Nešdama Dievo patikėtą kryželį kraštietė pakeitė ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus

Kėdainietė Asta REKŠTIENĖ šiandien greičiausiai skaičiuotų solidų profesinį trisdešimtmetį bitininkystėje, jei ne gyvenimą apvertęs anuomet ant jaunutės moters pečių Dievo ranka uždėtas kryželis. Besilaukdama pirmagimio Asta nė nenujautė, kad jai likimo patikėta vidinių sukrėtimų kupina motinystės patirtis.

Vis tik jautrus, nerimastingas motiniškas rūpestis – mokslui neperkandamas amžinasis variklis, pranokstantis įprastas žmogaus jėgas. Augindama negalią turintį sūnų kraštietė nuveikė stulbinamai daug ir kitoms mamoms tapo stiprybės bei šviesios vilties ikona.

Asta jau 20 metų Kėdainiuose rūpinasi vienos labiausiai pažeidžiamų mūsų visuomenės grupių – protinę negalią turinčių asmenų – gerove bei oria kasdienybe. Nuosekliai ir ieškodama šiuolaikiškų kūrybingų sprendimų, moteris stengiasi, jog kadaise nedovanotinai tarsi neegzistuojančiais laikyti žmonės šiandien būtų kuo arčiau mūsų visų, atrastų savarankiškumo džiaugsmą ir savo gebėjimais galėtų praturti krašto bendruomenę.

Pakeitė profesiją

Už pakeistą profesinio kelio kryptį ir neplanuotą šuolį iš bitininkystės į stipriai pamiltą socialinį darbą Asta galėtų padėkoti dabar jau 36-erių savo sūnui Tomui. Prieš daugiau kaip 30 metų ieškodama pagalbos ir emocinės paramos, moteris įsiliejo į neįgalius vaikus auginančių šeimų bendruomenę.

Rūpindamasi savo atžalos ateitimi kėdainietė susitelkė į protinę negalią turinčių asmenų poreikius ir šioje srityje veržliai siekė reikiamų pokyčių. Astos iniciatyva 2010-aisiais Kėdainiuose buvo įkurti Gyvenimo namai sutrikusio intelekto asmenims. Ši viešoji įstaiga tapo oria užuovėja proto negalią turintiems mūsų bendruomenės nariams ir atnešė širdies ramybę jų šeimoms.

Tačiau viso to mūsų mieste galėjo ir neįvykti, jei ne skaudus Dievo užmojis, kurį priimti ir paversti įkvepiančia galia Astai prireikė ne vienerių metų.

Baimes patvirtino gyd. T. Bružaitė

„Kai laukiausi Tomo, net minties nebuvo, kad sūnui gali būti kažkas negerai, – pasakoja Asta. – Man buvo 20 metų – jauna, sveika. Nesitikėjau, kad gali taip susiklostyti.

Kai Tomukui buvo 6–7 mėnesiai, pastebėjau, kad jis nesėdi, nors visa kita buvo kaip ir gerai. Esu kėdainietė, bet tada gyvenome Biržų rajone. Nueidavau pas gydytoją ir vis sakydavau, kad sūnus dar nesėdi. Ji ramino: tvirtas, stiprus vyrukas – tikrai sėdės.

Bet širdy kirbėjo nerimas. Atvažiavau pas šviesios atminties gydytoją Teklę Bružaitę į Kėdainius. Ji man iškart pasakė: „Kokia varna tavo vaiką žiūrėjo ir nematė, kad čia reikia specialistų pagalbos?“

Tada prasidėjo įvairiausios procedūros: masažai, mankštos ir pan. Sūnus pradėjo vaikščioti, fiziškai sustiprėjo – viskas gerai, bet protinis atsilikimas liko.“

Susitaikyti buvo sunku

Asta prisipažįsta esanti labai jautri ir tam, kad skruostus imtų vilgyti ašaros – daug nereikia. Nors susitaikyti su sūnaus negalia ir atrasti ramybę buvo labai sunku, tačiau šiandien moteris sako jau galinti apie tai kalbėti, nes žino, kad jos patirtis itin svarbi stiprybės ieškančioms panašaus likimo šeimoms.

„Prisimenu, vienas žmogus labai seniai man pasakė: „Dievulis davė tau šį kryželį, nes žinojo, kad sugebėsi jį panešti.“ Savu laiku šie žodžiai tapo mano paguoda.

Kaip ir kitoms mamoms, man teko pereiti visus etapus, kol sugebėjau priimti pasikeitusį gyvenimą, – atvirai sako kraštietė. – Iš pradžių kaltinau save, paskui gedėjau, o galiausiai susitaikiau. Tada viskas stojo į savas vėžes.“

Tomas Kėdainiuose lankė darželį, kuriame buvo ugdymo grupė, skirta negalią turintiems vaikams. 1994 metais Asta su mažu sūnumi tapo Kėdainiuose veikusios sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ dalimi.

„Ši bendruomenė man labai padėjo, ypač emociškai. Su mamomis ir vaikais važiuodavome į stovyklas. Kol mūsų atžalomis rūpindavosi savanoriai, mes dalyvaudavome paskaitose.

Atradusi šią bendruomenę, daug lengviau priėmiau supratimą, kad kitaip nebebus – reikia susitaikyti su Tomuko negalia ir kitokia kasdienybe. Nors auginti neįgalų vaiką yra labai sunku, bet nustojau apie tai galvoti ir ėmiau tiesiog gyventi.“

Sūnus atrado savo namus

Bendrijos „Viltis“ veikloje Asta buvo itin aktyvi, tapo tarybos nare, o 2001 m. sulaukė pasiūlymo užimti bendrijos pirmininkės pareigas. Taip pat moteris dirbo socialine darbuotoja Kėdainių bendruomenės socialinio centro dienos centre, skirtame pilnametystės sulaukusiems proto negalią turintiems žmonėms.

Asta su sūnumi per gyvenimą žengė kone koja kojon. Augant Tomui kildavę atžalos ateities klausimai paskatindavo naujiems profesiniams tikslams.

„Tomukas pabaigė tuomet buvusią specialiąją, o dabar „Spindulio“ mokyklą. Lankė dienos centrą, kuriame dirbau, o atsidarius Gyvenimo namams, atėjo čia gyventi, – pasakoja Asta. – Savaitgaliais, per šventes Tomas grįžta namo, bet matau, kad jam tikraisiais namais jau tapo mūsų įstaiga. Jis labai mėgsta bendrauti, todėl Tomui čia su draugais smagiau. Pabūna pas mus namie ir jau prašo, kad nuvežtume atgal į namelius. Sūnus čia laimingas, jam čia gerai, todėl ir mano širdžiai ramu.“

Atsidėjusi socialiniam darbui, Žemės ūkio technikume įgytą bitininko-techniko diplomą Asta visam laikui padėjo į stalčių ir Kauno kolegijoje siekė akademinių socialinės pedagogikos žinių. Vėliau, tapusi VšĮ Gyvenimo namai sutrikusio intelekto asmenims vadove, baigė ir magistrantūros studijas.

Reikalinga įstaiga – iš rūpesčio

Mintis Kėdainiuose įkurti VšĮ Gyvenimo namus sutrikusio intelekto asmenims gimė iš mamų rūpesčio dėl užaugusių vaikų ateities.

„Kai vaikai ūgtelėjo, mes, bendrijos „Viltis“ mamos, pradėjome kalbėtis, kas bus, kai mūsų nebebus, kur ir kaip gyvens mūsų negalią turintys vaikai, – pasidalijo Asta. – Taip gimė naujos įstaigos vizija. Žinoma, tokiems projektams reikia nemažo finansavimo. Galiausiai jį gavome ir įkūrėme Gyvenimo namus. Kitąmet gegužę mūsų įstaiga sutiks 15-kos metų veiklos sukaktį.“

Pilni namai

Šiuo metu Gyvenimo namuose įsikūrę 20 neįgaliųjų. Vienas gyventojas – iš Krekenavos (Panevėžio r.), o visi kiti – mūsų kraštiečiai. Asta pasakoja, jog yra susidariusi ir nedidelė čia apsigyventi norinčiųjų eilė. Dėl liūdnų aplinkybių neseniai viena vieta tapo laisva – po sunkios ligos amžinybėn iškeliavo 57-erių gyventojas Algirdas.

„Visi namelių gyventojai – man kaip savi vaikai, todėl vasarį išgyventa netektis stipriai sukrėtė visą įstaigos kolektyvą. Esame labai susigyvenę ir jaučiamės kaip šeima, – kalba Asta. – Tai pirma netektis. Algirdas daug iškentėjo, patyrė kelias operacijas. Atrodė, kad sveikata pradeda taisytis, bet vieną naktį jo širdelė tiesiog sustojo.

Mūsų įstaiga suorganizavo gražias laidotuves, kuriose dalyvavo visas kolektyvas ir dvi Algirdo pusseserės. Lapkričio 1-ąją nuvažiavau į kapines Pernaravoje, kur jis palaidotas, kaip sakiau, pas Algirdą į svečius aplankyti.“

Gyvenimas verda

Kai kurie gyventojai nameliuose įsikūrę nuo pat įstaigos veiklos pradžios ir gyvena iki šiol.

„Vyriausias gyventojas – Arvydas, jam 67-eri, o jauniausias – 25-erių Dovydas, – pristato įstaigos direktorė. – Nors gyventojų amžius skirtingas, bet jie visi randa bendrą kalbą ir sutaria.

Neslėpsiu, yra vienas kitas gyventojas, kuris išėjo iš namelių, nes nenorėjo laikytis bendros tvarkos. Kadangi gyventojų daug – be taisyklių čia neišsiverstume.“

Įstaigoje gyvenimas virte verda. Gyventojai mokomi savarankiškumo, todėl buitimi rūpinasi patys, o kasdienybę nuspalvina meniniai užsiėmimai ir sportinės veiklos – direktorės kabinete puikuojasi įvairiose varžybose gyventojų pelnytos taurės.

„Čia gyventojai turi savo rutiną: atsikelia, ruošia pusryčius, dalyvauja veiklose ir pan. Jie, pagal galimybes, viską daro patys: naudojasi skalbykle, virtuvėje padeda ruošti pietus, tvarko kambarius, keičia patalynę, švarina įstaigos aplinką (grėbia lapus, kasa sniegą) – viską, kuo savo namuose rūpinamės kiekvienas iš mūsų, nes tai yra jų namai, – paaiškina Asta. – Esame akreditavę socialinės reabilitacijos neįgaliesiems paslaugą. Ja naudojasi ne tik mūsų įstaigos gyventojai, bet ir kiti neįgalieji.“

Gyvenimo namų kolektyvas – 16 darbuotojų. Daugelis jų čia – nuo pradžių pradžios. Individualios priežiūros darbuotojos dirba po parą slenkančiu grafiku, tad su gyventojais lieka ir naktį.

Varžybos ir scena

Kaip pasakoja pašnekovė, namelių gyventojai – aistringi bočios mėgėjai. Su džiaugsmu dalyvauja šio žaidimo varžybose ir puikiai žino pergalės skonį – neretai grįžta išdidžiai pasidabinę medaliais, o bliūdus – taip jie šmaikščiai vadina taures – atiduoda direktorei, kad ši sustatytų į jau itin gausią trofėjų lentyną.

„Gyventojai mėgsta ir kitus sportinius užsiėmimus – rungiasi šaškių, smiginio, kamuolio mėtyno varžybose, – dalijasi direktorė. – Mūsų individualios priežiūros darbuotojas Gintaras muzikuoja. Kai kurie gyventojai turi gerą klausą, tad esame subūrę mažą ansamblį: kas pagroja, kas padainuoja. Kartu su kaimynais – Bendruomenės socialiniu centru, rengiame bendras programas: jie vaidina, o mes pristatome koncertinę dalį. Važiuojame pradžiuginti senelių namų gyventojų ar neįgaliųjų organizacijų, dalyvaujame meno kolektyvų šventėse.“

Dirbtuvių grožybės

Dalis įstaigos gyventojų kasdien nuo 9 val. iki 15 val. uoliai darbuojasi socialinėse dirbtuvėse. Čia jie gamina įvairius rankdarbius. Kūrinius įstaiga parduoda, o gyventojai kiekvieną mėnesį gauna atlygį ir uždirbtus pinigėlius prisiduria prie savo šalpos pensijos.

„Šiose dirbtuvėse dirba 12 neįgaliųjų. Tai ne tik mūsų gyventojai – vienas žmogus ateina iš savo namų, o dar trys – iš Grupinio gyvenimo namų Pavasario gatvėje, kurie yra Kėdainių socialinės globos namų padalinys.

Dirbtuvėse gyventojai kuria pačius įvairiausius dirbinius: nuo odinių rankinių, piniginių, padėkliukų, įmantriai nertų staltiesių ir siūtų prijuosčių iki papuošalų bei dekoruotų dėžučių, – vardija Asta. – Visus kūrinius apžiūrėti galima feisbuko paskyroje (VšĮ „Gyvenimo namai“ socialinės dirbtuvės) arba atvykus pas mus į svečius (P. Lukšio g. 16, Kėdainiai). Nėra to, ko negalėtume pagaminti. Esame atviri pasiūlymams ir mielai laukiame užsakymų.“

Interviu su Asta susitikome dar prieš šventes. Tuo metu įstaigoje veikiančias socialines dirbtuves buvo apėmęs kalėdinės nuotaikos vajus. Gyventojai kruopščiai kūrė šventinius atvirukus, eglutės žaisliukus ir kitas rankų darbo grožybes. Aukštos kokybės dirbiniai stebina nedidelėmis kainomis. Tad jeigu ieškote originalių dovanų bet kokiai progai, būtinai pasklaidykite šių socialinių dirbtuvių gaminių katalogą feisbuke ar atvykite į įstaigos buveinę.

Primename, jog kelerius metus iš eilės Gyvenimo namų auksarankiai kalėdines dekoracijas kuria ir didingai Prezidentūros žaliaskarei.

Ruošia darbo rinkai

Socialinės dirbtuvės įstaigoje startavo 2020-ųjų gegužę. Projekto autorė – pati Asta.

„Dirbtuvių tikslas – paruošti neįgaliuosius darbo rinkai. Tikrai turime tokių gyventojų, kurie galėtų įsilieti į darbo rinką ar netgi savarankiškai gyventi apsaugotame būste. Šis projektas neįgaliesiems labai svarbus ir reikalingas, – įsitikinusi pašnekovė. – Už darbą dirbtuvėse gyventojai gauna pinigėlių. Jie jaučia atsakomybę, žino darbo laiką ir kad dirbti reikia kruopščiai – ne bet kaip. Gyventojams smagu, kai jie turi veiklos, todėl dirbtuvėse pluša labai entuziastingai. O čia gimstantys darbai – ir gražūs, ir kokybiški.

Kokybės reikalaujame, nes, pagal projektą, darbus turime parduoti ir sugeneruoti pinigėlius. Labai džiaugiamės per miesto šventėje vykusią mugę pardavę darbų už 400 eurų! – pergalingai taria Asta. – O kaip namelių gyventojai džiaugiasi, kai pasakome, kad pardavėme jų rankdarbių! Juos tai stipriai motyvuoja ir augina pasitikėjimą savimi.

Turime ir nuolatinių užsakovų. Pavyzdžiui, vienai Vilniaus įmonei siuvame paruoštukus, kuriuos jie naudoja kalėdinėms dekoracijoms. Taip pat sulaukiame verslo užklausų, ką šiemet galėtume pasiūlyti šventėms.“

Per kovidą užkūrė fabriką!

Įstaigos gyventojai – darbštūs, atsakingi ir uolūs. Jie itin mėgaujasi darbais, kuriais daugelis kitų bodisi.

„Kad mes tikrai galime kelti sau ambicingus tikslus, parodė kovidas. Per pandemiją supakavome 24 000 kaukių dėžučių. Užsakovai išsivežė visą sunkvežimį, – nustebina Asta. – Taip pat sudėliojome apie 20 000 kovido testų rinkinių.

Gyventojams toks darbas labai patinka. Per kovidą jie pagavo tokį azartą, kad dirbo iki 22–23 val. vakaro. Darbuotojoms teko juos tiesiog varyti miegoti, – prisiminusi juokiasi įstaigos direktorė. – Gal atsiras kitų įmonių, kurios galėtų mūsų gyventojams pasiūlyti panašių darbų. Jie net patys teiraujasi, gal jau turime pasiūlymų. Su didžiausiu malonu pakuosime, dėliosime, rūšiuosime. Darbą atliksime tikrai atsakingai.“

Darbuojasi ūkyje

Viena įstaigos gyventoja sėkmingai darbuojasi Kvedarų ūkyje Lančiūnavoje.

„Jelena pati nusistato žadintuvą, atsikelia, pavalgo pusryčius, įsideda pietus, nueina į autobusų stotelę ir nuvažiuoja į darbą. Moteris gauna atlyginimą ir šalpos pensiją. Ji jaučiasi puikiai, didžiuojasi, kad pati užsidirba ir gali sau nusipirkti, ko labai norisi.

Aišku, pavargsta, bet darbo atsisakyti neketina, – pasakoja Asta. – Jeleną vadiname namelių ūkvedžiu. Ji visada pjauna žolę. Kai Jelenai išeiginės, ji vis tiek be darbo nesėdi – dirba pati ir dar kitus gyventojus paragina. Kartkartėmis šie net pykteli: „Greičiau ta Jelena į darbą išeitų.“ – nusijuokia įstaigos vadovė. – Mano akimis, ir darbdaviai į neįgalius darbuotojus žiūri gana palankiai. Anksčiau Jelena dirbo Girdzijausko ūkyje. Jis man yra sakęs: „Iš kur tokią atsakingą darbininkę gavai? Kokį darbą patikėsi – viską gerai padarys.“ Jelena darbo rinkoje jau nemažai metų, tad ir stažas kaupiasi.“

Vadina mama

Taigi įstaigos gyventojai nuobodžiauti neturi kada, o ir nemėgsta sėdėti be veiklos. Asta sako, jog nė vienas nėra verčiamas dalyvauti užsiėmimuose, jeigu prastai jaučiasi ar tiesiog nenori.

„Gyvename kaip šeima ir susitariame gražiuoju. Pykčiu su šiais žmonėmis nieko nepasieksi, – įžvalgiai pasidalina įstaigos vadovė, namelių gyventojų švelniai vadinama mama. – Mūsų įstaigoje statusai neturi jokios reikšmės.

Mano kabineto durys visada atviros. Nebent turiu svečių ar atlieku užduotį, kuriai reikia didelio susikaupimo. Tad gyventojai gali bet kada užeiti ir pasidalinti savo džiaugsmais, rūpesčiais ar tiesiog paplepėti. Jie drąsiai apsikabina, pabučiuoja. Man smagu, kad puikiai sutariame, kad jie čia jaučiasi ramiai ir saugiai. Labai branginu mūsų ryšį.“

Požiūris keičiasi

Prakalbus apie visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, Asta džiugiai atsikvėpia – pasak jos, žmonių, o ypač jaunimo požiūris jau išties kitoks nei tada, kai jos sūnus Tomas buvo mažas.

„Tada buvo nelengva. Su sūnumi į darželį važiuodavome autobusu ir, jei Tomas pradėdavo rodyti kaprizus, kokios močiutės tuoj žerdavo kandžias pastabas. Vizualiai sūnaus negalia buvo neitin pastebima, todėl žmonės nesuprasdavo, – pasakoja pašnekovė. – Vis tik smerkiantys praeivių žvilgsniai skaudindavo. Tai buvo vieni pirmųjų nepriklausomybės metų, todėl sovietinis požiūris į neįgalų žmogų buvo kitoks nei dabar. Anais laikais tarp eilučių buvo pasakyta, kad tokių vaikų pas mus nėra – jie visi buvo uždaryti, atskirti.

Apie 1989-uosius gydytojai ėmė garsiau kalbėti apie šią problemą ir keisti ydingas nuostatas – tokių vaikų yra ir jų ugdymu turi būti rūpinamasi, jie neturi sėdėti uždaryti namuose. Tada ligoninėse pradėjo rastis ankstyvosios korekcijos skyriai, įvairios bendrijos, grupės, dienos centrai.“

Asta įsitikinusi, jog siekdami aukštesnės tolerancijos bei sėkmingos neįgaliųjų integracijos, turime kiek įmanydami daugiau juos įtraukti į visuomenės gyvenimą.

„Turiu dar vieną sūnų – 22-ejų Simoną, taip pat nuo 9-erių užauginau vyro dukrą. Nuo mažumės būdami šalia neįgalaus brolio, vaikai į jį žvelgia kaip į sau lygų. Žinoma, jei reikia pasirūpina, tačiau apskritai bendrauja nesureikšmindami jo negalios, – pasakoja Asta ir, akimirkai stabtelėjusi, atveria širdį. – Kai laukiausi Simuko – bijojau, labai nerimavau, kad tik jis gimtų sveikas. Džiaugiuosi antrąsyk pasiryžusi tapti mama – Simonas atpirko visas baimes.“

Įvertino titulu

2021-aisiais apie Astą ir jos pasišventimą kilniai profesinei veiklai sužinojo visa Lietuva. Per TV3 televizijos organizuojamą iškilmingą „Lietuvos garbės“ renginį moteriai buvo įteiktas „Metų atsidavimo“ titulas.

„Tą vakarą, kai per televiziją transliavo apdovanojimų ceremoniją, sulaukiau daugybės palaikymo žinučių ir skambučių. Žmonės dėkojo už mūsų įstaigos kolektyvo darbą, kreipėsi ir daug mamų, kurios prašė pasidalinti patirtimi, atskleisti, iš kur, turėdama neįgalų sūnų, semiuosi stiprybės, – ypatingą gyvenimo vakarą prisimena Asta. – Kitą rytą į darbą atėjau užtinusiomis akimis – tiek išsiverkiau… Matyt, to reikėjo.

Labai myliu savo darbą, nuoširdumu žavinčius namelių gyventojus ir su didžiausiu atsidavimu dirbančius įstaigos darbuotojus. Visus vargus ir bėdas sprendžiame drauge. Gyvename išties draugiškai. Profesinių iššūkių, kurie išmuštų iš vėžių – nebekyla, visus rūpesčius išmintingai įveikti padeda sukaupta patirtis, tad įstaigos gyvenimas teka gana ramia vaga.

Mūsų gyventojų negalia – labai specifinė, todėl džiaugiamės kiekvienu, net ir mažiausiu jų pasiekimu.“