Muzikai gyvenimą dedikavęs Krašto kultūros premijos laureatas pirmą atlyginimą uždirbo iš aktorystės

Stebėdama dar gruodį iškilmingoje apdovanojimo ceremonijoje padėkos kalbą sakantį Kėdainių krašto kultūros premijos laureatą Vytautą GREIČIŲ, pagavau save ne fiksuojančią jo publikai tariamus žodžius, o besigėrinčią žmogumi, kuris išties gimęs būti scenoje. Skambus, ramus balsas, be menkiausio vidinės prieštaros krislo tėkmingai plaukiančios atviros mintys, užtikrinta laikysena ir išraiškingi rankų mostai, subtiliai pabrėžiantys tikrąją vidinę inteligenciją. Kelių minučių kalba mano akyse gerbiamas Vytautas nutapė būtent tokį savo asmenybės portretą, kurio spalvos ir kontūrai po interviu pokalbio drobėje atgijo tik dar sodriau. Tapybos motyvas čia – neatsitiktinis. Kadaise pašnekovo rankos buvo atradusios ir dailės meną. Bet dar labiau intriguoja istorija apie pirmąjį, kaip pats Vytautas sako, oficialų jo uždarbį, kurį gavo nusifilmavęs legendinės kino juostos „Tadas Blinda“ masinėse scenose gimtajame Gelgaudiškyje! Nors prieš interviu Vytautas apsidraudžia ir skuba perspėti nesantis geriausias pašnekovas, tačiau beveik pora valandų su Krašto kultūros premijos laureatu praskrieja nepastebimai – taikliu humoru paskanintos gyvenimo istorijos, kuriose netrūksta dar ir žymių pavardžių, tiesiog veja viena kitą.

Su amžiumi jaudulio daugiau

Su Vytautu susitikome itin užimtu laiku – tada pašnekovo darbotvarkėje dėliojosi įtemptai sustyguotas repeticijų grafikas prieš du svarbius jo vadovaujamų kolektyvų koncertus.

Josvainių kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Josva“ ruošėsi Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtam pasirodymui, o moterų vokalinis ansamblis „Pilkos stygos“ dar po savaitės rengėsi jubiliejiniam 5-erių metų koncertui.

Regis, per kelis profesinius dešimtmečius daugybei įvairių kolektyvų vadovavusiam Vytautui scena nebeturėtų kelti jaudulio. Vis tik Šiaulių pedagoginiame universitete Klaipėdos kultūros fakultete chorinio dirigavimo specialybę įgijęs pašnekovas nustebina – nors erdvė prieš publikos akis išties jau tapo antraisiais namais, tačiau atsakomybė klausytojui dovanoti kuo profesionaliau paruoštą muzikinę programą su metais tik stiebiasi viršun.

„Per gyvenimą vadovavau daugybei kolektyvų – nuo visai mažučių vaikų ar jaunimo, dirbdamas mokykloje, iki itin stiprių Kėdainių ligoninės moterų ir vyrų medikų ansamblių.

Skirtingu metu ir pats dainavau bei grojau įvairiuose kolektyvuose: liaudiškos muzikos kapeloje „Vilainiai“, su kuriais 2003 m. TV laidoje „Duokim garo“ laimėjome antrą vietą; su savo krašto – Gelgaudiškio – kapela 2006 m. Nidoje pelnėme pirmą vietą; dešimtmetį dainavau chore „Ave musica“, tiek pat metų grojau liaudiškos muzikos kapeloje „Daumantų muzikantai“, su kuriais 2011 m. irgi laimėjome pirmą vietą, – pasidalina Vytautas. – Nors patirties tiek Lietuvos, tiek užsienio scenose netrūksta, tačiau pastebėjau, kad su amžiumi į savo darbą ėmiau žiūrėti labai skrupulingai, todėl įtampa ir jaudulys dabar netgi didesni nei prieš pirmuosius išėjimus į sceną.“

Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, ir pirmąjį gegužės sekmadienį minimą Motinos dieną krašto publika turės galimybę balsinguosius Josvainių kultūros centro ansamblius šventinėse scenose išgirsti dar kartą.

Aut. past.

Prieš akis – du koncertai

Pašnekovas džiaugiasi abiem kolektyvais – „Josva“ ir „Pilkomis stygomis“, kurių nariai nepraleidžia repeticijų ir pasirodymams ruošiasi tarsi tikri profesionalai – atiduodami visas jėgas. Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, ir pirmąjį gegužės sekmadienį minimą Motinos dieną krašto publika turės galimybę balsinguosius Josvainių kultūros centro ansamblius šventinėse scenose išgirsti dar kartą.

„Su kolektyvu „Josva“ aš – nuo 1999-ųjų. Su keturiomis šio ansamblio dainininkėmis mes dainavome dar 1980-aisiais, o 1982-aisiais Palangoje „Sidabrinių balsų“ konkurse laimėjome trečią vietą, – pasidalino Vytautas, 20 metų vadovavęs ir dar vienam – Josvainių kultūros centro moterų vokaliniam ansambliui „Sonata“. – Su „Sonata“, turėjusia pirmą kategoriją, 2018 m. per Lietuvos dainų šventę buvome pakviesti dainuoti Nacionalinėje filharmonijoje – ypatingoje vietoje, pasižyminčioje itin geru skambesiu. „Sonata“ atliko kūrinį „Stoviu aš parimus“. Ansamblis dainavo taip jausmingai ir įtaigiai, kad salėje žiūrovai net braukė ašarą.

Tais metais pirmą kartą Dainų švenčių istorijoje dalyvauti buvo pakviesti ir geriausi šalies vokaliniai ansambliai.“

Scenoje ilgai, o pavadinimas jaunas

Nors kolektyvas „Josva“ dainuoja jau daug metų, tačiau savuoju pavadinimu džiaugiasi, palyginti, neseniai.

„Iš pradžių ansamblis pavadinimo neturėjo. Tada buvo kitokie laikai. Lietuvoje pavadinimus turėjo tik keli kolektyvai: „Kopų balsai“, „Nerija“, „Žuvėdra“, dar keletas, – pasakoja Vytautas. – Tada vardą suteikdavo Nacionalinė filharmonija, prieš tai išgirdusi kolektyvo programą, patikrinusi tavo lojalumą ir pan. O dabar kas kaip nori, tas taip pasivadina.“

Pašnekovas didžiuojasi, kad „Josvoje“ skamba būtent tik josvainiškių ir šios seniūnijos gyventojų balsai.

Kadaise pašnekovo rankos buvo atradusios ir dailės meną. Bet dar labiau intriguoja istorija apie pirmąjį, kaip pats Vytautas sako, oficialų jo uždarbį, kurį gavo nusifilmavęs legendinės kino juostos „Tadas Blinda“ masinėse scenose gimtajame Gelgaudiškyje!

Aut. past.

Į kolektyvą pakvietė pats

Neseniai 5-erių metų jubiliejų drauge su scenos bičiuliais ir publika atšventusios „Pilkos stygos“ pripažinimą, pasak Vytauto, pelnė itin greitai.

„Susikūrėme ir parepetavę du mėnesius tapome rajono laureatais, o netrukus pakilome iki aukštumų – Lietuvoje pelnėme pirmą kategoriją ir praėjusią vasarą per Lietuvos dainų šventę pasirodėme Nacionalinėje filharmonijoje.

Per penkerius metus mūsų repertuaras išaugo iki 32 dainų, tad turime kūrinių ir esame pasiruošę koncertams bet kuriai progai, – sako Vytautas ir įvardija kolektyvo „Pilkos stygos“ greitos sėkmės paslaptį. – Šiuo metu ansamblyje dainuoja 13 moterų. Visas nares, žinodamas jų balsus, į kolektyvą pakviečiau pats. Kai kurios iš jų – profesionalės, turinčios muzikinį išsilavinimą. Visos dainavusios kolektyvuose dar mokykloje, kelios – buvusios mano mokinės tuometėje „Aušros“ vidurinėje mokykloje.“

Kolektyvo „Pilkos stygos“ lakštingalos – kraštietės, tiesa, kai kurios gyvenimą kuria jau kituose šalies miestuose, bet kiekvieną savaitgalį į repeticijas atvyksta ne tik iš Kauno, bet ir iš sostinės. Ansamblio „Pilkos stygos“ balsu tapo ir Vytauto dukra Simona Greičiūtė-Rimkuvienė.

Dirba ne dėl įvertinimų

Gruodį, visai prieš šventes, Vytautas buvo paskelbtas 37-uoju Kėdainių krašto kultūros premijos laureatu. Pašnekovas juokiasi, kad šis titulas daugiau įspūdžio atnešė žmonai Vidai, taip pat chorinio dirigavimo studijas baigusiai ilgametei Kėdainių lopšelio-darželio „Varpelis“ muzikos pedagogei, ir savas šeimas jau seniai sukūrusiems vaikams – sūnums Ernestui, Mangirdui bei dukrai Simonai.

„Vytautai, ar jau apsipratote su nauju savo biografijos faktu – kad esate Krašto kultūros premijos laureatų būryje?“ – pasiteirauju.

„Šis titulas svarbesnis buvo mano artimiesiems, o aš dirbu, kaip ir dirbęs – koncertai, kūrybiniai planai, – taria laureatas. – Bet jausmas geras. Kam nepatiktų būti taip pastebėtam? Kita vertus – nė vienas nedirbo ir nedirba dėl premijų ar titulų, nei Algirdas Viesulas, nei Vitolis Laumakys, nei kiti. Tačiau esu labai laimingas atsidūręs šį apdovanojimą pelniusių žmonių gretose.“

„Esu surengęs ir tapybos darbų parodą Josvainių kultūros centre. Namie dar likę apie 15 mano tapytų paveikslų, bet dabar netapau. Kodėl – nežinau. Gal koks atsitiktinumas dar pastūmės?“

V. Greičius

Šeimos relikvija

Žvelgdama į Vytautą vis spėlioju, kas gi jame man taip aristokraštiška. O išgirdusi, kur pirmąjį oro gurkšnį įkvėpė pašnekovas, pusiau juokais pusiau rimtai nutariu radusi atsakymą – pasirodo, Vytautas gimė dvare. „Gimiau, kaip ir visa mano Gelgaudiškio klasė, Zyplių dvare, – šypsosi jis. – Tada ten buvo įkurtas akušerijos skyrius.“

Vytauto tėtis nuo ankstyvos vaikystės savo atžaloms ugdė meilę muzikai ir turėjo ne vieną armoniką. Šiuos instrumentus, kaip tikrą šeimos relikviją, dabar sergi pats Vytautas.

„Ir dabar matau, parsineša tėtis armoniką, o aš pribėgu ir sakau: „Tėveli, aš grosiu „Rosamundą“ (aut. past. – iki pat šiol itin populiari vokiška daina). Tada dar net į mokyklą nėjau, – prisimena Vytautas. – Tėtis buvo mano pirmasis mokytojas, o ta armonika – pirmasis mano muzikos instrumentas.

Kaimynas savo sūnui buvo nupirkęs akordeoną. Net dabar jaučiu aromatą, kai traukdavau to akordeono dumples… Tiesiog alpstu, – juokiasi. – Vis eidavau ir eidavau pas kaimyną groti. Paskui jis manęs į svečius nebekviesdavo, sakydavo, kad užsiėmęs. Tėtis irgi pasakė daugiau pas kaimyną neiti.

O groti aš norėjau tiesiog fanatiškai! Tėtis matė mano degančias akis ir užrašė į muzikos mokyklą. Prisimenu, mokytojas Kęstutis Vasiliauskas (aut. past. – žinomų dainų „Žemėj Lietuvos“ ir „Brangiausios spalvos“ autorius) paklausė, ar noriu groti smuiku? Noriu. Jei būtų atnešęs klarnetą, būčiau ir juo grojęs – bet kuo, kad tik groti, – šypsosi vis tik smuiku griežęs Vytautas. – Mano seserys taip pat grojo – viena pianinu, kita – akordeonu. Tik dabar jau a. a. brolis neragavo muzikos, bet pats išmoko groti armonika.“

Mokyklos metais Vytautas ne tik muzikavo, bet ir šoko pramoginius šokius Gelgaudiškio dvaro salėje bei mokyklos komandoje bėgo 1 000 metrų.

Jaunas dienas gimtajame Gelgaudiškyje ir magiškas akimirkas, kai vaikystėje prabildavo jo rankų kalbinami instrumentai, Vytautui primena išsaugota juoda, nedidelė pirmoji tėčio armonika.

„Ji pas mane. Tiesa, dabar išardyta, nes turiu suklijuoti dumples. Yra ir antra armonika. Viskas išlikę – neprapuolę. Visi trys mano vaikai baigę muzikos mokyklą, viena anūkė taip pat mokosi, tad tikiu, kad pagarbą šiems ypatingiems instrumentams jaus, neprapuldys ir netgi pagros“, – sako iš viso penkis anūkus turintis Vytautas.

Kino juostoje – su legenda

Pašnekovo vaikystė vaizdingose Gelgaudiškio apylinkėse buvo išties marga. Pašnekovas iki šiol nepamiršta, kai į gimtąjį kaimą atvyko Lietuvos kino žvaigždės ir čia buvo filmuojama istorinė juosta „Tadas Blinda“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė žymusis Vytautas Tomkus.

„Buvo 1971-ųjų vasarą, prieš akis – paskutiniai metai mokykloje. Ėjome su draugais pro Gelgaudiškio dvarą, kur turėjo prasidėti filmavimai, ir mums pasiūlė vaidinti masinėse scenose. Kurgi nesutiksime, – juokiasi pašnekovas. – Aprengė, tokias nagines uždėjo, kelnes, ūsus prikabino, nugrimavo, pistoletus davė.

Ir dabar filme atpažįstu: mano a. a. muzikos mokytoja stovi, mano kaimynas, aš, kiti draugai… Po filmavimų į namus atvyko studijos atstovas pasiteirauti, ar gavau honorarą, ar esu viskuo patenkintas. Taip aplankė visus masinių scenų aktorius. Tada uždirbau pirmą oficialų atlyginimą – devynis rublius iš aktorystės, – šypsosi. – Gelgaudiškio vietovės labai gražios. Ten daug filmų nufilmuota.“

„Dabar kūrybiniame gyvenime jaučiuosi šiek tiek stabtelėjęs. Norėčiau turėti to azarto, kuris lydėjo kuriant moterų ansamblį. Be šio polėkio neišeina. Reikia eiti prie kiekvieno žmogaus ir kalbinti, reikia, kad jie patikėtų vadovu. Vis tik jau žinau visus vyrus, kuriuos norėčiau pakviesti į ansamblį. Tikiuosi, šią svajonę įgyvendinti pavyks.“

V. Greičius

Grįžta koncertuoti

Į gimtąjį Gelgaudiškį Vytautą keliai atveda neretai – čia jis grįžta ne tik aplankyti seserų, bet ir dalyvauti koncertuose.

„Yra tėviškės sodyba, kurioje niekas negyvena, tačiau netoli įsikūrusi sesuo ateina, užsiaugina čia bulvių, prižiūri sodą, gėles. Gelgaudiškyje gyvena ir antra sesuo. Taigi nuvykstu jų aplankyti, taip pat į bendraklasių susitikimus. Gimtinėje puikiai praleidžiu laiką. Šilas, nuostabios vietos, einu grybauti. Anksčiau sakydavau, kaip man ten nusibodo – kaip kitur gerai, o išvažiavęs įvertinau, koks Gelgaudiškis nuostabus, – pasakoja Vytautas ir atskleidžia dar vieną priežastį, dėl kurios mielai grįžta į gimtąsias vietas. – Gelgaudiškio dvare gyvuoja graži idėja – rengti šiame miestelyje užaugusių menininkų pasirodymus. Pagrojam, padainuojam, kažkas padeklamuoja, ir su Gelgaudiškio kapela pagrojam. Pilna salė žmonių susirenka mūsų pasiklausyti.“

Gimtojo Gelgaudiškio dvare Vytautas buvo surengęs ir didelio pasisekimo sulaukusį savo vadovaujamo ansamblio „Pilkos stygos“ koncertą. „Kartu su Šakių vyrų ansambliu „Akordas“ pristatėme bendrą programą. Buvo labai smagu“, – džiaugiasi gelgaudiškių neužmirtamas ir vertinamas pašnekovas.

Grojo diriguojant S. Sondeckiui

„Vytautai, o kokia muzika patinka Jums? O gal kaip tik po koncertų maloniausiai skamba tyla?“ – klausiu pašnekovo.

„Tyla man nepatinka, – atsako jis. – Mėgstu įsijungti LRT žinias ar radiją. Nors žmona radijo nemėgsta ir atėjusi visada išjungia, – juokiasi. – Kalbant apie muziką, man labai patinka Stingo kūryba. Buvau dviejuose šio atlikėjo koncertuose Vilniuje ir Kaune. Žaviuosi Erico Claptono dainomis. Kelias iš jų atliekame ir su ansambliu „Pilkos stygos“. Bliuzas ir puikus gitaros skambesys – gera klausytis. Dar – Eros Ramazzotti. Iš jaunosios kartos atlikėjų – „Baltos varnos“, labai profesionali muzika.

Visą laiką patiko Vytautas Kernagis. Šalia Klaipėdos muzikinio teatro buvo šokių salė, ten studijų metais grodavau šokiams. Mano repertuare skambėdavo ir V. Kernagio daina „Išeinu, palieku tave…“.

Gera prisiminti, kad būnant moksleiviu man teko groti diriguojant šviesaus atminimo Sauliui Sondeckiui. Buvau smuikininkas, aštuntokas. 1969 m. atvykau į moksleivių dainų šventę Vilniuje. Grojame, S. Sondeckis vaikšto aplink orkestrą ir įdėmiai klauso, kuris čia taip gerai groja: prieina prie vieno, prie kito smuikuojančio – pagiria, paplekšnoja per petį. Jis man buvo autoritetas. Didžiuojuosi, kad anuomet teko laimė groti jam diriguojant.“

Darbą mokykloje mena su ilgesiu

Nors muziko kelias, pasak Vytauto, nėra paprastas ir norint iš šios profesijos uždirbti sotų kąsnį reikia arba pasiekti stulbinančių aukštumų, arba suktis per kelias darbovietes, tačiau pašnekovas, atsigręžęs atgal, niekada neatsižadėtų savo pasirinkimo.

„Muzika man – ir darbas, ir gyvenimas. Šis profesinis kelias atvėrė įdomių galimybių bei patirčių. Daugiau kaip 30 metų praleidau dar ir mokykloje dirbdamas pedagogu. Šio darbo pasiilgstu“, – atskleidžia Vytautas, kuriam šį gruodį buvusioje ilgametėje darbovietėje – dabar „Aušros“ progimnazijoje – patikėta ypatinga pareiga – šventinėje advento popietėje uždegti paskutinę simbolinę žvakę.

„Gera prisiminti, kad būnant moksleiviu man teko groti diriguojant šviesaus atminimo Sauliui Sondeckiui. Buvau smuikininkas, aštuntokas. 1969 m. atvykau į moksleivių dainų šventę Vilniuje. Grojame, S. Sondeckis vaikšto aplink orkestrą ir įdėmiai klauso, kuris čia taip gerai groja: prieina prie vieno, prie kito smuikuojančio – pagiria, paplekšnoja per petį. Jis man buvo autoritetas. Didžiuojuosi, kad anuomet teko laimė groti jam diriguojant.“

V. Greičius

Smuikininko rankos – remontams

„Vytautai, o ar kada pagalvojote – jei ne muzika, kuo dar galėjote būti?“ – pasmalsauju.

„Po pamokų tuometėje „Aušros“ vidurinėje mokykloje pasiimdavau termosą kavos ir skubėdavau į kitą darbą – kėdainiečiams butuose daryti remontus, – nustebina pašnekovas. – Dabar ir savo namuose darau remontą, Širvintose atnaujiname namą. Viską darau pats. Kiti tokių darbų imasi iš bėdos, susiraukę, o man labai patinka.

Kažkada buvau susižavėjęs tapyba. Poetas Jonas Stankevičius, kuris ir gerai piešė, mano darbus griežtai pakritikuodavo. Tada norėdavau mesti tapybą į šoną. Žinoma, dailėje nebuvau kažin kas, bet kraštotyrininkas Jonas Jucevičius apie mano paveikslus yra parašęs savo knygoje „Kėdainių krašto dailė ir dailininkai“. Esu surengęs ir tapybos darbų parodą Josvainių kultūros centre. Namie dar likę apie 15 mano tapytų paveikslų, bet dabar netapau. Kodėl – nežinau. Gal koks atsitiktinumas dar pastūmės?

Taip pat man labai patinka sodinti, ravėti, prižiūrėti gėles, gėrėtis, kaip jos auga ir skleidžia žiedus, mėgstu formuoti augalų kompozicijas sode. Turime nemažai hortenzijų. Gėlininkystę galėčiau pavadinti savo hobiu.“

Meilė muzikai nerūdija

Tiek metų saugoti ir nuolat kurstyti susidomėjimą muzika Vytautui nepabosta. Pašnekovas scenoje dar turi apie ką prabilti.

„Muzika ir tai, ką darau, man labai patinka. Jei nepatiktų, tiek metų šioje srityje manęs niekas nebūtų galėjęs išlaikyti, – patikina Vytautas. – Kartais ir žmona paklausia – ar tau dar neatsibodo? Jei repeticija su ansambliu prasideda 10 val., tai aš 8–8.30 val. jau būnu. Mėgstu nekubėti ir ramiai pasiruošti. Kūrybinis smalsumas, noras plėsti profesines žinias mane veža į priekį ir žadiną entuziazmą toliau dirbti.“

Profesinė ambicija

Pašnekovas atskleidžia profesiniame lauke nuveikęs dar ne viską ir pasidalina ne vienus metus kirbančia ambicija suburti vyrų ansamblį.

„Turiu tokią svajonę, – atsidūsta Vytautas, supratęs, kad norint šiai idėjai įduoti kūną, teks iš peties paplušėti. Mat vyrų balsų maža net ir mišriuose ansambliuose. – Lietuvoje esantiems vyrų ansambliams suskaičiuoti pakaktų dviejų rankų pirštų – tokių kolektyvų nedaug visoje šalyje.

Dabar kūrybiniame gyvenime jaučiuosi šiek tiek stabtelėjęs. Norėčiau turėti to azarto, kuris lydėjo kuriant moterų ansamblį. Be šio polėkio neišeina. Reikia eiti prie kiekvieno žmogaus ir kalbinti, reikia, kad jie patikėtų vadovu. Vis tik jau žinau visus vyrus, kuriuos norėčiau pakviesti į ansamblį. Tikiuosi, šią svajonę įgyvendinti pavyks.“

Dar pašnekovas su nekantrumu laukia ir Kėdainių kultūros centro naujųjų namų įkurtuvių. „Norėčiau su „Pilkomis stygomis“ čia surengti koncertą, padainuoti su dabar žinomais buvusiais kėdainiečiais, pavyzdžiui, Mantu Jankavičiumi“, – kūrybiniais planais, bebaigiant mudviejų  pokalbį, pasidalina pašnekovas.