija Hamlete

Studijuojant teatro meno programą tenka ne tik susipažinti su įvairia teorija, nagrinėti pastatytas pjeses ir literatūros kūrinius, bet ir vaidinti įvairiuose etiuduose, spektakliuose – įsikūnyti į personažus.

Livijos įsitikinimu, vaidyboje aktoriui svarbu nepataikauti nei režisieriui, nei žiūrovams – būti nuoširdžiam ir dalintis savo vidumi.

„Kiek skirtingų aktorių, tiek skirtingų savybių. Nemanau, kad yra kažkokios savybės, be kurių negali kažkuo tapti. Tiesiog tikiu, kad yra savybės, kurios gali kiek padėti.

Mano galva, aktorius turėtų siekti būti nuoširdus, darbštus, išlaikantis savo darbuose meninę vertę, jokiu būdu turi nepataikauti nei režisieriui, nei žiūrovams. Turi kažką neštis savyje ir tuo dalintis.

O jau kas ką nešasi, pasirenka pats. Tiksliau kas ką turi, tas tą ir nešasi, nieko čia neprigalvosi“, – apie tai, koks turėtų būti aktorius, samprotavo Livija.

Ar aktoriai gali turėti savo svajonių vaidmenį, kurį norėtų sukurti? Livijos svajonių vaidmuo – Ofelija Šekspyro „Hamlete“.

„Gal nuskambės banaliai, bet visada norėjau „Hamlete“ suvaidinti Ofeliją. Kodėl – sunku ir pačiai atsakyti.

Yra daug nuostabių moteriškų vaidmenų. Norėtųsi kurti išbaigtą moters paveikslą, nes dažnai moterų vaidmenys telieka vyro vaidmens šešėlyje, todėl labai džiugu, kad dramaturgijoje daugėja stiprių moteriškų vaidmenų“, – atviravo Livija.

Po studijų – daug įdomios veiklos

Livijos manymu, pabaigus vaidybos studijas atsiveria daug kelių, nors įsitvirtinti teatro srityje – nelengva.

„Studijas baigiau sėkmingai, apgyniau tris vaidmenis, dėl kurių nebuvo gėda.

Po studijų tą patį mėnesį persikrausčiau į Vilnių, pakeičiau aplinką, atsidūriau mieste, kuriame man labai gera. Žinoma, nepamiršau Klaipėdos, ten dar trečiame kurse su režisieriumi įkūrėme „Taško“ teatrą, kuris sėkmingai gyvuoja ir dabar.

Šiuo metu esu laisvai samdoma aktorė, vaikštau į atrankas, dalyvauju skirtinguose projektuose.

Aš manau, jog vaidyba yra ta specialybė, kurią pabaigus galima daryti labai daug ką. Yra labai daug atvejų, kai vaidybą baigę žmonės pasuka į režisūrą arba kitus menus – scenografiją, dainavimą, muzikos kūrimą.

Dažnu atveju ir visiškai pakeičia sritį ar virsta pedagogais. Mūsų profesijoje tai dažnas atvejis, kadangi sunku visiems išsilaikyti. Turi labai daug stengtis ir nepasiduoti, noriu dirbt šioje srityje. Bet viskas yra įmanoma“, – tuo, jog po vaidybos studijų galima užsiimti įvairiausia kūrybine veikla, įsitikinusi Livija.

Galimybė kurti tai, kas patiems patinka

Dar studijų metu kartu su kitais kurso draugais Livija ėmė kurti tai, kas jiems patiems patinka. Padėjus režisieriui, užgimė „Taško“ teatras, kurio dėka ryšys su kolegomis nenutrūko.

„Mūsų kursas nuo pat pradžių buvo mokomas ne tik vaidinti kartu, bet ir dirbti kaip komanda. Iš to kilo „Taško“ teatras.

Norėjome to ar ne, buvome priversti nusišlifuoti aštrius kampus, stengtis dėl vienas kito ir tai išaugo į visišką mūsų ir tik mūsų produktą. Kuriame tik tai, ką norime kurti ir tai – didelė dovana.

Dažnai kursai po studijų pabyra, žmonės išsibarsto po skirtingus teatrus ar projektus – ketverių metų įdirbio kaip nebūta.

Po tiek kartu praleisto laiko tu žinai apie savo kolegas labai daug – žinai, ką pasakyti, kaip kurį įkvėpti, jis taip pat žino, kaip su tavimi dirbti. Valentinui Masalskiui visada atrodė kvaila tuo nepasinaudoti, todėl to buvome mokomi ir mes.

Kiekviename kurse yra aktorių, kuriems geriau kurti individualiai, tokie žmonės eina savo keliu ir aš juos suprantu. Tam tikra prasme ir aš taip darau, bet ir tiesiog nematau reikalo apleisti jau susiformavusios kolegų komandos“, – pasakojo Livija.

Po vaidybos – režisūra

Įgyvendinusi svajonę ir pabaigusi vaidybos studijas Livija ėmė kurti, tačiau studijos jos lengvai nepaleido – neilgai trukus pradėjo studijuoti teatro režisūrą.

„Teatro režisūra atsirado netikėtai, bet užtikrintai.

Norėjau baigti vaidybos magistrantūrą, tačiau Klaipėdoje rinko tik dramos režisūrą.

Mane visada traukė išbandyti save režisierės amplua, tačiau vis pabijodavau.

Turėjau svajonę kažkada teatre išleisti savo spektaklio premjerą, ja pasidalinau su Valentinu. Jis apsidžiaugė, padrąsino ir šiam interviu išėjus, jau būsiu apsigynusi dramos režisūros magistro diplomą, o karantinui pasibaigus „Taško“ teatre bus išleista mano režisuoto monospektaklio „Būti“ premjera“, – apie netikėtą karjeros posūkį paatviravo Livija.

Pasak Livijos, tiek vaidyba, tiek režisūra skirtingos, bet viena kitai artimos sritys.

„Aktorius ir režisierius – tai labai skirtingos profesijos, bet viena be kitos sunkiai įmanomos. Vaidmenis kurti, rodos, gali vieną po kito, o su spektakliais, manau, yra kiek kitaip. Režisierius turi turėti stiprią žinią, o rasti būdą, kaip tą žinią perteikti, dažnai užtrunka“, – pastebėjo ji.

Karantino metu atrado laiko sau

Nors COVID-19 pandemija kuriam laikui sustabdė kūrybines veiklas, tačiau šalį sukaustęs karantinas Livijai suteikė iš tiesų nepakartojamą dovaną – laiko sau, kurį ji gali išnaudoti kaip tinkama.

„Karantinas išties davė nuostabią dovaną – laiko! Jo dažniausiai niekad neturėdavau.

Dabar atrodo taip keista, kad tokie paprasti dalykai gyvenime man teikia tiek džiaugsmo – galiu sau leisti ramiai skaityti knygas, gaminti namie maistą, žiūrėti filmus ir serialus, pasivaikščioti miške, prižiūrėti ir sodinti gėles, sportuoti ir svarbiausia – niekur neskubėti.

Nereikėtų pamiršti, kad su kiekviena bėda ateina ir galimybės.

Dažnai menininkai pavargę, emocionalūs, neturi laiko net pavalgyti bėgiodami iš vieno projekto į kitą. Tačiau dabar puiki proga susitvarkyti su savimi, permąstyti siekius, pajusti norus.

Žinoma, labai trūksta kolegų, draugų, ypač šeimos, tačiau dabar toks laikas ir stengiuosi jį išgyventi kaip galima naudingiau“, – netikėtai pasitaikiusia galimybe skirti laiko sau džiaugėsi Livija.

Pasiilgsta gimtojo krašto, artimųjų

Nors laiko skirti sau dabar ji gali daugiau, tačiau dėl karantino apribojimų Livija rečiau sugrįžta į gimtuosius namus. Dėl to jai šiek tiek sunku, nes labai pasiilgo artimųjų ir jaukios namų aplinkos.

„Namai ten, kur šeima, kur tėvai.

Viena iš priežasčių gyventi Vilniuje buvo ta, kad bus arčiau namų, patogiau grįžti.

Kraštas, kuriame užaugi visada lieka svarbus, visada lieka namais.

Man Kėdainių rajonas labai gražus – visi dvarai, pievos ir laukai, man tai – labai artima.

Užaugau apsupta gamtos ir gyvūnų, gyvulių. Čia tėtis pasistengė – visur mane kartu vesdavosi, mano vaikystę buvo tokia graži.

Be galo pasiilgstu tėvų ir šeimos, mano tėvai – nuostabūs žmonės. Jų nemačiau turbūt nuo spalio, Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus sutikau Vilniuje, todėl dėl ilgo nesimatymo dabar apie juos galvojant kaupiasi ašaros. Toks tas mūsų ryšys su tėvais stiprus.

Jie visa ko esmė ir pradžia. Daug darau būtent dėl jų“, – apie tai, koks jai brangus ryšys su artimaisiais ir gimtaisiais namais, pasakojo Livija.