Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis – labūnaviečiui Danui Sodaičiui

Valstybės dieną šalies prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo šaliai nusipelniusius žmones. Vienas jų – labūnavietis, Ritos ir Vido Sodaičių sūnus Danas. Jis – Lietuvos neįgaliųjų lengvaatletis, kuris specializuojasi sprinto bėgime. 2020 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionate Danas tapo Lietuvos čempionu estafetiniame bėgime bei pirmuoju neįgaliu sportininku, pelniusiu šalies čempiono titulą atvirajame čempionate. Tačiau tai – toli gražu ne vienintelė jo veikla. D. Sodaitis daro tiek, kad, rodos, ir keliems jokios negalios neturintiems darbų būtų per akis.

Dirba dėl geresnės neįgaliųjų integracijos į sportą

Danas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu buvo apdovanotas už parolimpinio sporto laimėjimus, už aktyvią veiklą reikšmingai prisidedant prie žmonių su negalia sporto populiarinimo, parolimpinių vertybių sklaidos, įtraukties didinimo ir visuomenės požiūrio keitimo.

D. Sodaitis, užaugęs Labūnavoje, studijavo Karo akademijoje ir savo ateitį siejo su karyba. Tačiau 2015 metais lemtingoje avarijoje jo motociklui susidūrus su automobiliu, patirti sužalojimai lėmė, kad jaunas vaikinas nebegali valdyti dešinės rankos. Tačiau tai, rodos, jam davė daugiau, nei atėmė. O gal taip yra todėl, kad vyras yra užsispyręs, ryžtingas, žingeidus ir optimistiškas – tiek, kad savo energija įkvepia ir kitus, kuriems gyvenimas kada nors yra išmetęs nepalankią kortą.

„Neapsakomai didžiuojuosi ir džiaugiuosi šiuo suteiktu ordinu ir pripažinimu. Tai ne tik didelė garbė ir įvertinimas. Tai taip pat didelis paskatinimas ir įpareigojimas tęsti savo veiklas bei užsiimti naujų darbų kūrimu.

Dėkoju visiems aplinkiniams, šeimai, draugams ir sporto bendruomenei, kurie mane palaikė ir tikėjo“, – sako vyras ir priduria, kad tai – ne vienintelė puiki žinia.

„Vedamas aplinkinių pavyzdžių ir savo asmeninės patirties motyvų bei įsitikinimų, jog sportas gali turėti išskirtinį poveikį visiems, ypač neįgaliesiems, vakar įsteigiau Vilniaus neįgaliųjų sporto klubą „Paradoksas“.

Sieksiu, kad neįgalieji turėtų naują galimybę pasinerti į sportą, atrasti savo talentus ir pajusti, jog yra dalis stiprios bendruomenės. Per sportą galima skatinti savivertę, pasitikėjimą savimi ir formuoti bendruomenės dvasią, kur kiekvienas narys palaiko vienas kitą geru žodžiu“, – sako labūnavietis.

Sportas lydėjo nuo vaikystės

„Mano gyvenimo būdas buvo aktyvus, laisvalaikis buvo orientuotas į sportą, naujų veiklų išmėginimą, tiek būnant vaiku, tiek paauglystėje bei vėliau – sportas visada mano gyvenime buvo“, – sako Danas.

Jo teigimu, sportas buvo savirealizacijos priemonė, kuri labiausiai tiko išreikšti save, leido matyti prasmę, mėgautis tuo, ką darai.

„Po avarijos sportas buvo priemonė, į kurią galėjau pasinerti, pajusti visavertiškumą. Iššūkiai, su kuriais susidūriau po avarijos, tapo lengvesni.

Lengviau per tai eiti, kai galva užimta kita veikla ir kūnas užimtas kita veikla“, – sako pašnekovas. Jį skatino artimieji, draugai, aplinka siekti daugiau ir eiti toliau, o ir jam pačiam, kaip sako Danas, bevalgant augo apetitas sporte siekti daugiau, nei bet kada anksčiau. 

Einant laikui pamėgo fotografiją

Tačiau sportas, nors dabar ir užima didžiąją Dano laiko dalį, tėra tik viena iš jo veiklų. Dar Karo akademijoje besimokydamas jis atrado fotografiją, kuri ir dabar lydi jį kasdieniame gyvenime.

„Jei sportas man yra savirealizacijos, saviraiškos priemonė, tai fotografija yra finansinės gerovės nešantis veiksnys.

Kaip ir sportas, taip ir meninė raiška su manimi buvo visada – mėgau piešti, mėgau ir kitas menines ekspresijas. Karo akademijoje atsirado fotografijos daugiau, atsirado vienas fotoaparatas, objektyvas, ėmiau fotografuoti draugus, gėles, šventes, krikštynas.

Vėliau susidomėjau studijine fotografija, kuri mane labiausiai žavi ir reprezentuoja“, – pasakoja vyras.

Dabar Vilniuje jis turi įkūręs fotostudiją „ISO 100“, kurioje Danas daro tiek asmenines, tiek komercines fotosesijas. O ir pavadinimas, nors susijusiems su fotografija yra žinomas iki kaulų smegenų, neša savotišką slaptą žinutę.

„Studijos pavadinimas yra fotografijos terminas, vienas iš pagrindinių 3 terminų, apimančių fotoaparato valdymą. ISO 100 buvo pasirinktas kaip asociatyvus pavadinimas, siejamas su fotografija, be to, norėjau, kad mano studija būtų kokybiška, su geru apšvietimu, nuotraukos būtų aukščiausios klasės.

ISO parametras gali būti nuo 100 iki keliasdešimt tūkstančių. Kuo ISO mažesnis, tuo, reiškia, aplinka fotografavimui palankesnė, nuotraukos kokybiškesnės.

Toks ir mano pavadinimo tikslas – parodyti, kad žmonės mano studijoje gali tikėtis aukščiausios fotografijos kokybės“, – pasakoja labūnaviškis.

Karyba apjungė abi vyro aistras

Tad galima paklausti, kodėl menišką polėkį turintis Danas pasirinko eiti karybos keliu. Rodos, tokia nemeniška veikla… Bet čia, kaip ir visur – priklauso nuo to, kaip pažvelgsi. O kraštietis karyboje pamatė galimybę apjungti savo meilę sportui ir įveiklinti savo kūrybinę pusę.

„Kariuomenėje reikia jėgos, ten daug fizinio aktyvumo, reikia visada būti pasiruošusiam iššūkiams. Ten išmokau, kad net geriausias planas gali griūti po pirmo šūvio.

Tačiau tas pasiruošimas reikalauja kūrybiškumo, lankstumo, o tai savotiška meno dalis. Karyba iš tiesų yra tam tikras menas, kur reikia priimti lanksčius sprendimus, kartais nesilaikyti strategijų ir dogmų, o tai gali lemti sėkmę ir leisti pasiekti savo tikslų. Tai buvo dviejų mano mėgstamų dalykų kolaboracija, kuri leido man išreikšti save“, – tikina pašnekovas.

Po avarijos motociklą vėl prisijaukino

Tačiau ir tai – dar ne viskas, ką veikia D. Sodaitis. Nors avarija, patirta jam vairuojant motociklą, jo gyvenimą supurtė iš pagrindų, praėjus keliems metams jis… vėl sėdo ant motociklo.

„Kartais manęs klausia apie tai, ar aš nebijojau sėsti ant motociklo po avarijos. Tai aš pasakoju taip: įsivaizduokite, valgote kokį bananą. Tai mėgstamiausias jūsų vaisius, kurį valgote dažnai ir jis be galo jums patinka. Tačiau štai bevalgant jį jums lūžo dantis. 

Skauda, dar artimieji kalba kažką, o kur kelionės pas odontologus, išleista krūva pinigų, kiek laiko sugaišta… Natūralu, kad po to, kad ir kaip tuos bananus mėgtum, į juos ilgai žiūrėti nenorėsi.

Tačiau praeina laiko, kokiame gimtadienyje išalkęs suvalgai gabaliuką banano, vien iš sentimentų… Atsimeni skonį. Tada vėliau parduotuvėje pamatai akciją bananams, o kekės tokios gražios… Nusiperki, suvalgai. Ir taip pamažu pamažu vėl viskas grįš į senas vėžes“, – pasakoja vyras ir sako, kad ne kaip kitaip jam buvo ir su motociklu.

Po avarijos praėjo bent penkeri metai, kai jis vėl ryžosi grįžti prie motociklizmo. Suremontavo tą patį motociklą, su kuriuo patyrė avariją, tada sėdo ant jo ir vėl važiavo Nemuno žiede.

„Vėl galėjau sau įrodyti, kad net didžiausi praradimai gali vesti į naują sėkmę ir naują pradžią, – sako pašnekovas, tačiau priduria, kad laiko motociklizmui skiria mažiau, nes prioritetai dabar visai kiti. – Nesu apleidęs motociklo, bet šiuo metu visas mano laikas skiriamas sportui, tai kitos mano veiklos yra šiek tiek pavėsyje“.