Net ir kaimuose žmonės tapo labiau atsiskyrę vieni nuo kitų

Truskavos seniūnija: optimistinių prognozių kaimui sunku įžvelgti

Kuo ir kaip gyvena šių dienų Truskavos seniūnija ir jos kaimai? „Kas turi darbą, tas laimingas. O kas jo neturi, tiems sunkiau. Kita vertus, kai kurie, kas neturi jo ir nenori, nemažai yra tokių, kurie stengiasi gyventi iš pašalpų ir nenori dirbti“, – atvirai į klausimą atsako seniūnas Vytautas Zakaryza. Kalbinamas seniūnas apgailestavo, kad per beveik tris dešimtmečius jo vaudovaujamoje seniūnijoje vis dar nepavyko pilnai įrengti nuotekų valymo sistemų, ne visur yra ir vandentiekis. Atsiranda ir kitokių problemų. Tačiau V. Zakaryza pasidžiaugė, kad tas problemas jam, kaip seniūnui, labai padeda spręsti seniūnijoje gyvuojančios bendrovės, jų vadovai. Okainių bei Anciškio gyventojos taip pat atviravo, jog problemų gyvenant kaime netrūksta, tačiau jo niekada nekeistų į miestietišką gyvenimą.

Ir džiaugsme, ir varge

Kaip pasakojo V. Zakaryza seniūnijoje pagrindiniai darbdaviai yra trys žemės ūkio bendrovės, kur ir dirba dauguma žmonių.

„Kadangi yra tos trys ŽŪB, todėl ir problemų pas mus yra truputį mažiau. Žmonėms daug ne tik su darbu susijusių, bet ir įvairių gyvenimiškų problemų padeda išspręsti bendrovių vadovai ir man, kaip seniūnui, dėl to yra žymiai lengviau dirbti, – bendruomenišku bendrovių elgesiu pasidžiaugė pašnekovas. – Kaip sakoma, ir džiaugsme, ir varge. Kaimo žmonės pirmiausia kreipiasi pagalbos į darbdavį, o paskui jau į seniūniją dėl pašalpų, kompensacijų ar kitų dalykų.“

Nepaisant šiuolaikinių technologijų, seniūno teigimu, šiais laikais vis dar yra didelis skirtumas, kur gyventi – mieste ar kaime.

„Sunkus susisiekimas su centru, nes autobusai važiuoja retai. Kai būna mokslo metai, autobusai važinėja darbo dienomis, o vasarą – tik vieną kartą per savaitę. Todėl žmonėms sunku susisiekti su miestu. Tiesa, dabar jau mažėja ir važiuojančių viešuoju transportu žmonių“, – vieną iš gyvenimo periferijoje trūkumų įvardijo V. Zakaryza.

Jam antrina ir Anciškio kaimo gyventoja Dovilė Andriūnienė bei Okainių kaimo gyventoja Dalia Steberiokienė. Pastaroji taip pat mato ir daugiau kaime egzistuojančių problemų.

„Sunkus kaimo žmonių gyvenimas – matome, kad nebelikę nieko iš kaimo: nei kiaulių, nei karvių, nei vištų – viskas naikinama. Pieno kainos kritusios. Aš pati pieno punkte dirbu. Anksčiau buvo labai daug žmonių su gyvuliais, o dabar beveik nieko nebelikę, – apmaudo neslėpė okainiškė. –

Nėra autobusų, gydytojų. Laimei, dar turime felčerinį punktą, kurį padeda išlaikyti žemės ūkio bendrovė. Ir, kai dabar sako, kad mobilūs punktai yra gerai, aš niekaip su tuo nesutinku, nes niekada nežinai, kada gali pasidaryti bloga. Tai mes, kaimo gyventojai, kad ir pirmą valandą nakties žadinam savo nuostabią felčerytę Vidą Milkintienę, kuri pas mus atvažiuoja. Tai yra visa mūsų laimė, kas susiję su gydymu. O daugiau, vienintelę, ką turime – tai biblioteką.“

Kaimai sensta ir mažėja

Apie gyventojus kaimuose ir jų mažėjimą ar didėjimą pasigirsta skirtingų nuomonių. Seniūno teigimu, Truskavos seniūnijoje taip pat situacija yra skirtinga.

„Yra jaunimo, kuris perka sodybas kaimuose, atvyksta čia gyventi ir dirba ŽŪB, bet dauguma atvykstančių į kaimą žmonių yra sezoniniai, t. y. perka sodybas tam, kad čia praleistų vasaras, užsiaugintų daržovių, vaisių, – sako V. Zakaryza. – Galima sakyti, kad į kaimus atvyksta gyventi tie, kas nebijo darbo, nes kaime vis tiek yra sunkesnė buitis – ne visur dar yra komunalinės paslaugos, nuotekų tinklai, dėl to žmonėms patiems tenka juos įsirenginėti. Taip pat šildymas“, – pastebėjimais dalijosi seniūnas.

Jo nuomone, kaimuose vis dar labai trūksta komunikacijų: „Mūsų seniūnijoje tik viename Pavermenio kaime yra įrengti nuotekų tinklai, kiti visi yra be jų. Tai yra didelis nepatogumas ir problema gyventojams“.

Tai, kad kaimas sensta, o jaunimo jame lieka vis mažiau pastebi D. Steberiokienė. Tačiau ji pasidžiaugė, kad pavasarį net dvi senas sodybas nupirko ir į jas gyventi įsikėlė Okainiuose užaugę vietiniai vaikai.

„Kai pagalvoji mintyse ar taip per kaimą pravažiuoji, matai, kad šita troba tuščia, ana tuščia, čia viena bobutė sėdi, čia diedukas vienas sėdi, – apie liūdną kaimo realybę kalbėjo moteris. – Atvažiavau čia gyventi 1981 metais, vėliau susikūrė bendruomenė, kuri skaičiuoja antrą dešimtmetį, turėjome daug pagalbininkų. O dabar pagalbos sulaukiam mažiau, nes mano amžiaus gyventojams jau gal kiek sunkiau ir sveikata prastesnė, o jaunimas turi savo rūpesčių – dirba, vaikus augina, rūpinasi jais, o yra ir tokių, kuriems nieko nereikia.

Jaunimo Okainiuose, galima sakyti, likęs vienas kitas. Yra dar kažkiek jaunų žmonių, dirbančių bendrovėje, o daugiau dauguma tik atvažiuoja pas tėvus į kaimą – savaitgaliniai arba švenčių dienų lankytojai.

Sodybų stengiamės neapleisti, yra vietinių jaunų žmonių, kurie perka sodybas kaime, bet tendencija senti ir mažėti – didelė.“

Anciškiui išnykimas dar negresia

Kiek optimistikšesnės nuomonės yra Anciškių kaimo gyventoja D. Andriūnienė. Jos teigimu, Anciškis nėra nykstantis ar sparčiai senstantis kaimas. Anot moters, čia taip pat gyvena nemažai jaunų ar vidutinio amžiaus šeimų su vaikais.

„Nemažai yra vaikų: vieni mokosi Vilainiuose, kiti – Ramygaloje, į Truskavos pradinę mokyklą važiuoja. Dauguma jaunų, vidutinio amžiaus šeimų nėra vietinės, o atsikėlusios iš kitų vietovių, bet jos nėra bendruomeniškos, neina, nevažiuoja, tarkim, į Truskavoje vykstančias šventes, kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Suburti tikrai būtų labai sudėtinga didžiąją dalį gyventojų, nėra bendruomenės jausmo. Gal dar ir dėl to, kad nėra mūsų kaimo bendruomenės, – svarstė Anciškio gyventoja. – Savo laiku nesukūrėm bendruomenės, o dabar taip ir liko. Vienu metu seniūnas labai mums siūlė kurtis, burtis, davė patalpas buvusioje mokykloje, bet taip nieko ir nesubūrėm, o mokyklą pavertė socialiniu būstu.“

Galimybės yra, o noro kartais trūksta

Kalbėdamas apie kultūrinį, socialinį gyvenimą, V. Zakaryza taip pat pastebėjo, kad tam reikia tik noro.

„Turime renovuotą, labai šiuolaikišką kultūros centrą, kuriame ir šilta, ir šviesu, aparatūra gera, taigi, visos sąlygos sudarytos ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti. Reikia tik noro. Jo iš seniūnijos gyventojų galėtų būti ir daugiau, – kalbėjo pašnekovas. –  Gal vieni daugiau pavargsta darbe ir to noro nebelieka, bet, kaip sakoma, prie gero noro, viskas įmanoma.“

Su tokia pastaba sutinka D. Andriūnienė, kuri pripažįsta, kad noro kartais tikrai pritrūksta, nors dažnai Anciškių kaimo gyventojai yra kviečiami į įvairius renginius, koncertus.

„Visos pramogos daugiausiai Truskavoje, žmonėms reikia važiuoti. Tad kartais paštininkė Nijolė Baltuškienė, ar aš pati pasisodinam kelias moteriškes ir nuvežam, nes paprastai važiuojantys yra visi tie patys, o kita dalis apskritai niekur nevažiuoja ir jiems nieko nereikia. Nors tikrai kviečia mūsų kaimo gyventojus į įvairius renginius, bet ne visada nuvažiuojam, nesudalyvaujam. Aišku, gal ir patys dėl to kalti, nes renginių kaip ir yra, tik kartais noro ar laiko pritrūkstam. O gal nejaukiai jaučiamės ir dėl to, kad neturime savo bendruomenės“, – svarstė moteris.

Pasidomėjus, ar jau per vėlu kurti bendruomenę, pašnekovė sakė, jog gal ir nebūtų per vėlu, bet nėra tokių aktyvių kaimo gyventojų, kurie norėtų apsiimti bendruomenės rūpesčiais. O ji pati taip pat yra per daug užimta, kad galėtų imtis naujos veiklos.

„Laisvo laiko ir taip labai mažai turiu: samdyti kito žmogaus, kad dirbtų parduotuvėje neišeina, nes per mažai pajamų, namuose dar reikia buities darbus nudirbti, daržiukus susitvarkyti, išvažiuoti dar kur nors norisi – taip ir nelieka to laisvo laiko“, – kaimo kasdienybės rūpesčiais dalijasi D. Andriūnienė.

Bendruomenė yra, bet bendruomeniškumo stinga

Nors skirtingai nei Anciškyje Okainiuose bendruomenė yra, tačiau, kaip pastebėjo okainiškė D. Steberiokienė, dar prieš koronaviruso pandemiją žmonės buvo bendruomeniškesni, dabar – daugiau gyvena, bendrauja atskirai, šeimose. Nebėra stiprios bendruomenės.

„Vasarą pas mus būna didelės kraštiečių šventės, į kurias susirenka net ir iki trijų šimtų žmonių. Anksčiau prisidėdavau prie jų organizavimo, padėdavau papuošti, paruošti – daug įdėdavom darbo, jėgų. O šią vasarą lai jaunesni jau ruošia šventę“, – šyptelėjo pašnekovė.

Palyginusi ankstesnį ir dabartinį gyvenimą kaime, D. Andriūnienė pastebėjo, jog anksčiau, kai dar buvo žemės ūkio bendrovė, gyvenimas čia buvo visai kitoks.

„Dabar tokia nuoboduma, žmonės nusivylė, kai kas prasigėrė ir darbų daugiau anksčiau buvo.

Sėslus mūsų kaimas tapo, visi beveik vietoje sėdi, o tie, kas dirba, išvažiuoja tai į Okainius, tai į Kauną ar mišką dirbti, o tie, kas nedirba, gaudo pavienius darbelius, gauna pinigų ir alutį perka, – kaimo kasdienybės realijomis dalijosi pašnekovė. – Kadangi mūsų bažnytėlę jau ruošiasi uždaryti, paliko mišias vieną sekmadienį per mėnesį, tai mus dabar aplanko vienuolės, atlieka sielovadinį darbą, pasikalba su mumis, palaiko truputį judesį čia pas mus atvažiuodamos iš Truskavos. Taigi, Anciškyje turime du lankytinus objektus – parduotuvę ir bažnyčią“.

Didžiausia problema – žvyrkelis

Paklaustas, su kokiomis problemomis gyventojai daugiausiai kreipiasi į seniūną, šis atsakė: „Daugiau ūkinės problemos – tai medžio nupjovimo leidimų reikia, tai gandralizdis jau senas, bet kada gali nukristi ir reikia jį patvarkyti, kad gandrai grįžę turėtų, kur apsigyventi. O jeigu nebus gandro, jau kažko trūks.

O šiaip daugiau dėmesio gal reikėtų Anciškių kaimui, kur nėra vandentiekio, žmonės naudojasi šachtiniais šuliniais, nėra nuotekų tinklų, reikia tobulinti apšvietimą, vietiniai keliai taip pat ten prastesni, nes aukštesni gruntiniai vandenys, o be to ir neasfaltuoti“.

Kaip didžiausią Anciškių kaimo problemą neasfaltuotus kelius įvardija ir jo gyventoja D. Andriūnienė.

„Baisiausia, kad aplink visur žvyrkeliai, norėtųsi, kad būtų asfaltas. Patvarko, pagreideriuoja, rūpinasi kažkiek, negaliu jau taip labai skųstis, bet galėtų naujai pažvyruoti ar kitaip jį patvarkyti, nes ūkininkų didžiosios technikos išdaužo didžiausias duobes žvyrkelyje“, – sakė pašnekovė.

Didelių nusiskundimų seniūno ir seniūnijos darbu neturėjo ir D. Steberiokienė: „Dabar, kai nebeturim gyvulių, ūkių, mažiau reikia kažkokios pagalbos, apsišienauji žolę aplink namus ir viskas, daugiau ir nebereikia jokios pagalbos. Bet, jei reikia, atvažiuoja seniūnijos darbuotojai nušienauja, kur reikia, kelius nuvalo žiemą“.

Prognozės kaimui nėra optimistinės

„Mano pagrindinis noras, kai tik pradėjau dirbti, buvo, kad visur būtų nuotekų tinklai, bet per 28 metus jie nutiesti tik Pavermenio kaime, daugiau nei vienoje gyvenvietėje. Noro turi visi, bet tam neužtenka finansų“, – pagrindinę jo, kaip seniūnijos vadovo, norų neišsipildymo priežastį įvardijo seniūnas.

Tačiau per tą laikotarpį kaip vieną iš pagrindinių teigiamų pokyčių V. Zakaryza įvardijo tai, kad vandens tiekimą iš bendrovių, žemės ūkio įmonių perėmė „Kėdainių vandenys“, nes kol nebuvo šio tiekėjo, nebuvo ir pastovumo.

„Taip pat išasfaltuoti regioniniai keliai, vienintelis liko neasfaltuotas tik kelias į Anciškį, gyvenvietės pagražėjo – sunku pačiam save vertinti. Kai paskambina buvę seniūnijos gyventojai ir paklausia, kas naujo, kas įvyko, tai atrodo, nieko ir neįvyko, kai kiekvieną dieną čia būni, atrodo, jog niekas nesikeičia, bet, kai žmonės po kurio laiko atvažiuoja, nustemba, kiek pasikeitimų į gera“, – džiaugėsi Truskavos seniūnas, bet gerų perspektyvų kaimui jis nemato: „Kaimas, kaip bebūtų gaila, senėja. Turėjome pagrindinę mokyklą, tačiau praeitais metais liko tik pradinė. Nėra jaunimo, tad ir kaimas be jo jau ne kaip atrodo. Nors ir perka žmonės tuščias sodybas, bet jos daugiau sezoninės. Deja, prognozės kaimui nėra optimistinės“.

Kaimo į miestą nekeistų

„Man kaime gyventi yra privalumas. Kadangi aš kitaip negyvenus, neįsivaizduočiau, ką reikėtų daryti parėjus iš darbo į butą, – juokėsi D. Steberiokienė. – Tik vaikams sakau, jei jau bus taip, kad nebegalėsiu nieko daryti, tada vežkit mane, kur nors, kur nereikės nei pievų šienauti, nei daržiuko ravėti, nei šiltnamio prižiūrėti. O dabar, kai nebeturiu nei karvių, nei kiaulių, o tik vištų, šunį ir katę, dar vaikai atvažiuoja, aplanko, man, žinokit, labai gera gyventi kaime.“

Kaimo į miestą nekeistų ir Anciškio gyventoja D. Andriūnienė.

„Kaimelis yra nuošaliau, niekam netrukdo, neužkliūna, ramu. Nėra jokių nuotykių, kriminalų, nereikia bijoti, kad nakčiai mašinos neužrakinai. Kaime gyventi gera, gražu čia pas mus Anciškyje, turime tvenkinį, miškelį – aplinka tikrai graži. Jeigu tik dar būtų asfaltas, tai iš viso viskas būtų puiku!“, – smagiai pokalbė baigė pašnekovė.