Okupantų išprievartauta moksleivė apie tai prasitarė tik draugei

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Irpinio, Kijevo rajonas

Kijevo pakraštyje esančias ir per Rusijos puolimą labiausiai šiame regione nukentėjusias Gustomelio, Bučos ir Irpinio gyvenvietes kartu su kolega iš Japonijos lankėme visą savaitę.

Sukrėtė tiek matyti sugriovimų mastai, tiek pokalbiai su namus praradusiais ar pabėgti nesugebėjusiais bei visą mėnesį nepaliaujamų bombardavimų siaubą turėjusiais išgyventi žmonėmis. 

Vienu iš labiausiai įsimintinų pokalbių netikėtai tapo pašnekesys Irpinyje su septyniolikamete moksleive Julia Jablonska.

Per visiškai atsitiktinai užsimezgusį pašnekesį pavyko įgauti merginos pasitikėjimą ir ši atskleidė kraupią savo geriausios draugės istoriją, patirtą okupantams įsiveržus į Irpinį.

Karštą dieną vilkėjo juodais drabužiais

J. Jablonską užkalbinti nusprendžiau todėl, kad tame sugriautų namų mikrorajone, po kurį vaikščiojau, ji buvo viena iš labai retų praeivių. Paklausinėjęs apie apylinkėje esančias netektis tuo pačiu pasidomėjau, ar ji kažko gedi, kad tokią saulėtą ir karštą dieną apsirengė vien juodais rūbais.

Mergina atsakė, kad negedi, tačiau pastaruoju metu jos nuotaika esą yra nuolat prislėgta, todėl taip ir rengiasi. Jos atsakymas suintrigavo, ir ėmiau paauglę toliau šnekinti.

Pasisakiau iš kur atvykęs, papasakojau apie Lietuvos pagalbą Ukrainai, apie savo keliones po jos šalį, kas merginą padrąsino ir ši irgi ėmė atvirauti. 

Paaiškėjo, jog J. Jablonskos tėvų namas yra vienas iš nedaugelio tame mikrorajone, kuris per bombardavimus rimčiau nenukentėjo. Todėl jos šeima ir grįžo čia iš Ivano Frankivsko, kur pas glaudėsi pas gimines nuo pat karo pradžios.

Niekas iš anksto neperspėjo, kad reikia išvykti

„Tėvas yra verslininkas, turi Kijeve draugų kariškių, bet niekas netikėjo, kad bus karas ir neperspėjo, kad reikia išvykti, tad išgyvenom kraupias akimirkas“, – pasakoja mergina.

Šeima iš Irpinio bėgo automobilių vilkstinėje per taip vadinamą žalią koridorių – per ukrainiečių teritorinės gynybos karių nurodytus saugius kaimų keliukus.

Važiuoti visgi teko aplink sproginėjant bomboms, klimpstant pelkėtuose keliuose, ir klausantis isteriškų močiutės ir mamos maldų. 

„Buvau siaubingai išsigandusi, maniau, jei užklimpsim kelyje ir liksime laukuose, žūsime, tačiau pavyko, nors po to nusigauti iki giminių užtruko tris paras, nes visi keliai buvo užkimšti pabėgėlių“, – prisimena moksleivė.

Palaiko ryšį su klasiokais, bet pasidžiaugti nė vienas neturi kuo

Dauguma J. Jablonskos klasiokų su tėvais irgi išsibėgo iš Irpinio. Vieni su mamomis į užsienį išvyko, kiti irgi apsistojo Vakarų Ukrainoje. 

Niekas iš klasiokų nežuvo, tačiau vieno klasioko brolis buvo sunkiai sužeistas fronte, neteko kojos, o merginos iš paralelinės klasės tėvas fronte buvo nukautas. 

„Su klasiokais palaikome ryšį, susirašinėjame, tačiau visi kažkokie prislėgti. Vieni neteko namų, kitų tėvas ar giminaitis fronte, dar kitiems nepatinka užsienyje, be to, daugumai striuka su pinigais“, – problemas vardijo mergina.

Geriausią draugę išprievartavo kariai

Taip besikalbant ir vaikščiojant po Irpinio griuvėsius būsima abiturientė vienu metu nutilo, susimąstė ir po to pasakė: „Išduosiu jums paslaptį. Viena klasiokė, mano geriausia draugė, buvo rusų karių išprievartauta, tačiau niekas to nežino, ji pasisakė tik man ir prisiekiau niekam Irpinyje neprasitarti.“

Išniekinimo niekam neviešinti esą nusprendė minėtos klasiokės mama, kuri irgi tapo prievartautojų auka.

Namuose tą dieną buvo tik mama ir dukra, o atėję keturi rusų kariai, trys iš kurių buvo mongoliškos išvaizdos, pagrobė papuošalus, telefonus, nešiojamus kompiuterius ir išprievartavo moteris. 

„Jei namuose būtų buvęs draugės tėtis, šį greičiausiai būtų nušovę, o jas vis vien išprievartavę. Girdėjau, kad taip nutiko keliose vietose“, – sakė moksleivė.

Motina maldavo neliesti dukters

J. Jablonskos teigimu, draugės mama maldavo įsibrovėlių pasigailėti ir neliesti jos dukros, priminė, kad ši nepilnametė, tačiau anie tik nusižvengė, o vienas moteriai trenkė antausį ir liepė nutilti bei greičiau nusirengti.

„Tai buvo sadistai iškrypėliai, jie jas abi prievartavo viename kambaryje ir grasė nušauti, jei nedarys to, ko šie reikalavo, tai baisu, baisu, baisu“, – purtė galvą septyniolikametė.

Tai pasakiusi J. Jablonska išsitraukė elektroninę cigaretę, užsirūkė, patylėjo kelias minutes ir vėl ėmė pasakoti.

Kankino kelias valandas

„Jie jas kankinio gal kelias valandas. Vienu metu nustojo, ėmė gerti bare rastą konjaką, ir net įsakė draugei stikliuką išgerti. Po to paliepė, kad mama iškeptų kiaušinienę, o po to vėl ėmė jas prievartauti, niekšai“, – nusikeikė J. Jablonska ir piktai sučiaupė lūpas.

Kiek nusiraminusi mergina tęsė pasakojimą: „Jie vėl šlykščiai tyčiojosi iš jų ir sakė, kad taip elgsis su visomis ukrainietėmis tol, kol Kijevo valdžia nesusiprotės pasiduoti Kremliui.“

Išeidami sadistai esą sakė, kad išprievartautosios turi būti dėkingos, jog šie paliko jas gyvas, o vienas iškrypėlis pareiškė, jog jos draugė turi būti dvigubai dėkinga, nes tapo gerai paruošta vedybiniam gyvenimui. Tokie žodžiai esą pralinksmino visus iškrypėlius, ir šie išėjo garsiai žvengdami.

Mama po to esą puolė barikaduoti duris, stumdama link jų įvairius baldus, o dukra raudojo užsidariusi vonioje. 

„Šitie šunsnukiai išsinešė visą maistą, jos kelias dienas gyveno pusbadžiu, nes bijojo išeiti į gatvę“, – pasakojo moksleivė.

Tikisi, kad iki rugsėjo draugė atsigaus

Mama nurodė dukrai apie užpuolimą niekam neprasitarti, nei draugams, nei giminaičiams, nes tai jų gyvenimą esą dar labiau sukomplikuos. Mama labiausiai bijojo, kad nei dukra, nei ji nepastotų, tačiau, laimei, taip neatsitiko.

„Mano draugė visada buvo nenusėdinti namuose, kasdien norėdavo susitikti su draugais ar vykti į Kijevą pasižmonėti, o dabar ji tūno kiauras dienas savo kambaryje, nieko neberašo „Instagrame“ ar „Facebooke“, nors anksčiau buvo labai aktyvi, kasdien dėdavo savo nuotraukas, – pasakojo J. Jablonska. – Ji man irgi nenorėjo iš pradžių sakyti, kas įvyko, bet iš karto supratau, kad atsitiko kažkas baisaus, mes juk nuo darželio laikų draugaujam; žliumbiau kartu su ja kai ėmė pasakoti.“

„Aš ją dabar lankau kasdien, neretai net miegoti pasilieku ir baigiu prikalbinti pasipuošti bei kartu vykti pasižmonėti į Kijevą, po ko vėl dėsime nuotraukas į „Instagramą“. Tikiuosi, kad iki rugsėjo ji sunormalės“, – savo viltimis dalinosi J. Jablonska.

Galvoje – didelė sumaištis

Moksleivė džiaugėsi, jog jau pavyko prikalbinti draugę pasivažinėti dviračiais, o užvakar pirmą kartą po ilgos pertraukos kartu nuėjo pasižvalgyti į rūbų parduotuvę, kur ši netikėtai panoro nusipirkti naujus šortus.

J. Jablonska džiaugėsi, kad jos draugės būsena gerėja, ir vylėsi, kad ši atsigaus po patirto sukrėtimo. Mergina tuo pačiu svarstė, kad tokių tragedijų Irpinyje galėjo nutikti ir daugiau: „Ką gali žinoti, gal panašius išniekinimus teko išgyventi ir daugiau moksleivių, o šių mamos irgi nurodė tylėti ir niekam nesiskųsti, nes nenori viešumo.“

Atsisveikinant moksleivė prasitarė, kad jos galvoje dabar didelė sumaištis, nebežino ar rudenį vyks pamokos, ką norėtų vėliau studijuoti ir ar tai bus įmanoma Ukrainoje, ar neteks su mama emigruoti į užsienį.

„Karas viską sujaukė, gyvenam sumišime, niekas nebėra tikra, niekas nebebus taip, kaip buvo, nerūpestingas gyvenimas pradingo, visi staiga tapome rimtesniais, labiau suaugusiais“, – liūdnai apibendrino mergina. 

Aukos tyli, nes bijo apkalbų ir pasmerkimo

Tai, kad Irpinyje okupantai galėjo išprievartauti nemažai moterų, tačiau apie tai pasisakyti išdrįso tik mažuma aukų, spėja ir vyriausybinės Ukrainos organizacijos. 

Psichologai pripažįsta, jog dalis seksualinę prievartą kare patyrusių moterų bijo, kad paviešinusios teisybę susilauks apkalbų ar pasmerkimo, todėl ir nesikreipia net į medikus, nors profesionali pagalba yra būtina gydant tokias traumas.

Kremliaus sadistai neapsiriboja moterų prievartavimu, jau paaiškėjo faktai, jog kai kurias savo aukas po to jie nužudydavo. Nušauti buvo ir keli sutuoktiniai, bandę ginti nuo prievartautojų savo žmonas ar dukteris.