Net vaikų istoriją naudoja politiniam susidorojimui
Niekada nedalyvavau žmonių kiršinime ir nesisvaidžiau kaltinimais nei oponentui, nei kitiems politikams, tačiau tai, kas dabar vyksta mano paties atžvilgiu tiek socialiniuose tinkluose, tiek mano oponentą palaikančiame viename Kėdainių rajono leidinyje, sunku ne tik paaiškinti, bet ir suvokti.
Matyt, neberasdami veiksmingų būdų, kaip mane apjuodinti, oponentą rinkimuose palaikantys asmenys išsitraukė seną vaikų istoriją, kuria man bando kirsti – socialiniuose tinkluose mane viešai apkaltino, kad daugiau kaip prieš penkerius metus siekiau globoti mergaites iš vaikų namų neva siekdamas tik politinės reklamos.
Šia tema gavau tendencingai suformuluotus klausimus ir iš minėto oponentą palaikančio laikraščio su raginimu skubiai į juos atsakyti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad paskutinėmis dienomis prieš pat rinkimus prieš mane ruošiama dar viena purvo pylimo ataka, pasinaudojant man itin skaudžia penkerių metų senumo istorija dėl mano pagalbos vaikams.
Kadangi į rinkimus einu būdamas Jums visiškai atviras ir nieko neslėpdamas, atsakau į skaudžiausius klausimus, kad visą tiesą galėtumėte išgirsti tiesiai iš manęs ir be jokių interpretacijų.
***
Pirmiausia noriu atverti širdį ir pasakyti – abi mergaites mudu su žmona labai mylėjome, jomis rūpinomės ir globojome.
Tai, kad bendravimas su jomis nutrūko ne mūsų iniciatyva, labai išgyvenome ir patyrėme didelę moralinę traumą.
Daugybės šios istorijos detalių negaliu pasakoti, nes tai liečia daug šeimų ir asmenų, o pirmiausia – pačias mergaites. Manau, kad visi žmonės yra patyrę daugiau ar mažiau asmeninių išgyvenimų, todėl mane gerai supras, tad papasakosiu tik tiek, kiek tai nepakenks mergaitėms, kuriomis mes rūpinomės.
***
Tuometiniuose vaikų globos namuose „Saulutė“ mudu su žmona lankėmės nuo 2015 metų gruodžio 11 dienos. Pirmasis mūsų apsilankymas ten buvo Advento pradžios proga.
Jau tada pajutome didelę vaikų šilumą ir jų norą svečių sulaukti dažniau, todėl ir lankėme vaikų namų globotinius. Iš anksto visi kartu aptardavome, koks bus mūsų kitas susitikimas.
Visi draugiškai gamindavome valgius, mokydavomės įsisiūti sagas, rengdavome kino vakarus…
Mūsų tikslas buvo bendrauti, dalintis patirtimi, pamokyti ir padėti pasiruošti vaikams savarankiškam gyvenimui.
Dažnai vykdavome į išvykas aplankant boulingą, kino teatrus – vienąkart su vienais, kitąkart su kitais vaikais taip juos skatindami už gerus mokslo ar kitus pasiekimus.
***
Mums reguliariai lankant vaikus, tuo metu į „Saulutę“ pateko mergaitė, netekusi mamos. Pastebėjome, kad jai labai sunku priprasti naujoje aplinkoje. Susitikimų metu ji jautriai glausdavosi prie mano žmonos Aušrelės.
Netrukus pastebėjome ir kitą mergaitę, pasirėmusią rankomis galvelę ir liūdnai verkiančią, nes jos grupės vaikai turėjo globėjus, o ji, mažoji (taip mes ją vadinome), globėjų neturėjo.
Kadangi abi mergaitės tuo metu neturėjo laikinųjų globėjų, pateikėme prašymus dėl leidimo laikinajam jų svečiavimuisi mūsų namuose.
Gavę leidimą mergaites reguliariai pasiimdavome pasisvečiuoti trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui.
***
Mergaitėmis nuoširdžiai rūpinomės ir visa širdimi jas mylėjome.
Kadangi tarp mūsų ir mergaičių stiprėjo ryšys, kreipėmės į atsakingas institucijas dėl jų globos. Mums buvo išaiškinta, kad, norint tapti globėjais, pirmiausia reikia baigti dešimties užsiėmimų kursą globėjams.
Tokių kursų Kėdainiuose tuo metu nebuvo. Jie buvo organizuoti 2016 metų rudenį.
Tam, kad galėtume gauti leidimą globai, reikėjo aktyviai dalyvauti šiuose kursuose.
Paskutiniai šių kursų užsiėmimai vyko tarp I-ojo ir II-ojo 2016 metų rinkimų į Seimą turų, todėl tuo metu nutraukiau savo rinkimų agitaciją, kad galėčiau dalyvauti šiuose kursuose.
Apie tai niekur viešai neskelbiau ir nesiaiškinau.
***
Po kursų baigimo buvome institucijų vertinami, ar esame tinkami globoti vaikus.
Prieš 2016 metų gruodį, prieš Kalėdas, gavome pažymėjimus, kad atitinkame globėjų reikalavimus.
2016 metų gruodžio 22-ąją, tą dieną, kai turėjome pasiimti mergaites žiemos šventėms, staiga mirė mano žmonos tėtis, mano uošvis, todėl žmona paskambino į „Saulutę“ ir pranešė, kad negalime paimti mergaičių. Į laidotuves nusprendėme jų nesivesti, kad netraumuotume (viena mergaitė yra našlaitė).
Tačiau iškart po laidotuvių, Kūčių vakarą nuvykome į globos namus paimti mergaičių, bet ten mažosios jau nebuvo. Mums pasakė, kad kažkas ją pasiėmė.
Į namus grįžom tik su vyresnėle.
***
Gruodžio 27-ąją nuvykau į Vaiko teisių tarnybą ir pateikiau visus mergaičių globai reikalingus dokumentus.
Apie tai, kad mažosios mergaitės globos siekia kita šeima ir yra pateiktas kitų globėjų pareiškimas, niekas manęs neinformavo.
2017 metų sausio pirmąją gavome SMS žinutę, kad mažoji mergaitė į mūsų šeimą nebeateis, nes jos globa paskirta jos vyriausios biologinės sesers globėjai.
***
Skubiai kreipėmės į Vaiko teisių skyriaus vedėją.
Į klausimus, kur yra mergaitė, gavome atsakymą, kad neva mes ilgai neapsisprendėme dėl nuolatinės globos, todėl ji atiduota kitiems globėjams, nors tos pačios skyriaus vedėjos nurodymu mes pirmiausiai turėjome baigti globėjų kursus ir atlikti tinkamumo testus, ką iškart po kursų baigimo ir padarėme.
Į kitą klausimą, kaip mums jaustis, kai mūsų net neinformavo ir neleido pasikalbėti su mergaite, sulaukėme atsakymo: „O tai ko jūs prie jos prisirišote?“.
Vaiko teisių tarnyba, mūsų net neinformavusi, skubiai perdavė mūsų globojamą mergaitę į kitą šeimą skaudžiausiu mūsų šeimai momentu – per mano žmonos tėčio laidotuves.
Žinia apie tai, kad mažoji buvo perduota kitiems globėjams, labai traumavo vyresnėlę. Ji ilgai verkė ir sakė bijanti, kad ir ją atiduos kitiems.
Daugiau detalių negaliu pasakoti, nes jos liečia daug šeimų ir asmenų.
Mano žmona šį skaudų išsiskyrimą su mažąja mergaite išgyveno labai skaudžiai – sušlubavo jos sveikata, pateko į ligoninę.
***
Dėl galimybės bendrauti su kitiems globėjams atiduota mažesniąja mergaite mes pirmiausia konsultavomės su psichologais.
Gavome vienareikšmišką nurodymą – nebendrauti su vaiku ir neieškoti jokių galimybių susitikti, nes tai traumuotų vaiką.
Didelė tikimybė, kad tokiu atveju vaikui tektų išgyventi kaltės jausmą ar lyginti globėjus. Todėl, nors ir labai skaudančiomis širdimis, susiėmėme ir paisėme psichologų rekomendacijų – neieškojome galimybių bendrauti su mergaite.
Mums buvo labai skaudu priimti tokį sprendimą, bet vaiko interesai ir savijauta mums svarbesni nei mūsų pačių norai ar jausmai.
***
Vyresnioji mergaitė mūsų šeimoje lankėsi ir toliau, bet jai išliko vienišumo jausmas, nes jos su mažąja labai artimai bendraudavo.
2017 metų gegužės mėnesį mano žmonos didelių pastangų dėka mergaitė pasiruošė ir priėmė Pirmosios Komunijos sakramentą.
Vyresnioji įsiliejo į mūsų šeimą – lankydavomės ir mūsų draugų šeimose, vykdavome kartu pas mano tėvus į Klaipėdą, vasaros atostogų metu mūsų iniciatyva dalyvavo stovykloje, kartu su bendraamže mūsų krikšto dukra ne kartą lankėsi Vilniuje, Trakuose.
Tačiau netrukus sulaukėme dar vieno smūgio.
***
Per 2017 metų vaikų rudens atostogas mergaitė be jokios priežasties pareiškė, kad ji nebenori būti su mumis ir kuo skubiau pareikalavo ją nuvežti į globos namus.
Kalbėjomės, bandėme išsiaiškinti priežastis, tačiau sulaukėme tik spengiančios tylos ir griežto reikalavimo skubiai vežti ją į globos namus.
Mums nepasisekė keletą dienų perkalbėti jos likti, todėl turėjome susitaikyti, kad mergaitė nebenori pas mus būti.
Tai buvo dar vienas labai skaudus smūgis mūsų šeimai.
Tai, kad tiek su mažąja, tiek su vyresniąja mergaite nutrūko mūsų bendravimas, man asmeniškai buvo labai didelė trauma.
Apie tolesnį mergaitės gyvenimą neturiu teisės pasakoti, kad nepažeisčiau jos interesų.
***
Sulaukiau ir kaltinimų, kad po šių įvykių nesiėmiau globoti kitų vaikų.
Taip, toks mano sprendimas.
Jis toks ir todėl, kad pakartoti šį kelią ir patirti tokius išgyvenimus, kai iš tavęs atima vaikus, nelinkėčiau niekam.
***
O vaikų namus lankėme ir lankome.
Netekę mergaičių, kurių globos siekėme, lankome kitus vaikus – organizuojame jiems viktorinas, šaškių varžybas, vežamės į išvykas.
Didžioji dalis tų vaikų, su kuriais bendraujame, turi savo globėjus. Dar gruodžio mėnesį mes aplankėme vaikučius, pasikalbėjome apie Adventą ir artėjančias šventes. Mūsų lankymo planus iš esmės pakoregavo koronaviruso pandemija.
Kai kuriems mūsų lankytiems vaikams jau suėjo 18 metų ir jie pradėjo savarankišką gyvenimą. Galiu tik pasidžiaugti, kad mieste mus sutikę šie vaikai atbėga ir apsikabina, nes mes tapome artimais draugais.
Į šmeižtą, kad mergaitės mūsų gyvenime atsirado tik dėl reklamos, atsakysiu palinkėjimu – tegul visi taip „reklamuojasi“ globodami likimo nuskriaustus vaikus, tuomet ir pamatys, kokie brangūs ir savi jie tampa.
***
Vietoje epilogo.
Prie šios mūsų šeimos skaudžios istorijos yra prisidėjęs ne vienas žmogus, tuo metu turėjęs rūpintis vaikų gerove. Todėl pirmiausia reikėtų paklausti šią penkerių metų senumo istoriją vėl į viešumą keliančio laikraščio savininko, tuo metu ėjusio mero pareigas, kam dabar vėl prireikė draskyti mano senas žaizdas ir kelti šią istoriją?
Tada šis ponas rėmė kitą kandidatą į Seimą. Aš buvau kliūtis tame kelyje. Panašu, kad situacija kartojasi.
Bet tai jo ir Jūsų sąžinės reikalas.
Tik Jūs turite teisę spręsti – ar rinkti pletkus, jais apipilti paskutinę rinkimų dieną mane kaip kandidatą, nesibodint net įtraukti vaikus, kurie jau ir taip daug skausmo patyrė ir kurie yra mūsų rajono gyventojai.
Tik pasikartosiu: abi mergaites mudu su žmona labai mylėjome, jomis rūpinomės ir globojome jas. Tai, kad bendravimas su jomis nutrūko ne mūsų iniciatyva, labai išgyvenome ir patyrėme didelę moralinę traumą. Manau, kad visi žmonės yra patyrę daugiau ar mažiau asmeninių išgyvenimų, mane gerai supras, tad papasakojau tik tiek, kiek tai nepakenks mergaitėms, kuriomis mes rūpinomės.
Ir dar. Jei kada sužinočiau, kad šios mergaitės turi bėdų, visada joms padėčiau kaip tik galėčiau. Visada.
Ir labai gaila, kad šią savo išpažintį turiu žymėti kaip politinę reklamą.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš savarankiško kandidato Dariaus Kaminsko politinės kampanijos sąskaitos. Užs. nr. 63
