Nieko nėra geriau, kai už pomėgį gali gauti ir atlyginimą

Rūta Švedienė

Virginija Rakevičė ‒ bibliotekininkė, kolekcininkė, įdomus ir šiltas, protingas bei atsakingas žmogus. Tikra kėdainietė, mylinti savo miestą besąlygiškai. Labai mėgsta skaityti ir sako, kad jaučiasi laiminga, nes darbas ir hobis vienas kitą papildo. Susipažinkime su ja iš arčiau.

– Noriu su Jumis pasišnekėti apie Jus, Jūsų veiklą, hobius. Pirmiausia pradėkim nuo to: ar Jūs esate kėdainietė? Kur gimėte, gyvenate? Kokie Jums atrodo yra Kėdainiai ir kėdainiečiai? Ar patinka čia gyventi?

– Aš – gryna kėdainietė – gimiau ir augau Kėdainiuose. Mūsų šeima – mama, tėtis, trejais metais jaunesnė sesuo Auksė ir aš – gyveno dabartinėje Radvilų gatvėje. Vėliau persikėlėme į naujai pastatytą daugiabutį Smilgos gatvėje, kur ir užaugau bei gyvenu iki šiol.

Jaučiu ypatingus sentimentus šiai gatvei ir visam senamiesčiui. Čia puikiai jaučiuosi ir niekada nekilo noras kraustytis į kitą vietą. Žinoma, mūsų gatvė neišliko tokia, kokia buvo mano vaikystėje. Labai gaila ten stovėjusių medinių namų, pro kuriuos rytais su draugėmis skubėdavome į mokyklą. Tiesa, ne visada nueidavome (šypsosi).

Mūsų kvartale dar vyko statybos, Smilgos gatvė nebuvo visiškai asfaltuota, pasitaikydavo gilių duobių. Vos spustelėjusius pirmam šaltukui ir duobėms užsitraukus plonyčiu ledo sluoksniu, būtinai  reikėdavo jį išbandyti.

Eksperimento rezultatas – maudynės pilnoje šalto, purvino vandens duobėje, šlapi ir varvantys rūbai bei didžiausias mano mamos galvos skausmas – išsileidęs mokyklinės uniformos sijono plisė. Sijoną tekdavo skubiai nuardyti ir nešti tvarkyti į Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą (miestiečių vadintu tiesiog „buitiniu“) Žemaitės gatvėje.

Nuo pat vaikystės traukė paslaptys – užaugau girdėdama pasakojimus apie po senaisiais Kėdainiais glūdinčius požemius, tunelius… Kaip mes su draugėmis jų ieškojome miesto parke ar įdėmiai apžiūrinėdamos Šv. Jurgio ar Evangelikų reformatų bažnyčių, varpinės pamatus! O kur dar lobių paieškos senamiestyje…

Visada domėjausi gimtojo miesto ir krašto istorija, tokia intriguojančia, spalvinga ir turtinga. Myliu šį miestą – jo neidealizuodama ir nepeikdama. Esu į jį įaugusi, man čia gera. Kelis metus teko važinėti dirbti į Kauną – turėjau laiko įvertinti ir palyginti gyvenimo ir darbo didmiestyje bei mažesniame mieste privalumus ir trūkumus – esu čia, kur noriu ir turiu būti.

– Jūs turbūt esate baigusi bibliotekininkystę, dirbate Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja. Koks tai skyrius, kokia jo veikla, ką Jūs jame dirbate, už ką esate atsakinga? Kiek metų jau dirbate bibliotekoje?

– Baigusi Kėdainių 1-ą vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti bibliotekininkystės ir bibliografijos. Turėjau nuostabius dėstytojus, pvz., knygos istorijos paskaitas skaitė profesorius Levas Vladimirovas – vienas žymiausių XX a. Lietuvos knygotyros ir bibliotekininkystės specialistų, mokslininkas ir pedagogas, VU mokslinės bibliotekos ir dvi kadencijas Jungtinių Tautų Dago Hameršeldo bibliotekos Niujorke direktorius.

Profesorius Sovietų sąjungos bibliotekose „medžiojo“ lietuviškas knygas, jo dėka pavyko į Lietuvą grąžinti nemažą dalį XIX a. ir XX a. pr. išgrobstytų ir išvežtų senojo universiteto knygų, tarp kurių ir mūsų kraštiečio Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“.

Po studijų grįžau į gimtąjį miestą – gavau darbo paskyrimą į Kėdainių rajoninės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyrių. Po devynerių metų perėjau dirbti į Kėdainių Jonušo Radvilos kolegijos biblioteką, o prieš trejetą metų grįžau į savo pirmąją darbovietę – Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešąją biblioteką.

Esu Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja, atsakinga už skyriaus veiklų organizavimą ir vykdymą. Pagrindinės šio skyriaus veiklos kryptys: bibliografijos ir informacijos veiklos viešojoje bibliotekoje organizavimas, informacijos paieškos sistemos organizavimas, bibliografinių ir informacinių paslaugų teikimas gyventojams (pvz., konsultuojame, kaip naudotis informacijos paieškos priemonėmis – el. katalogais, duomenų bazėmis, informaciniais leidiniais, atsakome į vartotojų užklausas ir kt.), kraštotyros veikla, kraštotyros medžiagos skaitmeninimas ir kt.

Kraštotyros darbas – viena svarbiausių mūsų skyriaus veiklos sričių, kurios pagrindas – informacijos, dokumentų apie Kėdainių kraštą rinkimas, saugojimas ir pateikimas visuomenei.

Kraštotyros fondas – atskira viešosios bibliotekos fondo dalis, saugoma Bibliografijos ir informacijos skyriuje.

Šiame fonde kaupiami, sisteminami ir saugomi dokumentai apie Kėdainių krašto istoriją, švietimą, kultūrą, pramonę, žemės ūkį, kraštiečių knygos, kartografiniai bei smulkiosios poligrafijos leidiniai, vaizdo ir garso įrašai.

Fondas taip pat pildomas naujai ruošiamais bei tęstiniais kraštotyros darbais, pvz., teminiais bei personalijoms skirtais aplankais. Fonde rasite rajono periodiką nuo 1945 metų („Tarybinis kelias“ nuo 1945 iki 1989 m., „Kėdainių garsas“ nuo 1989 iki 2013 m., „Rinkos aikštė“ nuo 1995 iki dabar, „Kėdainių mugė“ nuo 1991 m. iki dabar).

Iki 2002 m. straipsnių bibliografiniai aprašai apie Kėdainių kraštą saugomi Bibliografijos ir informacijos skyriaus kraštotyros kartotekoje. Nuo 2001 metų biblioteka yra įsijungusi į Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) Analizinės bibliografijos posistemį ir kiekvieną savaitę skyriaus darbuotojai kuria rajono laikraščių straipsnių analizinius bibliografinius aprašus, prie jų „prisega“ visateksčius dokumentus, kuriuos galima atsiųsti ir skaityti nemokamai.

Mūsų skyrius ne tik ieško, kaupia, kuria informaciją, bet ir užtikrina jos prieinamumą, ją viešina: rengia parodas – spaudinių ir virtualias (jas galite peržiūrėti viešosios bibliotekos feisbuko paskyroje bei svetainėje), leidžia kraštotyros leidinius, organizuoja renginius (susitikimus su kraštiečiais, knygų pristatymus), rūpinasi kraštotyros informacijos sklaida virtualioje erdvėje.

2020 m.  pradėjome formuoti Milošianos fondą. Šiuo metu jame – per 130 Nobelio literatūros premijos laureato, Kėdainių krašto garbės piliečio Česlovo Milošo kūrinių lietuvių, anglų, lenkų, estų, rusų, ispanų ir kitomis kalbomis bei leidiniai, skirti jo gyvenimui ir kūrybai.

Šiais metais tikimės baigti įrengti Kraštotyros skaityklą – dar vieną mūsų skaitytojams skirtą erdvę, kurioje jie galės žiūrėti skyriaus darbuotojų sukurtus vaizdo įrašus, susipažinti su įvairios tematikos  kraštotyros ekspozicijomis, senų leidinių parodomis ir kt.

– Biblioteka. Kaip Jums atrodo, kaip keičiasi jos veikla? Kas dabar svarbiausia bibliotekos darbe?

– Pasaulį užklupęs koronavirusas tapo nemenku išbandymu ir bibliotekoms. Turėjome skubiai prisitaikyti prie naujos – virtualios realybės – į interneto erdvę persikėlė renginiai, parodos, skaitmeninio raštingumo mokymai.

Dauguma mūsų skaitytojų nekantriai laukė gyvo grįžimo į biblioteką – karantino metu vis sulaukdavome klausimų, kada biblioteka bus atidaryta, kada jie galės patys pasirinkti knygų, skaitykloje paskaityti laikraštį ar žurnalą, naudotis kompiuteriais, pasidaryti dokumento kopiją ir t.t.  – ne visada žmonėms užtenka vien elektroninių išteklių.

Viskas pasaulyje sukasi, nuolatos juda ir keičiasi. Niekas nestovi vietoje. Keičiasi ir bibliotekos – iš knygų ir nemokamo interneto teikėjų bibliotekos tampa šiuolaikiškais informacinių paslaugų ir bendruomenių kultūrinio gyvenimo centrais.

Tokią kaitą lemia ne tik bibliotekų kompiuterizavimas, IT diegimas, bet ir besikeičiantis pačių darbuotojų požiūris – bibliotekininkai stengiasi pažinti savo vartotojus, tad ir bibliotekų teikiamos paslaugos vis labiau atitinka vartotojų poreikius.

Lietuvos viešosios bibliotekos, siekdamos pritraukti įvairių socialinių grupių lankytojus, nuolatos plečia savo veiklos sritis. Šiuolaikinės bibliotekos misija apima informacijos centro, kultūros sklaidos, edukacijos, inovacijų populiarinimo ir bendruomenės centro funkcijas.

Nestandartinės, ne vien informacinės funkcijos yra itin svarbios mažesnėse gyvenvietėse, kur biblioteka tampa pagrindiniu kultūros ir bendruomenės židiniu. Biblioteka yra atvira įvairaus amžiaus ir įvairių poreikių žmonėms, atvira žinioms ir idėjoms. Ji privalo būti aktyvi, matoma, gebėti bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, turėti partnerių. Tokia siekia būti ir mūsų Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka.

– Kasdien ryte, prieš darbo pradžią Jūs įdedate į feisbuką kelias gražias nuotraukas. Kaip suprantu, Jūs fotografuojate eidama į darbą. Ir kaskart randate vis ką gražaus parodyti. Ar tai būtų senamiesčio gatvelė, ar gėlės žiedas. Ir kartu kažką gražaus parašote, palinkite visiems geros dienos. Tai labai gražu. Manau, tai rodo Jūsų meilę miestui ir žmonėms. Ar fotografavimas yra Jūsų hobis? Gal kada bibliotekoje surengtumėt parodą?

– Esu knygų žmogus. Skaitant mane labiausiai domina knygoje papasakota istorija. Fotografija taip pat pasakoja istoriją, kuri gali būti sutalpinta vos viename kadre.

Kažkada perskaičiau amerikiečių sociologo ir fotografo Lewis‘o Hine‘io žodžius: „Jei galėčiau papasakoti istoriją žodžiais, man nereikėtų visur tampytis fotoaparato“.

Aš – ne fotografė, fotoaparato su savim nesinešioju. Mano flirtui su fotografija užtenka išmaniojo telefono su kamera, o mano nuotraukos – tai sustabdytos gyvenimo akimirkos – įvykių, susitikimų, kelionių, kasdienybės arba jausmų, nuotaikos vizualizacija – toks manasis vaizdo dienoraštis.

Labiausiai mėgstu fotografuoti augalus arba kelionėse atrasto kokio nors objekto, dažniausiai pastato, man į akį kritusią detalę (langą, duris, durų rankeną, iškabą ir pan.). Ne veltui sakoma, kad Dievas slypi detalėse.

Į kokią šalį, miestą benuvykčiau, visada ieškau bibliotekos ar knygyno. Ir visada randu – atrodo, kad kojos pačios suranda link jų vedantį kelią. O gal turiu vidinį knygų kompasą? (šypsosi)

Bandau fotografuoti gyvūnus, pvz., senamiesčio katinus, bet jie nelabai trokšta pozuoti ir spėja nuo manęs pabėgti.

Labai mėgstu Kalėdų laiką – miestas pradeda puoštis, kiekvieną rytą atrandi kažką naujo, šventiško ir nuostabaus – pasijuntu lyg laiko mašina grįžusi vaikystėn, kai dar viską aplink suvokdavome kaip stebuklą.

Šia savo nuotaika visada norisi pasidalinti su visais – nesvarbu, ar aš šiuos žmones pažįstu, ar ne. Ir labai džiaugiuosi, kad kartais nors keliems feisbuko bičiuliams pavyksta praskaidrinti ryto nuotaiką.

– Kitas Jūsų hobis yra atvirlaiškių kolekcionavimas. Papasakokit, kaip prasidėjo ši veikla, ar daug jau jų turit, kas tai per hobis.

– Jau kurį laiką nesiunčiau atvirlaiškių – buvau sustabdžiusi šią veiklą – reikėjo pagalvoti, ką veikti su jau gautais, o ir pats siuntimas buvo šiek tiek tapęs rutina bei jį smarkiai komplikavo pasaulį apėmusi pandemija (karantino metu į daug šalių atvirlaiškiai nebuvo pristatomi).

Visai neseniai vėl atradau atvirukų siuntimo džiaugsmą – noriu pajusti tą jaudulį, kai kaskart grįždama namo iš darbo, skubi patikrinti pašto dėžutę – gal jau gavai, iš kur jis atkeliavo šį kartą?

Postcrossing‘as – tarptautinė iniciatyva, veikianti internete. Pagrindinė idėja – nemokami atvirlaiškių mainai tarp žmonių iš viso pasaulio.

Norint pradėti siųsti ir gauti atvirukus, reikia užsiregistruoti Postcrossing‘o svetainėje: susikurti savo profilį, trumpai save pristatyti, nurodyti savo gyvenamąjį adresą, parašyti, kokios tematikos atvirlaiškius norėtum gauti, ir tada jau galima sistemos prašyti pirmojo adreso. Kartu su gautu adresu matai vartotojo profilį. Tai padeda pritaikyti siunčiamą atviruką konkrečiam žmogui.

Kiekvienas atvirlaiškis turi savo unikalų kodą, kurį būtina užrašyti, kad gavėjas galėtų užregistruoti jį sistemoje, ir tik tada jūsų adresas nukeliaus kitam siuntėjui. Taip išvengiama ir sukčiavimo – žmogus ne tik gauna, bet ir pats turi siųsti atvirukus.

Postcrossing‘e aktyviai dalyvavau penketą metų, gavau du tūkstančius įvairios tematikos atvirlaiškių: miestų vaizdai, žmonės tautiniais rūbais, knygos ir jų iliustracijos, bibliotekų pastatai ir kt. Daugiausiai jų gavau iš Honkongo, Taivano, Suomijos, Vokietijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Kinijos, Japonijos. 

– Ką Jums duoda toks kolekcionavimas? Jau porą kartų bibliotekoje buvo Jūsų atvirukų paroda. Gal vėl kada planuojat? Juk turbūt per kelis metus kolekcija pasipildė. Kur Jūs juos laikote?

– Man labai malonu gauti tikrą, o ne virtualų atviruką. Nevadinu savęs kolekcioniere – turimų atvirlaiškių nesisteminu, neklasifikuoju, paprasčiausiai laikau juos dėžutėse.

Kurį laiką galvojusi, ką su jais daryti, supratau, kad nenoriu jų „sandėliuoti“. Suskirsčiau temomis ir po truputį nešu atvirukus į biblioteką, kur rengiu parodas. 2019 m. viešojoje bibliotekoje buvo eksponuojama paroda „Skaitantis žmogus“, 2021 m. – „Vaikų knygų iliustracijos atvirukuose“. Šiais metais taip pat planuoju parengti naują parodą, kurios tema ir vėl bus Jos didenybė Knyga.

– Jūs mėgstate skaityti. Kaip atsirenkate knygas?

– Aš – labai laimingas žmogus, nes knygų skaitymas – ir mano darbas, ir mėgstamiausia laisvalaikio veikla. Skaitau daug ir įvairių literatūros žanrų knygas: romanus, esė, eilėraščius, biografijas, mokslo populiarinimo ir kt.

Beveik kiekvieną dieną leidyklų interneto svetainėse peržiūriu, kokias knygų naujienas jos išleido, ką reikės užsakyti kraštotyros fondui. Kartu atsirenku ir tas knygas, kurias norėsiu perskaityti ar įsigyti pati.

Bet norėdama atsipalaiduoti, pailsėti nuo visų ir nuo visko, dažniausiai renkuosi stipriai „sukaltą“ detektyvą – mėgstu paslaptis (šypsosi). Juk detektyvas ir yra nusikaltimo ir paslapties kūrinys. Jį galiu palyginti su žaidimu-dėlione iš daugybės detalių, kurių kiekviena yra labai svarbi ir be kurios nepamatysi viso paveikslo, arba labirintu, kurį reikia įveikti, kad rastum išėjimą – tiesą.

Geras detektyvas – tai ir proto mankšta, ir puikus poilsis, vaistas nuo streso. Turiu 86 metų bičiulę, buvusią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Danguolę Každailytę, užkietėjusią detektyvų mėgėją kaip ir aš. Kiekvieną mėnesį ji įsigyja bent keletą naujų detektyvų, o aš rezervuoju viešojoje bibliotekoje. Skaitome, keičiamės ir aptarinėjame siužeto vingius.

Mano mėgstamos vaikystės knygos – ne pasakos, o mokslo populiarinimo knygos – gal net būtų jas galima pavadinti mokslo detektyvais – K. V. Ceramo „Dievai, kapai ir mokslininkai“ (apie didžiuosius archeologinius atradimus) ir 1948 metais išleista M. Svešnikovo „Stiklo paslaptys“, kurioje pasakojama stiklo atradimo ir gamybos istorija.

Šią knygą aptikau pas senelį ant aukšto skrynioje, tarp mano mamos ir jos sesių senų mokyklinių vadovėlių bei senelio sukauptų žurnalų komplektų. Senelio namo aukštą prisimenu su skaidria nostalgija – prie kamino džiovinamų lazdyno riešutų ir senų knygų kvapas…

Jau keletą metų dalyvauju Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus veikloje. Jo nariai – skaitantys ir mylintys lietuvių kalbą ir spausdintą žodį žmonės – kalbininkai, literatai, kultūros darbuotojai, istorikai, bibliotekininkės, matematikas, vertėja, tarybos narys, Seimo narys ir kt.

Kviečiame ir susitinkame su kalbininkais, knygų autoriais, vertėjais, aptariame perskaitytas knygas, dalinamės įspūdžiais ir patariame vieni kitiems, ką reikėtų perskaityti, keliaujame literatūriniais keliais po Lietuvą.

– Kokias knygas patartumėt kėdainiečiams būtinai perkaityti?

– Šio klausimo geriau man neužduoti – tuoj pat „užsivesiu“ ir ilgam. Labai džiaugiuosi, kad žmonės išvis dar skaito ir tikrai nenorėčiau nurodinėti, ką jie turėtų skaityti. Siūlau jiems tik tada, kai manęs klausia patarimo, kai pasikalbame ir sužinau, kokio žanro literatūra ar kokie autoriai jiems patinka.

Aš – ne literatūros kritikė (šypsosi). O iš aukšto žiūrėti į vieną ar kitą literatūros žanrą – gal tai taip pat snobizmo apraiška? Tiesiog yra gerai ar blogai parašytos knygos ir nesvarbu, ar tai būtų meilės romanas, ar detektyvas, memuarai ar distopija…

Mes, kėdainiečiai, didžiuojamės savo miestu, kraštu, iš čia kilusiais žymiais žmonėmis – Radvilomis, Tėvu Stanislovu, literatūrinės Nobelio premijos laureatu Česlavu Milošu ir daugeliu kitų.

Visada domėjausi gimtojo miesto ir krašto istorija, tokia intriguojančia, spalvinga ir turtinga. Tad ir  norėčiau pasiūlyti kėdainiečiams atrasti ir perskaityti mūsų kraštiečių knygas, pvz.: šviesaus atminimo Algirdo Juknevičiaus „Senieji  Kėdainiai“, Ryto Tamašausko „Josvainių krašto vardynas“, Reginos Lukminienės „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“, ką tik pasirodžiusią Vaido Banio „Kėdainių dvaras. Sustabdytos akimirkos“ ir kt.

Ir, žinoma, Česlovą Milošą – perskaityti nors nedidelę dalį jo kūrybos. Save priskiriu jo gerbėjų ratui. Mano favoritė – poezija, su kuria pirmą kartą susidūriau 1992 metais Č. Milošui pirmą kartą grįžus į gimtinę – poeto pagerbimo šventės metu Kėdainiuose jam bei visiems susirinkusiems svečiams skaičiau kelis poeto eilėraščius lenkų kalba.

Išsaugojau ir pirmąjį „Isos slėnio“ leidimą lietuviškai su tada gautu Č. Milošo autografu. Netrukus turėtų pasirodyti nauja jo knyga „31 eilėraštis = 31 wierszy“ (vertė Tomas Venclova), kurios nekantriai laukiu.

Visas šias knygas ir daugybę kitų rasite Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje, kurioje visada ir visi esate nuoširdžiai kviečiami ir labai laukiami.

Ir dar norėčiau pacituoti Umberto Eco: „Knyga – kaip šaukštas, kūjis, ratas arba kaltas. Kartą išrasti, jie nebegali būti patobulinti. Negalima pagaminti šaukšto, kuris būtų geresnis už šaukštą“.