Nuo drabužių vyrui iki didelių projektų
Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name vyko šiltas ir jaukus susitikimas su čia viešėjusios parodos „Lino mūza“ autore ir kūrėja Justina Kulbačiauskaite-Žebeliene.
Tauragnuose su vyru Vaidu tikrąją gyvenimo laimę atradusi menininkė jau daugiau nei dešimtmetį atsiduoda mėgstamai veiklai.
Menininkė siuva drabužius iš jos širdį užkariavusios ir leidžiančios gerai jaustis medžiagos – lino.
Pirmieji drabužiai – vyrui
„Nuo pat mažumės domėjausi siuvimu ir dažnai vartydama tuo metu itin populiarų laikraštuką „Kraitė“ žavėjausi jame publikuojamais rankdarbiai, siuviniais, nėriniais ir kitokiais kūrybiniais darbeliais. Gaila, kad tuo metu neturėjau nė žalio supratimo apie panašią kūrybą.
Mano kūrybinis kelias, galima sakyti, prasidėjo, pradėjus krimsti mokslus Utenos kolegijoje.
Baigiamojo darbo prezentacijoje pristačiau savo pačios sumodeliuotus ir pasiūtus lininius rūbus, kurie buvo skirti mano vyrui“, – apie pirmąjį savo bandymą šneka J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė.
Skleidžia kvapą
Linas kūrėjai pasirodė esąs nuostabus audinys. Anot menininkės, tiek kerpant, tiek lyginant ši medžiaga skleidžia savotišką aromatą, kuris menininkę tuo metu tikriausiai ir apžavėjo.
Tada J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė ir pati pradėjo nešioti lininius drabužius, bandė tokių pasiūti ir savo artimiesiems, tačiau pasitikėjimo kurti užsakymus klientams kūrėja dar vis stokojo.
Sėmėsi žinių
Pasisemti patirties ir kolegijoje jau įgytų žinių bagažą J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė nusprendė pasipildyti pas meistrę Jurgitą Pilypavičienę.
„Padirbau su ja beveik tris metus, pasitikėjimas pats savaime pradėjo augti. Dar daugiau žinių ir motyvacijos lipti karjeros laipteliais aukštyn man suteikė Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokyklos dėstytojai, kadaise mokę ir pačią J. Pilypavičienę“, – apie nelengvo kelio link tikslo siekimą kalba kūrėja.
Laimėjo pagrindinį prizą
Nors kūrybinis tauragniškės kelias prasidėjo seniai, dar studijuojant Utenos kolegijoje, menininkė pabrėžia, kad surengtų parodų skaičiumi ji – dar naujokė, o štai projektų per šitiek laiko spėta įgyvendinti tikrai nemažai.
„Pats rimčiausias darbas man – 2007 metais pasiūta kolekciją „Pasivaikščiojimas dviese“.
Šią kolekciją Zarasuose surengtame konkurse „Bobų vasara“ dizaineris Aleksandras Pogrebnojus įvertino keliomis nominacijomis ir pagrindiniu prizu – kelione į nuostabųjį Paryžių“, – pirmosios savo svajonės įgyvendinimą prisimena J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė.
Per naktį
Menininkė prisipažįsta, kad būtent šis įvertinimas paskatino kūrėją rimčiau susimąstyti ir tapo dar didesne motyvacija eiti pasirinktu kūrybiniu keliu ir užsibrėžtų tikslų siekti toliau.
„Po truputėlį pradėjau siūti drabužius ir kitiems projektams. Pats skubiausias projektas buvo, kai per naktį lininiais drabužiais turėjau papuošti grupę „Thundertale“.
[quote author=“Aut. past.“]Kūrėja nori, kad lino audinį pažintų kuo daugiau jaunosios kartos atstovų ir suprastų, jog tai taip lietuviška, taip artima mums visiems, o kartu ir natūralu, todėl menininkė džiaugiasi, kada siuvinių užsakymai plūsta net ir iš užsienio: Latvijos, Vokietijos, Anglijos.[/quote]
Neslėpsiu, bijojau, bet kitą rytą mano širdis šokinėjo iš džiaugsmo, nes aš suspėjau ir muzikantai galėjo keliauti koncertuoti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams pasipuošę būtent mano lininiais drabužiais“, – apie operatyviai atliktą darbą karjeros pradžioje pasakoja kūrėja ir tvirtina, kad šis darbas ir iki šiol paliko neišdildomų įspūdžių.
Atklydo netikėtai
Vienas projektas, antras, trečias… Likimas menininkę vis vedė nuo vieno žmogaus prie kito.
„Labai džiaugiuosi ir man didelė garbė, kad dėl pomėgio kurti drabužius iš lino man teko pažinti labai šiltą Loretos Sungailės šeimą. Tai dar vienas labai įdomus projektas – fotosesija su mano lininiais drabužiais, netikėtai atklydusi į mano gyvenimą.
Ji pati paskambino, pasiūlė, o aš net nemirktelėjusi sutikau, ko nesigailiu iki šiol. Pažinti ne tik išorę, bet ir vidumi gražų žmogų buvo kažkas nerealaus“, – prisipažįsta J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė.
Kiekvienas darbas – iššūkis
Paskutinįjį, ir, anot kūrėjos, pati rimčiausią projektą „Bitininkystės muziejaus archeologinių rūbų siuvimas“ J. Kulbačiauskaitė-Žebelienė įgyvendino kartu su archeologu Edvinu Babensku, odininku Martynu Švedu, juostų pynėja Loreta Steponavičiene ir savo krikšto mama.
„Tiek daug projektų jau spėjau įgyvendinti ir dabar net pačiai keista, kad šituo keliu einu jau daugiau nei dešimtmetį.
Užsakymai lininių drabužių siuvimui dažniausiai ateina per rekomendacijas, o kiekvienas naujas darbas man – iššūkis, kurį su didžiule meile ir atsidavimu kas kartą noriu įgyvendinti.
Stengiuosi, kad modelis būtų praktiškas, kad drabužis gražiai kristų ir, panaudojus raištelį, tiktų tiek lieknai, tiek ir apkūnesnei moteriai ar net nėštukei“, – pabrėžia lininių drabužių kūrėja.
Reikalauja kantrybės
Dešimt metų kūrybiniu keliu žengianti menininkė prisipažįsta, kad kurti tikrai nėra lengva.
Lininių drabužių siuvimas pareikalauja ne tik visiško atsidavimo, ištvermės, meilės darbui, bet ir daug kantrybės.
„Pagrindinis mano specialybė – dailininkė-dekoratorė. Lininių drabužių kūrimas, jų siuvimas – mano individuali veikla. Todėl grįžus po dienos darbų tenka ir vėl kibti į darbus namuose. Savaitgalius pastaruosius metus taip pat dažniausiai praleidžiu su linu.
Ir tikrai negalėčiau teigti, kad man tai nepatinka. Priešingai, neįsivaizduoju savo gyvenimo be siuvimo, be žmonių, be projektų.
Žinoma, nėra paprasta įgyvendinti kiekvieną užsibrėžtą tikslą, planą, projektą ar idėją, bet jei noras yra, viskas šiame gyvenime įmanoma“, – paslaptį, kaip pagrindinį darbą pavyksta suderinti su savo pomėgiu, išduoda menininkė.
Užsakymai iš užsienio
Pagrindinis kūrėjos tikslas – aprengti lininiais drabužiais kuo daugiau jaunosios kartos atstovų.
„Noriu, kad lino audinį pažintų kuo daugiau jaunosios kartos atstovų ir suprastų, jog tai taip lietuviška, taip artima mums visiems, o kartu ir natūralu.
Labai džiugu, kad ilgainiui vis daugiau jaunimo prisijungia. O labiausiai pritrenkia užsakymai, kurie plūsta net ir iš užsienio. Turėjau klientų iš Latvijos, Vokietijos, Anglijos“, – lino populiarumu pasidžiaugia menininkė.
Reikia investuoti
Pasiteiravus, kur savo gaminiais menininkė prekiauja, kūrėja informavo, kad daugiausiai jos darbų asortimento galima rasti interneto svetainėje.
„Nuo 2007 metų kartu su vyru bandėme prekiauti roko, metalo renginiuose. Tačiau elementaru, jog norint vystyti prekybą, reikia į tai investuoti. Internete šis reikalas veikia kiek paprasčiau“, – tikina kūrėja.
