Nebijau mokytis, noriu tobulėti, kuo daugiau sužinoti, ir tik pirmyn!

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Prieš beveik trejus metus UAB „Krekenava“ dirbti pradėjusios mechanizatorės Samantos Geniūnaitės pasirinkimas iš šalies gali pasirodyti kiek neįprastas: sunku patikėti, kad jai paklūsta galinga technika, po kurios ratais vos akis aprėpiančių laukų platybės. Tačiau 24-erių mergina, šiuo metu vairuojanti traktorių, tręšia pasėlius ir audžia mintį, kaip prisijaukinti ne tik dar galingesnius ratus, bet ir išsilaikyti vilkiko vairuotojo pažymėjimą.

Prie technikos pripratino tėtis

„Viskas prasidėjo dar vaikystėje, – pasakojimą apie polinkį į techniką pradeda Samanta. – Tėtis dirbo pas ūkininką, grįždavo namo traktoriumi ir man būdavo įdomu, kaip tas traktorius veikia, kaip juo važiuoti – visko išsiklausinėdavau. Paauglystėje, kai man buvo maždaug 12–13 metų, pas ūkininką, kuris užsiima gyvulininkyste, įsidarbinau ir aš. Rinkau akmenis, o kai man buvo šešiolika, pasodino prie traktoriaus vairo. Pradėjau vairuoti traktorių: pjoviau, vežiau žolę, šieną. Nuo to laiko taip ir „prilipo“.

Brolių, iš kurių vaikystėje būtų perėmusi pomėgį valdyti ir domėtis technika, Samanta taip pat neturėjo: „Turiu tik sesę. Bet kai mama mus paliko, likau su tėčiu. Buvau jam tarsi sūnus, kurį mokydavo įvairių su technika susijusių dalykų – aiškindavo, kaip veikia traktorius, kur kokios detalės, mokė vairuoti“.

Gyvenimo mačiusiai ir anksti dirbti pradėjusiai merginai netrūksta atsakomybės, ji nebijo darbo, todėl „Vikonda grupės“ įmonėje greitai įsitvirtino, keitė darbo pobūdį, tobulėjo.

„Dabar, kai vyksta pasėlių tręšimas, žiūriu, kad visi laukai būtų gerai nutręšti, kad nebūtų koks žemės gabalėlis paliktas ir nepatręštas. Stebiu, kad darbas būtų padarytas gerai, – apie savo atsakomybes įmonėje pasakojo Samanta. – Darbą UAB „Krekenava“ pradėjau prieš daugiau nei dvejus metus. Pirmus metus rinkau akmenis, pernai Pušaloto padalinyje buvome pasodinę 2 ha agurkų, tuomet dirbau prie jų, o vienam bendradarbiui išėjus į kariuomenę, kovo mėnesį perėmiau jo darbą – tręšimą.“

Traktorininko teisės – iš reikalo

Kolektyve vienintelė tarp vyrų esanti mergina sako jaučiasi gerai, o prireikus pagalbos, visada žino, kad kolegos išties pagalbos ranką.

„Pati vairuoju traktorių, užsipilu trąšų, važiuoju ir tręšiu laukus – viską darau pati. Bet jaučiu ir kolegų vyrų pagarbą, visada, kai reikia, sulaukiu jų pagalbos, niekada neatsisako padėti“, – bendradarbius gyrė Samanta.

Pasakodama istoriją, kaip kilo mintis vairuoti traktorių, ji sakė, kad visa tai nutiko tarsi savaime iš poreikio toliau išlaikyti darbo vietą.

„Baigusi mokyklą, išsilaikiau traktorininko teises, kad galėčiau be baimės traktoriumi važinėti ilgesnius atstumus. Tuomet dar dirbau pas ūkininką, važinėdavau po laukus, kurie yra netoliese. Tačiau būdavo, kad reikėdavo kiek toliau pavažiuoti, šiaudus vežti, kitokius darbus dirbti. Nepasakysi, kad „aš nevažiuosiu, aš nedirbsiu“. Reikia ir važiuoji. Visos vasaros buvo pradirbtos“, – kalbėjo mergina.

Nori toliau mokytis ir tobulėti

Dabar už gerokai modernesnę ir brangesnę nei ūkininko techniką atsakinga Samanta teigė, kad, nors iš pradžių kiek nepasitikėjo savimi ir buvo minčių, kaip teks išmokti ją valdyti, vis tik, anot jos, tai nebuvo taip sudėtinga, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio.

„Krekenavoje“ visa technika yra kompiuterizuota. Kai dirbau pas ūkininką, aišku, ten ji buvo sena, jokių kompiuterių nebuvo. Kai atėjau dirbti čia, iš pradžių nerimavau, kad gali būti sunku išmokti valdyti tokius sudėtingus ir galingus įrengimus. Bet išmokau, pripratau ir dabar lengva.

Nebijau mokytis, noriu tobulėti, kuo daugiau sužinoti, išmokti ir tik į priekį! Jei tik turėsiu galimybę susipažinti ir dirbti su dar sudėtingesne technika, įrenginiais, mielai toliau mokysiuosi – kuo didesni įrenginiai, tuo įdomiau dirbti“, – entuziastingai kalbėjo „Krekenavos“ mechanizatorė.

Paklausta, ar ilgai teko mokytis įvaldyti techniką, su kuria šiuo metu dirba, Samanta tvirtai ir užtikrintai atsako: „Ne. Labai greitai išmokau. Gal porą kartų parodė ką ir kaip reikia daryti ir viską įsiminiau – kai darbas patinka ir noro turi, išmoksti labai greitai“.

O kaip mylimiausią techniką šiuo metu ji įvardija traktorių, kuriuo tręšia laukus.

Samanta ryžtingai yra nusiteikusi ir žvelgdama į ateitį bei atskleisdama savo planus. Ji nesako „norėčiau“ arba „svajoju“, mergina sako „turiu minčių“.

„Ateityje planuoju išsilaikyti vilkiko vairuotojo pažymėjimą. Jau kurį laiką apie tai galvoju. Tik įsidarbinus „Krekenavoje“ (man čia labai patinka), šį planą kiek atidėjau ateičiai. Bet tikrai ketinu tai padaryti, – užtikrintai teigė mechanizatorė ir pridėjo, kad „Vikonda grupės“ įmonėje ji taip pat turi labai daug galimybių tobulėti, mokytis ir kopti aukštyn: „Pavyzdžiui, pradžioje rinkau akmenis, dabar užsiimu tręšimu, bet dar yra purškimas, kiti darbai…“

Susitvarkytų ir automobilį

Samanta neslepia, kad aplinkiniams, nepažįstamiems žmonėms pasakius, kad ji vairuoja traktorių, domisi technika, daugelis nustemba: „Kaip tu taip išmokai? Kaip tu nebijai valdyti traktoriaus?“. Tačiau ji tik nusijuokia: „Bet man tai tas pats, kaip automobilį vairuoti“.

Tai jau automobilį turbūt be problemų susiremontuojate?

„Jeigu reikėtų, taip, susiremontuočiau. Bet paprastai draugas šitą darbą padaro. Būnu šalia jo, kai remontuoja automobilį, klausiu, jeigu kas nors neaišku, ko nors nesuprantu“, – šypteli mergina.

Anot jos, draugui Arnoldui Samantos polinkis į techniką iš pradžių atrodė kiek keistokas, tačiau laikui bėgant jis su tuo apsiprato.

„Kai susipažinome, aišku, buvo keista, kad mergina ne manikiūrais, pedikiūrais užsiima, o traktorių vairuoja ir dirba, – juokėsi mechanizatorė. – Bet paskui apsiprato, sakė, „jeigu tau patinka toks darbas, aš nieko prieš“.

Paklausta, ar jai pačiai nebuvo noro pasirinkti lengvesnį darbą, pavyzdžiui, kirpėjos, kulinarės ar konditerės, mergina dar kartą garsiai juokėsi: „Oi ne, jau konditerės, kulinarės tikrai ne, nes prie maisto gaminimo manęs tikrai netraukia. Aišku, kai reikia gaminti namuose, gaminu, bet šiaip aš geriau jau einu daržų ravėti ar kažką pataisyti, bet tikrai ne prie puodų stovėti“.

Didžiausias pomėgis – žvejyba

Tačiau pora nevalgiusi tikrai nebūna, nes jų namuose gamina Arnoldas ir ne tik gamina, bet ir pasirūpina, kad jo draugė visada soti būtų.

„Grįžtu iš darbo, vakarienė visada būna pagaminta, ryte man pusryčius padaro, į darbą pietus taip pat įdeda – visada pasirūpina, – rūpestingu ir romantišku draugu džiaugėsi mergina. – Aišku, jei pati namuose būnu, tada gaminu, nors ir nelabai noriu. Bet ką jau padarysi? Būna, kad ir kartu savaitgaliais gaminame valgyti.“

Klausant Samantos gyvenimo istorijos, peršasi mintis apie šeimos planavimą, vaikus. Tačiau ji pati kategoriška: „Tikrai ne, nors jau aplinkiniai sako, kad laikas ir tuoktis, ir vaikų turėti, bet aš tikrai dar nenoriu. Girdžiu kartais ir priekaištų, kaip turėsiu vaikų, jeigu su tokia technika dirbu…

Šiuo metu turiu mėgstamą darbą ir nenoriu skubinti įvykių. Jeigu bus, tada ir žiūrėsiu, o kol kas dar nieko panašaus neplanuoju, nes per anksti“.

Po darbo ar laisvalaikiu, per atostogas, jeigu gražus oras, pora mėgsta laiką leisti gamtoje.

„Dažniausiai važiuojame žvejoti. Tai labai mėgstama mano veikla. Taip pat tenka ir daržus po darbo dar ravėti. Per atostogas būna, kad išvažiuojam prie ežerų pailsėti, kartais pas gimines į Ignaliną, kur ežerų taip pat yra daug“, – laisvalaikio praleidimo būdais dalijasi mergina.

Krikliniuose gyvenanti Samanta dažniausiai žvejoja aplinkiniuose vandens telkiniuose ir džiaugiasi, kad praėjusią vasarą pavyko pagauti didžiausią gyvenimo laimikį – 1,2 kg lydeką.

„Bet norėčiau ir aš, kaip mūsų kaimynas žvejys, 5 kg lydeką prieš porą metų pagavo. Taip malonu žiūrėti patį traukimą ir tą didelę žuvį matyti… Tikrai labai norėčiau tokią žuvį pagauti“, – susižavėjimo neslėpė mergina ir pridėjo, kad ji tą ypatingą kaimyno akimirką stebėjo iš arti.

O kalbėdama apie ateities planus, be jau minėto vilkiko vairuotojo pažymėjimo, Samantos planuose yra ir mokslai.

„Norėčiau baigti mokslus, susijusius su agronomija. Galvojau, kad jau eisiu mokytis, bet, kai pradėjau dirbti „Krekenavoje“, nebepavyko, nes darbas patiko ir mesti jo tikrai nenorėjau, o derinti taip pat neišėjo“, – sakė mecahnizatorė ir vylėsi, jog mokslus pagaliau pavyks pradėti jau kitų metų rudenį.