Odesos „Agentas 007“ teikia paramą kariams bei pabėgėliams

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Odesos, Ukraina

„Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įsitraukiau į aktyvią paramą Ukrainos kariuomenei ir pabėgėliams, yra tai, jog mane visą gyvenimą persekioja prisiminimai apie 1968 metų antisovietinę Čekijos revoliuciją, kurios nuslopinime teko dalyvauti“, – sakė odesietis Romanas Topilovas.

Šio 73 metų verslininko gyvenime nutiko daug įdomių dalykų – Odesoje jisai yra legendinė asmenybė. Labiausiai R. Topilovą išgarsino pagalba atgaunant pavogtą italų dailininko Mikelandželo Merizio, labiau žinomo pravarde Karavadžas, paveikslą „Judo pabučiavimas“.

Paveikslas buvo pavogtas iš Vakarų bei Rytų meno muziejaus Odesoje, o Ukrainos kriminalistai paprašė, kad R. Topilovas apsimestų JAV piliečiu ir Italijoje užmegztų kontaktus su pagrobėjais. Ši gudrybė pavyko ir, Italijos bei Vokietijos policijai padedant, Gruzijos piliečių pavogtas paveikslas buvo rastas Berlyno priemiesčio garaže ir grąžintas Ukrainai.

Vienas Kijevo žurnalas R. Topilovą tada pavadino Odesos „Agentu 007“, ir nuo tada bičiuliai jį ir toliau taip vadina.

Šis buvęs kariškis išgarsėjo ir tuo, jog įkūrė vieną iš pirmųjų diskotekų SSRS, išleido patį pirmą CD muzikinį albumą Ukrainoje, o tentus koncertams bei proginiams renginiams statanti jo firma „Ambience“ tapo didžiausia gimtinėje. Šios įmonės sumontuotose gigantiškose palapinėse prieš karą vyko visi didžiausi renginiai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje.

Maskoliams įsiveržus į Ukrainą R. Topilovo įmonė įkūrė nemokamą valgyklą pabėgėliams, išskyrė tentą pabėgėlių centrui bei nemokamai stato palapines per humanitarinės organizacijos „Gerasis samarietis“ renginius vaikams.

JAV gyvenantis vienas iš dviejų R. Topilovo sūnų baiminasi dėl tėvų gyvybės ir kasdien ragina juos atskristi. Tačiau graužatį dėl to, jog 1968 metais dalyvavo slopinant Čekijos revoliuciją jaučiantis tėvas visų pirma nusprendė prisidėti prie paramos kariuomenei.

Vienam bičiuliui kariškiui, kovojančiam fronte netoli Mikolajevo miesto, pasiskundus, kad trūksta šalmų, neperšaunamų liemenių, optikos priemonių, dronų ir akumuliatorių, R. Topilovas ėmė organizuoti šių priemonių gabenimą iš užsienio.

Tėvo pavyzdys įkvėpė ir sūnų, dirbantį informatiku viename JAV banke, įkurti toje šalyje pagalbos Ukrainai fondą. Už surenkamas lėšas sūnus perka karinę bei humanitarinę paramą ir siunčia gimtinėn.

Kitas sūnus paveldėjo iš tėvo polinkį menui, liko gyventi Odesoje ir rašo knygas bei groja roko grupėje.

„Mane tėvai užrašė į muzikos mokyklą tikėdamiesi, kad grosiu klasikinę muziką, bet aš susižavėjau pasaulį tada užkariavusia roko grupe „Bitlai“ ir pats ėmiau barškinti gitara“, – juokėsi R. Topilovas.

Sovietų Sąjungoje buvo slopinamos Vakarų radijo bangos, tačiau vienas bičiulis jį pamokė, kaip galima perdaryti radiolą ir klausytis „Bitlų“ muzikos. Įstojęs į Gorkio miesto universitetą R. Topilovas vakarais uždarbiavo grodamas restorane ir net slapta svajojo apie roko muzikanto karjerą.

Tačiau visus planus sujaukė 1967 metais kilęs Izraelio ir Egipto karas, sukėlęs antižydišką isteriją Maskvoje bei visoje SSSR. Iš Gorkio universiteto tada buvo pašalinti ne tik dėstytojai žydai, bet ir vieno iš jų įsteigtą būrelį lankę studentai žydai, kartu ir R. Topilovas.

Vaikinas žinojo, kad jo tėvas, norėdamas apsaugoti savo sūnus nuo panašių konfliktų, jau anksčiau buvo išsižadėjęs žydiškos pavardės, tačiau 1967 metais asmeniškai patyrė, ką reiškia antisemitizmas. Išmestas iš universiteto vaikinas netrukus buvo pašauktas į kariuomenę.

Lygiai prieš 54 metus rugpjūčio 21 dieną devyniolikametį R. Topilovą kartu su kitais dalinio kareiviais iš bazės Užgorode, esančios netoli Slovakijos, permetė į Čekijos provinciją.

„Mums neteko tankais traiškyti barikadų ir šaudyti į demonstrantus, nes tikroji revoliucija vyko sostinėje Prahoje, bet aš vis vien niekaip negaliu pamiršti, kaip mūsų įžengimą pamatę čekai gatvėje liūdnai raudojo, o vienas jaunuolis su ašaromis akyse garsiai paklausė: „Kodėl jūs tai padarėte?“ – pasakojo verslininkas.

Karininkai į Čekiją pasiųstiems kareiviams esą melavo, kad tokiu būdu norima užbėgti už akių Vakarų valstybėms, kurios suplanavo užgrobti Čekoslovakiją.

„Bet aš tarnavau ryšininkų kuopoje ir sugebėjau perjungęs laidus klausytis „Amerikos balso“ pranešimų, tad žinojau tiesą – kad atėjome ne pagelbėti Čekoslovakijai apsiginti nuo NATO kėslų, o nuslopinti joje kilusį pasipriešinimą Maskvai“, – sakė R. Topilovas.

Vyriškis guodžiasi vien tuo, jog Čekijoje išbuvo vos du mėnesius, nes pavyko įkalbinti vadą, kad leistų stoti į karo mokyklą. Ją pabaigęs R. Topilovas buvo pasiųstas dirbti į karinę artilerijos gamyklą „Arsenal 55“ Rževo mieste netoli Maskvos.

Ten jisai kartu su keliais kolegomis už vieną hidroakustinį išradimą buvo apdovanotas Lenino vardo premija jaunumui, tapo techninio skyriaus viršininku, komjaunimo sekretoriumi. Pastaroji pareigybė pravertė įgyvendinti svajonę – įsteigti pirmą mieste ir vieną pirmųjų visoje SSSR diskotekų.

Tačiau vėliau jaunasis išradėjas už ryšius su disidentų judėjimui priklausiusia mergina iš Maskvos bei už netinkamos muzikos propagavimą buvo pašalintas iš komjaunimo ir, netekęs KGB išduotos „lojalumo pažymos“, prarado darbą karinėje gamykloje.

Grįžęs į Odesą R. Topilovas įkūrė savo įrašų studiją, talkino įgarsinant kino studijoje kuriamus filmus, organizavo gražuolių rinkimo konkursus, muzikos, kino ir madų renginius, o vėliau įkūrė tentų nuomos įmonę, tapusią didžiausia šalyje.

„Į prieš dvylika metų pagrobto Karavadžo paveikslo atgavimo istoriją mane įtraukė vienas Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, buvęs mano studentas iš tų laikų, kai dėsčiau Policijos akademijoje. Jisai kolegoms prasitarė, kad gerai moku anglų kalbą ir daug kartų lankiausi JAV, tad šie nusprendė, kad tinku suvaidinti amerikietį Džonsoną, perkantį vogtus paveikslus savo klientams.

Ministerija man parūpino labai brangų žiedą su briliantu, solidų laikrodį bei kostiumą, ir pasiuntė į Italiją. Ten buvo priskirta viena Neapolio policininkė, turėjusi suvaidinti mano sekretorę.

Nuvykome į vienoje pilyje rengiamą uždarą meno prekeivių susitikimą, kur prasitariau, kad domiuosi Karavadžo darbais. Po kiek laiko man paskambino vagystės organizatorius ir susitarėme susitikti Vengrijos sostinėje Budapešte.

Vėliau dar susitikome Prahoje ir Berlyne, o šis paskutinis susitikimas buvo lemtingas, nes paprašiau, kad parodytų paveikslą, kas ir padėjo Vokietijos policijai jį vėliau perimti.

„Paveikslo atgavimą palengvino tai, kad vagys nebuvo profesionalai, jiems vadovavo vienas Leningrado Ermitažo muziejuje dirbęs ekspertas. Jis turbūt sužinojo, kad į Italiją ir Ispaniją prieš tai parodyti vežtas paveikslas buvo apdraustas šimtu milijonų JAV dolerių, tad panoro gauti pusę tos sumos.

Aš pasakiau, kad už vogtą kūrinį gali gauti maksimaliai penkis milijonus ir nuolat vilkinau derybas. Jie tikrino mano duomenis, bet tai nebuvo lengva, nes beveik kas dešimtas JAV gyventojas turi Džonsono pavardę.

R. Topilovas yra vaikystėje gyvenęs keliose Chersono srities vietovėse, nes jo mama, jauna gydytoja, ten buvo pasiųsta dirbti. Dabar tą regioną užėmė maskoliai ir R. Topilovas baiminasi, kad jei Ukrainos kariuomenė srities neatkovos, nebepamatys daugiau vaikystės vietų, kurias mėgo lankyti.

Verslininkas prieš karą turėjo daugybę draugų Rusijoje, su kuriais dabar ryšys nutrūko, mat šie nieko neberašo. Bičiuliams gėdingai nutilus verslininkas „Facebooke“ patalpino laišką anoniminiam draugui iš Rusijos.

Laiške parašė: „Jūs apkurtote ir apakote, taip turbūt parankiau (…) jūs visi meluojate vieni kitiems ir net nenorite iš to melo išsivaduoti, o mes užtat sužinojome, kaip atrodo tikrasis fašizmas (…) ir žinai, mes jau supratome, kad kaltas ne vien Putinas, nes pamatėme, ką išdarinėja jūsų „kariai“.