Motinystė, įkvėpusi kurti
Būti mama – tai ne tik nesibaigiantys iššūkiai ar meilės kupina kiekviena diena, tai – didžiausia dovana moteriai, kokią jai davė Dievas. Kai pasaulį išvysta nauja gyvybė, įvyksta tikras stebuklas. Tuomet darbas, karjera, kelionės ir linksmybės tampa tokie nereikšmingi palyginus su naujais patyrimais priimant iššūkius, dovanojant meilę, rūpestį, šilumą ir gerumą. Būti mama reiškia atiduoti visą save, suprasti tai, kas anksčiau buvo nesuvokiama, džiaugtis tuo, kas nebuvo pažįstama, išdrįsti padaryti tai, ko anksčiau manei negalinti. Na, o kartais motinystė ima ir padovanoja galimybę atrasti save.
„Būti mama man reiškia visišką pilnatvę. Tai – pati geriausia savęs kaip moters realizacija. Tai – pats prasmingiausias darbas, kokį tik gali dirbti moteris visą savo gyvenimą – išnešioti naują gyvybę, pagimdyti ir užauginti ją geru ir doru žmogumi“, – sako jauna mama Indrė OKSAITĖ ir priduria, jog po širdimi užsimezgusi nauja gyvybė jai padovanojo ne tik nuostabių naujų iki šiol nepažintų potyrių, bet ir plačiai atvėrė duris į kūrybą.
Džiaugsmo ir meilės kupini namai
– Indre, kaip pasikeitė tavo gyvenimas tapus mama?
– Manau, jog į kiekvienos moters gyvenimą motinystė įneša tam tikrų pasikeitimų. Kuomet tampi mama, gyvenimas pasikeičia tuo, jog nebegali elgtis taip, kaip tau šovė į galvą. Tapusi mama nebegali galvoti tik apie save, nes tampi atsakinga už savo vaikelį. Iki sūnelio gimimo mėgau užsiimti įvairiausia veikla, taip pat ir studijos bėgo į pabaigą, tad reikėjo laiko ir joms, kur dar namų ruoša, namų aplinka… Na, o dabar, gimus Danieliui, daugiau laiko praleidžiu namuose, nes turiu derintis prie mažylio poreikių ir jo nuotaikos.
[quote author=“I. Oksaitė“]Į kiekvienos moters gyvenimą motinystė įneša tam tikrų pasikeitimų. Kuomet tampi mama, nebegali galvoti tik apie save, nes tampi atsakinga už savo vaikelį.[/quote]
Tiesa, gyvenimas dėl to aukštyn kojomis neapsivertė, nes iki vaikelio gimimo jau kuris laikas gyvenome ramų šeimyninį gyvenimą, savaitgalius taip pat dažniau leisdavome kartu namuose nei draugų kompanijose. Žinoma, dabar kelionės svetur turės šiek tiek palaukti, bet, manau, kol Danielius augs, turėsime progą labiau pažinti gimtąją Lietuvą (šypsosi).
– Prie krūtinės sūnelį glaudi jau penkis mėnesius. Koks buvo šis laikas? Jis padovanojo daugiau džiaugsmo ar motiniško nerimo?
– Motinystė – man nauja patirtis, tačiau Danieliaus gimimas mūsų namus ir širdis pripildė daugiau džiaugsmo nei baimės ar nerimo (šypsosi).
Pirmosiomis jo gyvenimo dienomis, prisimenu, buvo sunku. Jei verkė jis, verkiau ir aš… Tačiau tokios dienos praeina, o po jų aplanko ramybės bei džiaugsmo akimirkos (šypteli).
Stebuklas, padėjęs atrasti save
– Šis pasaulį išvydęs stebuklas tau ne tik pilnatvės suteikė, bet ir įkvėpė tave naujoms veikloms. Papasakok, kaip tai nutiko?
– Tiesą sakant, iki nėštumo niekada nebuvau saldumynų mėgėja, tačiau artėjant nėštumo pabaigai atsirado didelis potraukis saldėsiams, tad siekdama patenkinti organizmo poreikius pradėjau kepti įvairius tortus ir pyragus. Tik jau įmantresnius, nes iki tol viskas, ką išdrįsdavau pagaminti, būdavo nesudėtingas obuolių pyragas (juokiasi). Tačiau nėštumas įpūtė naujų minčių, naujų idėjų, tad pradėjau bandyti gaminti įvairius šokoladinius pyragus, tortus, taip pat prancūziškus desertus kaip kanelės ar „Macarons“. Na, o artimieji paragavę mano kepinių visuomet labai girdavo.
[quote author=“I. Oksaitė“]Per maistą moteris parodo rūpestį ir meilę savo vyrui. O meilės, rūpesčio ir dėmesio dalijimas vienas kitam ir yra darnios ir laimingos šeimos pamatas.[/quote]
Gimus Danieliui nesilioviau kurti ir eksperimentuoti, kol atradau tobulą šokoladinio torto receptą ir vieną rytą atsikėlusi supratau, jog šis hobis lydės mane visą gyvenimą (šypteli).
– Rūpinimasis sūneliu atima nemažai jėgų. Iš kur jų sėmeisi dar ir kūrybai?
– Tai labiau emocinis nuovargis… Kuomet būdavo neramių dienų, ieškodavau būdo, kaip išsikrauti, kur mintis nukreipti, kaip save nuo rutinos prablaškyti. Na, ir tik Danieliukas būdavo užmiega, aš jau, žiūrėk, virtuvėj kažką makaluoju (juokiasi).
– Taigi poreikis saldėsiams net ir po vaikelio gimimo išliko?
– Sakyčiau, kad netgi padidėjo (juokiasi). Kadangi maitinu pati, matyt, organizmas pats reikalauja daugiau kalorijų ir energijos. Žinoma, cukrumi nepiktnaudžiauju, nes įprastai stengiuosi gaminti sveiką maistą be jokių padažų ir nereikalingų priedų, tad, manau, jog vieną kitą kartą galiu sau leisti ir pasmaližiauti (šypsosi).
– Na, o žinių, idėjų, konditerinių paslapčių iš kur sėmeisi vos įsitraukusi į kūrybą?
– Iš pradžių gamindavau pagal receptus, tačiau pamažu ėmiau pati įvairinti produktus, keisti receptus. Tai kūrybinis darbas. Daug biskvitų iškepiau, kol atradau pačius skaniausius (šypsosi).
[quote author=“I. Oksaitė“]Manau, nėra gyvenime geresnio darbo už mylimą darbą. Tačiau kol kas didžiąją dalį savo laiko noriu atiduoti sūneliui ir tuo pat metu semtis konditerinių paslapčių.[/quote]
Kūryboje vyrauja natūralumas
– Indre, tavo tortų išskirtinumas – natūralistinė puošyba. Kodėl pasirinkai būtent floristiką?
– Man niekada nepatikdavo, pavyzdžiui, cukriniai spalvoti papuošimai. Kodėl? Nes tai nei sveika, nei skanu. Kita vertus, natūralumas dabar yra „ant bangos“, žinoma, idėjų įvairiausių ieškojau ir sėmiausi internete, kol atradau savąją stilistiką – viskas, kas gyva ir iš gamtos. Net ir tortus stengiuosi kepti iš kuo natūralesnių produktų. Žinoma, šokoladas ar cukrus neišvengiamas, tačiau nėra jokių priedų, kad, pavyzdžiui, tortas kuo ilgiau išsilaikytų.
Na, o ta floristika ant tortų atėjo labai natūraliai. Anksčiau būdavo – iškepu tortą ir viskas, tačiau atėjo vieno šeimos nario gimimo diena, vėliau kito, tai negi pliką tortą dovanosi (juokiasi)? Vieną kartą pabandžiau papuošti gyvomis gėlėmis, kitą kartą, ir taip atradau tai, kas patinka ir man, ir artimiesiems.
Rankos pačios gėles ant torto dėlioja. Galėčiau ir česnako žiedą ant torto uždėti, jei tik tądien man tai atrodys gražu, tik bijau, kad skonio nepakeistų (šypsosi).
[quote author=“I. Oksaitė“]Kol negaminau konditerinių gaminių, viskas atrodė be galo sunku, kad reikalauja daug laiko ir pastangų. Tačiau kada pradėjau eksperimentuoti, supratau, kad nieko nėra neįmanomo.[/quote]
Kepinių puošyba kaip ir jų gamyba yra kūrybinis procesas, kuriam reikia laiko. Kitaip, esu įsitikinusi, nieko neišeitų… Aš laiko turiu, tad nesiliauju sėmusis konditerinių žinių (šypteli).
– Kiek tavo gaminami tortai gražūs, neabejoju, tiek pat ir skanūs. Kokių skonių tortus dažniausiai gamini?
– Aguoninį, įvairius šokoladinius, sūrio, tiramisu, morenginius. Visus mėgstam, nes visi smaližiai esam (juokiasi).
– Koks tortas tau būtų iššūkis?
– Anksčiau būčiau daug kam nesiryžusi, nes kol negaminau konditerinių gaminių, viskas man atrodė be galo sunku, kad reikalauja daug laiko ir pastangų. Tačiau kada pradėjau eksperimentuoti, supratau, kad nieko nėra neįmanomo. Tiesa, ko nemėgstu, tai kočioti tešlos.
Kaip tik visai neseniai mačiau, kaip gaminamas šimtalapis, tai turbūt nesiryžčiau jam (šypsosi). Tačiau tikrai niekada nesakau niekada. Kas žino, gal vieną dieną pagauta įkvėpimo imsiu ir iškepsiu (juokiasi).
– Kūryboje kartais būna ir nesėkmių. Tau jų pasitaikė?
– Pasitaikė (juokiasi). Draugės gimtadieniui ketinau gaminti tiramisu tortą. Nusipirkau maskarponės sūrio, kurį visuomet perku, bet tąkart jis buvo nupigintas, bet vis tiek pasiėmiau, nes visuomet jį naudoju. Grįžusi namo pradėjau plakti, o jis kaip skystas, taip skystas. Pilu grietinėlę, dedu šokoladą ir galvoju, jog reikia laiko ir tikrai sustandės. Išplakiau, sutepiau tortą, padėjau. Kitą rytą pasiėmiau jį aptepti ir papuošti, o žiūriu, kad jis man akyse tyžta (juokiasi).
– Draugė liko be torto?
– Ne (šypsosi), gaminau lazdyno riešutų ir pieniško šokolado tortą. Po to karto pasakiau akcijoms griežtą ne (juokiasi).
– O su puošyba nelaimių nebūna?
– Gal esu tik pastebėjusi, kad vienu metu buvau pradėjusi per daug visko dėti ant tortų. Kraunu, kraunu, atrodo, gražu, o, žiūrėk, nufotografuoju ir tada matau, kad kažkas ne taip, kad kažko per daug.
[quote author=“I. Oksaitė“]Kepinių puošyba, kaip ir jų gamyba, yra kūrybinis procesas, kuriam reikia laiko.[/quote]
Man patinka estetika ir minimalizmas. Kartais mažiau yra daugiau. Pati visame kame esu minimalizmo gerbėja, tad stengiuosi ir konditerijoje išlaikyti pusiausvyrą.
– Kaip manai, konditerijoje reikia talento ar daugiau darbo ir pastangų, laiko, kol visko išmoksti?
– (susimąsto) Sunku atsakyti… Manau, kad įmanomas ir vienas, ir kitas variantas, juk žmogus visko gali išmokti, tačiau jei neturi nei kruopelės meninės gyslelės ar tiesiog potraukio, kažin, kaip pavyktų? Nes, kaip jau minėjau, net ir tortų kepimas yra kūrybinis darbas. Na, o jei viską darai su meile, jei nebijai mokytis, manau, tuomet tortai būna dar gardesni (šypsosi).
– Konditerijoje atradai save. Galbūt kada nors šis hobis taps verslu?
– Manau, nėra gyvenime geresnio darbo už mylimą darbą. Žinoma, tokių minčių yra, tačiau kol kas didžiąją dalį savo laiko noriu atiduoti sūneliui ir tuo pat metu semtis konditerinių paslapčių, o ateityje, kas žino..? Galbūt šis hobis ir taps verslu.
Sveikas maistas – sveikatos šaltinis
– Indre, nors mokeisi agronomijos, tačiau save atradai visai kitoje srityje. Ar meilė laukams, žemei, gamtai niekur nedingo?
– Labai ilgiuosi ilgesnių pasivažinėjimų su sužadėtiniu po laukus (šypteli). Tačiau Danieliukas dar labai mažas, tad pasiimti jo kartu tiesiog negalime. Tačiau negaliu skųstis, nes džiaugiuosi namais, šeima, namų ruoša, maisto gaminimu, būvimu su vaikeliu. Visa tai vadinama meile šeimai, namų židiniu, o tai man – didžiausias džiaugsmas. Tai pati geriausia savęs realizacija, o kartu tai ir nuolatinis mokymasis.
Ir nors kasdienybė su vaikeliu yra beprotiškai graži, o šeimoje visi sveiki ir sutaria, nenoriu, kad kiekviena diena taptų rutina. Todėl labai džiaugiuosi turėdama galimybę draugauti su konditerija, nes ji prablaško mintis ir teikia didelį malonumą.
– Ne paslaptis, jog šalia konditerijos domiesi ir sveika mityba.
– Manau, kad sveikas maistas žmogaus gyvenime yra labai svarbus. Sveikas maistas – tai mano, mano būsimo vyro ir mano vaikelio sveikata, gera nuotaika bei malonus laikas su šeima prie pietų ar vakarienės stalo.
[quote author=“I. Oksaitė“]Sveikas maistas – tai mano, mano būsimo vyro ir mano vaikelio sveikata, gera nuotaika bei malonus laikas su šeima prie pietų ar vakarienės stalo.[/quote]
– Propaguodama sveikesnę gyvenseną, neabejoju, jog neretai išbandai ir kažką naujo. Ar būsimam vyrui patinka viskas, ką gamina jo sužadėtinė?
– (šypsosi) Manau, jog Donatas yra labai tolerantiškas žmogus. Būna, kad kartais ir man kažkas nepavyksta, tačiau jis niekada nepasakys, kad neskanu. Priešingai, tokiu atveju pasako, kad jam šis patiekalas buvo vienas įdomesnių šią savaitę (juokiasi).
– „Kelias į vyro širdį veda per skrandį.“ Vadovaujantis šiuo posakiu būtų nesunku pasibelsti į bet kurio vyro širdį. O tu ar tiki tokiu posakiu?
– Mano ir Donato draugystės istorija prasidėjo dar tuomet, kada net kiaušinio turbūt nemokėjau iškepti ir net negalvojau, kad kada nors man taip patiks gaminti. Taigi į širdį pasibeldžiau ir be skrandžio (juokiasi). Tačiau, mano nuomone, per maistą moteris parodo rūpestį ir meilę savo vyrui. Meilės, rūpesčio ir dėmesio dalijimas vienas kitam ir yra darnios ir laimingos šeimos pamatas (šypsosi).
– Ačū tau už pokalbį.
[#gallery=1899#]
