Nacionalinis diktantas Kėdainiuose: rašė ir veteranai, ir debiutantai
Kėdainių rajono savivaldybės Tarybos pasėdžių salėje 15-ąjį Nacionalinį diktantą rašė simbolinis skaičius kraštiečių – taip pat 15-ka./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
Tavųjų, tyvuliuoja, nutįsusį, nuskesiąs – šiuos ir kitus kalbinius galvosūkius teko spręsti 15-tą kartą Nacionalinio diktanto rašyti sėdusiems lietuvių kalbos mylėtojams. Į Kėdainių rajono savivaldybės Tarybos posėdžių salę išbandyti jėgas susirinko simbolinis kraštiečių skaičius – taip pat 15. Tarp jų – ir nėsyk šio konkurso nepraleidę veteranai, ir pirmąkart dalyvauti pasiryžę debiutantai. Dar kraštiečiai rašyti galėjo atvykę į biblioteką bei jos filialus, burdamiesi darbovietėse, o moksleiviai – mokyklose. Tradiciškai diktantą rašė ir pasaulio lietuvių bendruomenės. Šiemet tekstą konkursui parengė rašytoja Akvilina Cicėnaitė, savo kūriniu „Laiškas Sofijai“ atidavusi duoklę lietuvių tautos pasididžiavimu įvardijamam kompozitoriui ir dailininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Minint 150-ąsias genialaus menininko gimimo metines, 2025-ieji paskelbti jo metais. Nacionalinio diktanto tekstą skaitė žymusis diktorius Marijus Žiedas.
Diktantas – šventė
Dar pusvalandį iki diktanto pradžios į Tarybos posėdžių salę pamažėle ima rinktis konkurso dalyviai. Taisyklingai kirčiuodami vieni su kitais džiugiai pasisveikina Labà dienà, išsirenka sėkmingąsias vietas ir laukia nedaugžodžiaudami – stengiasi susikaupti.
Pirmoje eilėje prisėda ir 82-ejų Aloyza Gaučienė, rašiusi visus iki vieno Nacionalinio diktanto tekstus. Maža to kėdainietė prisimena ir jų autorius bei temas. O itin patikusio pirmojo diktanto teksto, skaityto Juozo Šalkausko, iki šiol galinti pakartoti net tris pirmuosius sakinius!
„Visada laukiu Nacionalinio diktanto konkurso, – sakė ponia Aloyza. – Norėtųsi, kad diktanto tekstai būtų aktualiomis temomis. Dabar, mano nuomone, labai aktualu – tėvų ir vaikų susikalbėjimas.
Esu ilgametė pedagogė, tad man kiekvienas daiktas – ar rašai, ar skaitai – turi turėti edukacinę vertę, kad auklėtų žmones, kad jiems būtų, apie ką pagalvoti, – kalbėjo logopedės darbui ir vaikų kalbinių gebėjimų ugdymui visą profesinį gyvenimą paskyrusi Nacionalinio diktanto konkurso dalyvė. – Kalba man visą gyvenimą buvo labai artimas dalykas. Manau, kad lietuvių kalbai puoselėti skiriama pernelyg mažai dėmesio. Tai mane neramina, – atviravo ponia Aloyza, į pirmuosius diktantus ateidavusi ir su savo anūkais – kartą net su trimis. – Rašyti diktantą man malonu. Prieš tai specialiai nieko nesiruošiu. Lietuvių kalba mokykloje sekėsi gerai, tad pasitikiu savo žiniomis.
Kai vėliau būna paskelbiamas diktanto tekstas, nesitikrinu, nes man svarbu tiesiog ateiti rašyti ir taip parodyti savo meilę Lietuvai ir lietuvių kalbai, pabūti drauge su kitais konkurso dalyviais. Ypač džiugu matyti, kai diktanto rašyti ateina jauni žmonės. Taigi Nacionalinis diktantas man yra šventė.“
Šiemet tekstą konkursui parengė rašytoja Akvilina Cicėnaitė, savo kūriniu „Laiškas Sofijai“ atidavusi duoklę lietuvių tautos pasididžiavimu įvardijamam kompozitoriui ir dailininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.
Aut. past.
Ir diktantas, ir šachmatai
Prie stalo laukti prasidėsiančio konkurso atsisėda ir akį traukiantis senelio bei anūko duetas. Buvęs agronomas Vytautas Praleika ir Kėdainių „Aušros“ progimnazijos moksleivis 11-metis Adamas Praleika diktanto rašyti atėjo pirmą kartą.
„Aš pats ir anksčiau pagalvodavau, kad būtų įdomu pabandyti dalyvauti Nacionalinio diktanto konkurse, bet vis neprisiruošdavau. O šįsyk marti pasiūlė ateiti abiem su Adamu. Pažadėjau ir ištesėjau anūkui duotą pažadą, – šypsojosi Vytautas ir juokaudamas atskleidė lengvinančią aplinkybę – pasirodo, jis – suvalkietis. – Lietuvių bendrinė kalba sukurta suvalkiečių šnektos pagrindu. Negaliu pasakyti, ar dėl to jaučiuosi drąsiau. Abejonių iškilti gali. Vis tik keletas senų taisyklių dar išlikusios, – taria Vytautas ir paberia. – Bąla, sąla, šąla, gęsta, glęžta, tręšta, – vėl šypteli. – Prieš diktantą jokių taisyklių nesikartojau. Pažiūrėsim, kaip pasiseks.“
O štai Adamas išduoda gramatikos knygas ir svarbiausias taisykles uoliai pasikartojęs.
„Man lietuvių kalba mokykloje sekasi, bet vis tiek truputį nerimauju, – kalbėjo berniukas. – Dažniausiai kliūna veiksmažodžių rašyba. Prieš ateidamas jiems skyriau dėmesio ir kartojausi.“
Vytautas pasidalina su anūku galvas pasukti mėgstantys – kiek anksčiau abu sėdo ir prie šachmatų lentos.
„Adamo mokykloje buvo organizuotos šachmatų varžybos, taigi ir ten abu dalyvavome, – pasidžiaugia senelis, o Adamas, paklaustas, kas sunkiau – be klaidų parašyti diktantą ar laimėti šachmatų partiją, susimąsto ir šyptelėjęs taria. – Sunkus klausimas.“
Pataria, kaip pasiruošti
Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė džiaugiasi, kad tradicija rašyti Nacionalinį diktantą ne tik Lietuvoje, pasaulyje, bet ir Kėdainiuose išliko stipri net po pertrauką padaryti privertusios kovido pandemijos.
„Kelerius metus per kovidą rašyti diktanto nesirinkome, o paskui iniciatyva vėl sėkmingai atgijo. Vieni konkurse dalyvauja norėdami pasitikrinti raštingumą, o kiti ateina kaip į mažą šventę, – kalbėjo R. Švedienė ir būsimiesiems kitų metų Nacionalinio diktanto dalyviams patarė, kaip pasiruošti. – Jei nori būti raštingas, nebūtina atsisėdus kalti taisykles. Verčiau skaityti geras knygas. Jei daug skaitysime, tai ilgainiui mūsų akys tiesiog atpažins ir žinosime, kaip taisyklingai parašyti.“
Dar vienas kalbos tvarkytojos patarimas – žvilgtelėti į ankstesnių metų konkurso tekstus, kurie su visais kebliais rašybos ar skyrybos atvejų paaiškinimais pateikiami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto svetainėje ir svetainėje diktantas.lt.
„Diktantuose pasitaiko sudėtingesnės rašybos, rečiau vartojamų žodžių. Skyrybos taisyklės dabar atlaisvėjusios, tad yra variantų, kai kablelį galima dėti arba ne. Tokiais atvejais žmonės abejoja“, – dėl ko rašydami diktantą dalyviai galvas laužo labiausiai, vardija R. Švedienė.
Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė džiaugiasi, kad tradicija rašyti Nacionalinį diktantą ne tik Lietuvoje, pasaulyje, bet ir Kėdainiuose išliko stipri net po pertrauką padaryti privertusios kovido pandemijos.
Aut. past.
Rašomi specialiai
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad diktantams tekstai rašomi specialiai. „Todėl dažniausiai jie būna labai gražūs, patriotiški“, – pasidžiaugia R. Švedienė ir primena, kad vasario–kovo mėnesiais jau 10-tą kartą organizuojamos Lietuvių kalbos dienos. Visą šį laikotarpį vyksta gausybė šventinių renginių. Be to, šiemet dar minima ir žymiojo kalbininko Kazio Ulvydo 115-oji gimimo sukaktis.
Nacionalinio diktanto konkurse dalyvavusių kėdainiečių rašyti tekstai išsiųsti į Vilnių konkurso organizatoriui – VšĮ Pilietinės minties institutui. Kasmet diktantą rašo apie 30 000 žmonių Lietuvoje ir pasaulyje.
