Mokytojo duona – su stora pluta, bet ši profesija duoda labai daug

Prieš dešimtmetį pradėjusi dirbti žurnaliste, žinojau, kad valanda šiam pokalbiui vieną dieną išauš, tačiau vis nesiryždavau skubinti laiko. Regis, dar per mažai patirties būdavo sukaupta interviu pakviesti žmogų, kurį nepaprastai gerbiu ir kuriuo žaviuosi.

Mokyklos suole kurdama ateities planus, Kėdainių šviesiosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Asta JAKŠTIENĖ iš pradžių galvojo apie medicinos studijas, tačiau XII klasėje nusprendė pasirinkti studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą ir tapo pedagoge, gerbiama mokinių bei vertinama švietimo bendruomenės.

Jei kas pasiūlytų grįžti į mokyklinius metus, išsyk pasirinkčiau literatūros pamokas, kai diskusijos apie kūrinių herojų gyvenimo pasirinkimus ir likimą nuvesdavo iki gilių pokalbių bei atsivėrimų įvairiausiomis, aktualumo niekad neprarandančiomis temomis: apie meilę ir pavydą, netektį ir skausmą, kasdien šalia vykstančias gėrio ir blogio kovas. Paauglių akimis, mūsų mokytoja atrodė žinanti teisingus atsakymus į visus būties klausimus.

Čia taip maga pasiskolinti JAV istoriko ir rašytojo H. B. Adamso mintį: „Geras mokytojas palieka pėdsaką amžinybei: niekada nežinai, kur jo įtaka baigiasi.“ Artėjant Rugsėjo 1-ajai, su pernai Metų mokytoja tituluota lituaniste A. Jakštiene šnekučiuojamės ne tik apie šviesiąsias darbo puses, bet atvirai ir apie tai, kas liūdina bei kelia nerimą.

– Miela Asta, prieš akis – dar vienas rugsėjis. Kelintas jis bus Jums, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai?

– Šiemet pasitinku jau 25-ąjį rugsėjį. 1999 metais pradėjau dirbti tuometinėje Kėdainių Juozo Paukštelio gimnazijoje, kuri vėliau, po reorganizacijos, tapo Šviesiąja gimnazija. Joje dirbu iki šiol. Tai mano pirmoji ir vienintelė darbovietė. Nors šiais laikais ketvirtį amžiaus praleisti toje pačioje darbovietėje nemadinga (nusijuokia), bet man čia gera. Nors dirbu nebe pirmus metus, vis vien kiekvieną Rugsėjo 1-ąją pasitinku su jauduliu.

– O kaip prabėgo mokytojos vasara? Ar spėjote pailsėti?

– Mokytojo darbas įtemptas, susijęs su nuolatiniu stresu ir daug iš tavęs pareikalaujantis, todėl per atostogas stengiuosi kuo geriau pailsėti ir sukaupti vidinių jėgų ateinantiems mokslo metams. Esu įsitikinusi, jog kitam gali duoti tik tada, kai pats jautiesi tvirtai ir psichologiškai, ir fiziškai.

Per atostogas daug laiko skiriu šeimai. Džiaugiuosi, kad vyras vasarą taip pat atostogauja, tad  galime pabūti visi kartu. O gero poilsio receptą kiekvienas turi savą. Mano jėgų šaltinis yra lėtas laikas, kai nespaudžia privalomų darbų našta ir kai daug daugiau dėmesio nei per mokslo metus galima skirti širdžiai malonioms veikloms. Vienas iš pomėgių – skaityti knygas. Man patinka dalintis knygomis su draugėmis ir kolegėmis, o paskui kartu padiskutuoti.

Labai mėgstu žiūrėti gerus filmus. Filmai, kaip ir knygos, daro stiprų emocinį poveikį, bet rimtesnei ar didesnės apimties knygai reikia daugiau laiko, taigi per vieną vakarą neperskaitysi. Šiuo atžvilgiu filmas pranašesnis. Užtenka poros valandų, kad patirtum tokį efektą. Be to, vaizdų daromą poveikį sustiprina garsas, tad stipriau sužadinamos emocijos. Patinka tie filmai, kurie nustebina ir skatina mąstyti. To tikiuosi ir iš knygų.

Per atostogas daug džiaugsmo dovanoja maži kasdieniai dalykai: ilgi rytai, kai nereikia skubėti, vėlyvi pusryčiai mėgaujantis maistu. Po įtemptų mokslo metų kartais norisi ir tiesiog nieko neveikti.

Daug patirčių suteikia, atsigauti leidžia ir kelionės. Man būtina atitrūkti nuo kasdienės aplinkos. Su šeima, draugais dažnai leidžiamės į keliones ir Lietuvoje, ir užsienyje. Vis dėlto svarbus ir buvimas namuose. Mokytojo darbe gausu socialinių kontaktų. Bendravimas pareikalauja daug psichologinių jėgų, tad, prasidėjus atostogoms, man būtina kuriam laikui atsiriboti nuo aplinkinių, susitelkti į save, o jau vėliau trokštu kelionių ir įspūdžių. Naujos patirtys tampa gerų emocijų šaltiniu visiems mokslo metams.

Esu reikli ir kaip mama, ir kaip mokytoja. Meilė vaikui, kaip ir mokytojo darbas, manau, nedera su pataikavimu ir nuolaidžiavimu vaikams, nes toks elgesys palankus vešėti silpnybėms, egocentrizmui ir neskatina augti.

A. Jakštienė

– Neretai šventinę naujų mokslo metų pradžios nuotaiką švietimo įstaigų bendruomenėms temdo pastaruoju laiku itin dažnos, neišbaigtos švietimo sistemos pertvarkos. Kokie iššūkiai laukia šiais mokslo metais?

– Praėję mokslo metai buvo nelengvi, nes vyko tarpiniai patikrinimai, atnešę daug nežinomybės ir streso. Įgyvendinti atnaujintas bendrąsias programas taip pat nebuvo paprasta, nes trūko vadovėlių, metodinės medžiagos. Sakyčiau, pokyčiai buvo per staigūs, jiems nebuvo tinkamai pasiruošta. Mokytojas atsidūrė permainų mėsmalėje. Metai pareikalavo daug jėgų tiek iš mokinių, tiek iš mokytojų. Nelengva buvo ir mokyklų administracijai, turėjusiai organizuoti visą ugdymo procesą.

Tikiuosi, ateinantys metai nebus sunkesni už praėjusius. O ar bus lengvesni – vargu. Liūdna, bet šiandien mokytojas, kaip sakė prancūzų filosofas egzistencialistas ir rašytojas A. Kamiu, dažnai atsiduria tarp absurdo sienų. Kaita švietimo srityje, kaip ir kitose srityse, būtina, bet, kai tie pokyčiai tokie dažni ir, deja, ne visada prasmingi, kai mokytojas supranta, kad tėra tik sraigtelis, dažnai bejėgis prieš sistemos absurdą, telieka su ironija prisiminti Baroko epochos frazę, kad nėra nieko pastovesnio už nepastovumą. Tad visiems švietimo sistemos darbuotojams linkiu kuo ramesnių ateinančių mokslo metų, fizinių ir dvasinių jėgų įveikiant iššūkius.

– Regis, mokytojai dabar gyvena, kaip pasakytų poetas V. Mačernis, tam tikra prasme dūžtančiose formose. Tačiau net ir tokiu laiku pedagogai nenuleidžia rankų ir lieka visa širdimi atsidavę savo profesiniam pašaukimui. Pernai Jūsų ilgametis darbas buvo įvertintas Metų mokytojo premija. Sakydama padėkos kalbą užsiminėte, kad tapti mokytoja visai neketinote. Publika nustebo, nes tikrojo pedagogo talentu išties esate apdovanota. Tai paliudyčiau ir aš, buvusi Jūsų mokinė, ir daugelis kitų mano bendramokslių. Kaipgi nutiko, kad tapote mokytoja?

– Kai buvau mokinė, daugelį metų svajojau tapti gydytoja. Mano nuomonė pasikeitė XII klasėje, kai lietuvių kalbos mokytoja A. Stankevičienė paskatino rinktis lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą stojau, kaip pati ir sau, ir kitiems sakiau, studijuoti literatūros. Dirbti mokykloje neplanavau. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Ne veltui teigiama: niekada nesakyk „niekada“.

Gyvenimas susiklostė taip, kad pasirinkau pedagoginį darbą. Nesu tikra, ar mano pasirinkimas būtų toks pat, jei galėčiau sugrąžinti prabėgusį laiką, bet tikrai žinau, kad mokytojavimas atvėrė daug man svarbių patirčių, todėl vertinu tai, ką suteikė darbas mokykloje. Kalbėdama apie save, nesiryžčiau vartoti žodžio „pašaukimas“. Man mokytojo darbas – pirmiausia didžiulė atsakomybė. Visuomenėje pasigirsta nuomonių, kad mokytojas šiuolaikiniame pasaulyje nesvarbus, tačiau, mano nuomone, mokytojas daro didelę įtaką jaunam žmogui, todėl šis darbas nesuderinamas su atsainiu požiūriu.

Dažnai, kalbantis apie profesiją, tenka išgirsti tokį klausimą: „Ar mėgsti savo darbą?“ Tapatinti darbą su pomėgiais – paviršutiniškas požiūris. Ne veltui žodyne ir yra žodis „darbas“, o jo reikšmė skiriasi nuo žodžių „pramoga“ ir „poilsis“ reikšmių. Mano santykis su pasirinkta profesija sudėtingas ir įvairialypis. Kai dirbi nuoširdžiai ir atsakingai, lengvų darbų nebūna. Mokytojo darbas neatsiejamas nuo atsakomybės ir atsidavimo. Uždarius gimnazijos duris, jis nesibaigia. Laukia pasiruošimas pamokoms (jis dažnai baigiasi jau gerokai po vidurnakčio), rašto darbų taisymas, atimantis tokius brangius savaitgalius, ir daugybė kitų veiklų. O tikrieji mokytojo darbo rezultatai, kurie, manau, yra daug daugiau nei egzaminų įvertinimai, dažnai matomi tikrai ne iš karto. Pedagogo profesija turi ir tamsiąją pusę: manau, daugelio mokytojų gyvenime būna ir beprasmybės akimirkų, ir išsekimo momentų, ir kaltės jausmo, bandant suderinti darbą ir šeimą.

Pedagogo profesija turi ir tamsiąją pusę: manau, daugelio mokytojų gyvenime būna ir beprasmybės akimirkų, ir išsekimo momentų, ir kaltės jausmo, bandant suderinti darbą ir šeimą.

A. Jakštienė

Tačiau ši profesija, nors ir kokia nelengva būtų, dovanoja daug gražių akimirkų. Atsvara sunkumams būna tada, kai po kelerių darbo metų pamatai, kaip tavo mokiniai pasikeitė, dvasiškai užaugo, kai gali pasidžiaugti prisidėjęs prie jaunų žmogaus augimo. Mane mokytojo profesija žavi ir dėl to, kad darbas nėra monotoniškas. Negali tos pačios temos skirtingoms klasėms dėstyti vienodai. Mokytojavimas – tai kūryba. Be to, man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis. Mano mokiniai – vyresnių klasių jaunuoliai, turintys savo požiūrį, tad visada įdomu, kaip jaunas žmogus mąsto, kaip vertina pasaulį, kokiomis vertybinėmis nuostatomis vadovaujasi.

– Kokie buvo pirmieji Jūsų darbo metai? Kaip jaučiasi pradedantis pedagogas?

– Pradžia buvo sudėtinga. Įtampos ir jaudulio buvo tiek daug, kad pirmą darbo mėnesį prisimenu kaip per miglą. Viena – studijos aukštojoje mokykloje, visai kas kita – gyvenimas. Ne veltui sakoma: „Teoriškai – arklys, praktiškai – neveža.“ Kad šis posakis – gryna tiesa, įsitikinau savo kailiu (nusijuokia).

Pradžioje buvo sunku planuoti pamokos laiką, nes neturėjau patirties, kiek užduočių reikia paruošti. Prisimenu savo pirmąją pamoką: iki pertraukos liko dar 10 minučių, o mokiniai jau buvo viską atlikę. Dabar dažnai būna atvirkščiai – pamokai skirto laiko per mažai, vis pritrūksta poros minučių apibendrinti. Per pirmuosius darbo metus turėjau daug ko išmokti. Neslėpsiu – buvo nelengva. Labai džiaugiuosi, kad tada jutau nuoširdžią savo kolegų globą, visada žinojau, kad galiu kreiptis pagalbos ir jos sulauksiu. Viena didžiausių dovanų, kurią man suteikė darbas, yra bendrystė ir žmonės, tai yra buvę ir esami kolegos.

Pirmaisiais darbo metais daug tvirčiau leido pasijusti kolegė Zita Rosteikienė, kuriai net ir vėlų vakarą galėdavau skambinti ir sulaukti atsakymų į – dabar atrodo – visiškai banalius, bet tada man, pradedančiai mokytojai, labai svarbius klausimus. Šiltas žmogiškas ryšys, kitų geranoriškumas tuo metu man reiškė daug. Su didžiausiu dėkingumu prisimenu kolegę, šviesaus atminimo lituanistę Danutę Muzikevičienę, kuri buvo mano mentorė.

Ir dabar nebijau sunkių profesinių iššūkių, nes žinau, kad visada turėsiu su kuo jais pasidalinti, sulauksiu patarimų ir pagalbos.

Ne mažiau svarbus ir šeimos palaikymas. Labai daug ko negalėčiau padaryti, jei ne mano vyras, kuriam dėkinga už supratimą, dalijimąsi buities darbų našta ir patarimus. Mano sūnūs ir dukros taip pat yra patarėjai. Jų pastabos leidžia pamatyti situaciją iš mokinių perspektyvos.

– Vadinasi, pedagogui motinystė/tėvystė yra didelis privalumas?

– Motinystė paskatino įsisąmoninti, kad vaikai yra skirtingi, suprasti, kad negali būti visiems tinkamo vieno sprendimo. Visi keturi mano vaikai skirtingi, tad turiu ieškoti būdų, kaip prie kiekvieno prieiti. Motinystė moko kantrybės, atlaidumo, parodo, kad nereikia skubėti teisti, o būtina pasistengti suprasti. Tai pamokos, kurių žmogus mokosi visą gyvenimą.

Aplinkybės taip susiklostė, kad ketverius metus Šviesiojoje gimnazijoje buvau ir dukros Vaivos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Dukros pastabos man buvo naudingos, nes skatino ieškoti būdų, kaip geriau perteikti dėstomą medžiagą.

– Kaip dukrai ir mamai klasėje sekėsi kurti mokinės ir mokytojos santykį?

– Kai sužinojau, kad tapsiu dukros klasės mokytoja, iš pradžių dėl to labai jaudinausi, bet kolegos mane nuramino. Visad stengiausi išlikti objektyvi. Mano vaikui galiojo tokios pačios taisyklės, kaip ir kitiems mokiniams. Niekada nedariau jokių nuolaidų. O baigiamaisiais metais, taisydama kontrolinius darbus, tardavausi su kolegėmis. Norėjau išlikti nešališka, o artimas ryšys kartais trukdo žvelgti kritiškai (nusišypso).

Mokymasis neatsiejamas nuo valios ir disciplinos. Be paties mokinio pastangų, kantrybės ir įdėto darbo joks mokytojas stebuklų nesukurs.

A. Jakštienė

– Tapote Metų mokytoja, bet tikrai nusipelnote ir dar vieno garbingo titulo – Metų mamos. Kaip minėjote, esate keturių atžalų mama. Papasakokite daugiau apie savo vaikus, galbūt kuris nors pasirinko ar svajoja rinktis pedagogo kelią?

– Vyresnieji vaikai pasirinko kitokį gyvenimo kelią. Vyriausias sūnus Domantas jau 27-erių. Jis pasirinko medicinos studijas LSMU ir yra gydytojas rezidentas, pasirinkęs neurochirurgiją. Vyriausia dukra Vaiva šiais mokslo metais bus ketvirto kurso studentė Edinburgo universitete (Škotija). Ji pasirinko gamtos mokslų studijas, biotechnologijų kryptį. 15-metė jaunėlė dukra Liepa šį rugsėjį taps Šviesiosios gimnazijos 1-os klasės gimnaziste. Pagrandukas Tautvydas – „Ryto“ progimnazijos ketvirtokas. Jaunėliai apie mokytojo profesiją šiuo metu irgi negalvoja. Aš pati augau turėdama laisvę rinktis. Su vyru Gintaru savo šeimoje irgi kuriame tokią atmosferą. Tiesa, su vaikais diskutuojame, tačiau niekada neprimetame savo nuomonės. Mūsų vaikai renkasi patys.

Jei atvirai, nenorėčiau, kad mano atžalos pasuktų į pedagogikos sritį, nes žinau, kokia tai duona – ji su stora pluta, dažnai sprangi, o dar ir sviesto ant jos mažoka. Bet jei kuriam nors iš vaikų atrodys, kad mokytojavimas – jo gyvenimo tikslas, visada palaikysiu.

– Asta, vienas iš jautriausių mokytojo kasdienybės galvosūkių – kaip lygiavertiškai padalyti dėmesį saviems vaikams ir mokiniams. Jums pavyksta išlaviruoti?

– Man tai buvo ir iki šiol yra didelė problema (švelniai atsidūsta). Visą gyvenimą tenka laviruoti tarp namų ir darbo. Negaliu lengvai pasakyti, kad šis darbas tėra darbas. Juk dirbu su žmonėmis. Manau, kad mokiniams iš tiesų labai svarbu, kas yra šalia jų. Tai mokytoją įpareigoja. Kaip ir minėjau anksčiau, į savo darbą žiūriu labai atsakingai.

Viena svarbiausių vertybių man yra šeima. Tačiau auginti keturis vaikus dirbant nemažu krūviu mokykloje (tik pirmaisiais savo darbo metais neturėjau abiturientų) nėra paprasta. Laviravimas tarp darbo ir šeimos dažnai būna mano pačios miego sąskaita ir pareikalauja daug vidinių jėgų. Džiaugiuosi, kad nesu viena, kad daug padeda artimieji. Vienas žmogus daugelyje gyvenimo situacijų būtų silpnas, visiems svarbus aplinkinių palaikymas.

– Anksčiau mokytojo vaidmuo visuomenėje buvo išskirtinai svarbus. Pedagogas laikytas bendruomenės šviesuliu, o jo žodžio, pamokymų itin paisyta. Kokį visuomenės žvilgsnį mokytojai jaučia šiandien?

„Kolegoms norėčiau palinkėti vidinės ramybės. Kada žmogus ramus, tada jis pasitiki savimi ir gali įveikti sunkumus. Visiems pedagogams linkiu tikėjimo savimi, juk mokytojai sugeba padaryti išties labai daug.“

A. Jakštienė

– Dalis visuomenės mokytojo profesiją vis dar romantizuoja. Kiti įsitikinę, kad mokytojo darbo diena baigiasi kartu su paskutinės pamokos skambučiu. Daugelis nemato pedagogo kasdienybės, atvirai stebisi, ką gi mes veikiame mokykloje, kai prasideda mokinių vasaros atostogos. Tačiau pamokos – tik dalis mokytojo darbo. Liūdina ir tai, kad dabar į mokytoją dažnai žiūrima kaip į paslaugų teikėją. Visuomenė mokytojui kelia didžiulius lūkesčius, o pagalbos siūloma nepakankamai. Taip neturėtų būti.

Kritiškai vertinu ir visuomenės požiūrį, kai į mokymąsi žiūrima kaip į pramogą, todėl tikimasi, kad bus malonu ir smagu, iš mokytojo tarsi iš animatoriaus reikalaujama visus sudominti, uždegti. Tačiau užmirštama, kad mokymasis neatsiejamas nuo valios ir disciplinos. Be paties mokinio pastangų, kantrybės ir įdėto darbo joks mokytojas stebuklų nesukurs.

Mane stebina, kai sakoma, jog mokykla neruošia gyvenimui. Nejaugi? Mokykloje įgyjama daug įvairių kompetencijų. Mokinys ugdosi darbo etikos įgūdžius, labai svarbius tiek studijuojant, tiek dirbant, mokosi planuoti savo laiką, spręsti problemas, iškilusias bendraujant, ieškoti išeičių iš sudėtingų situacijų. Gyvenime visos šios kompetencijos labai svarbios. Mokykla – ne vien akademiniai dalykai.

Kartą paklausiau mokinių, ar norėtų būti mokytojais. Beveik visų atsakymas buvo neigiamas. Kodėl jauniems žmonėms ši profesija neatrodo patraukli? Iš mokinių lūpų nuskambėjo tokie argumentai: darbas reikalauja daug kantrybės, yra sunkus, menkai apmokamas ir nevertinamas visuomenėje. Mokinių žodžiuose daug tiesos. Gaila, bet valdžios atstovų žodžiai apie mokytojo darbą kaip apie prestižinę profesiją tėra skambios, bet, deja, tuščios frazės.

– Kur užaugote ir kas nugludino tokį tvirtą charakterį?

– Esu kėdainiškė. Tėvai įskiepijo dvi svarbiausias vertybes, tapusias mano gyvenimo pagrindu: atsakomybės jausmą ir pareigingumą. Esu reikli ir kaip mama, ir kaip mokytoja. Meilė vaikui, kaip ir mokytojo darbas, manau, nedera su pataikavimu ir nuolaidžiavimu vaikams, nes toks elgesys palankus vešėti silpnybėms, egocentrizmui ir neskatina augti. Šiandien dažnai manipuliuojama žodžiais „laisvė“ ir „teisė“. Tikroji laisvė neatsiejama nuo valios pastangų ir atsakomybės. Visada akcentuoju, kad neįdėjęs darbo savo tikslą vargiai pasieksi. O pamokose vadovaujuosi nuostata: „Sunku pratybose – lengva mūšyje.“

– Reiklūs mokytojai nedažnai pelno vaikų simpatijas. Vis tik Jūs – išimtis. Mokiniai Jumis pasitiki ir laiko tvirtu autoritetu, o pelnyti būtent paauglių pagarbą – daug reiškia. Kaip kuriate ryšį su vaikais?

– Geriausiai į šį klausimą atsakytų mano mokiniai. Nedrįsčiau sakyti, kad patinku, įtinku ir tinku absoliučiai visiems savo mokiniams. Taip niekada nebus, nes visi žmonės skirtingi.

Mano tikslas – ryšį kurti pagarbos pagrindu. Stengiuosi įsiklausyti į mokinio nuomonę, visada esu pasiruošusi padėti. Manau, mokiniai tai ir vertina.

Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis. Ypač daug gražių akimirkų padovanojo buvimas klasės vadove. Džiaugiuosi ir buvusiais, ir esamais savo auklėtiniais. Gera, kai ryšys išlieka ir mokiniams baigus mokyklą. Jie grįžta, papasakoja, kaip sekasi. Anksčiau baigusieji jau sukūrę šeimas, turi vaikų, tad bendravimas įgauna dar kitokį atspalvį, atsiranda naujų pokalbio temų.

–  Ar jaučiate, kad mokytojo profesija, kuriai atidavėte išties solidžią gyvenimo dalį, būtų pakeitusi Jūsų pačios asmenybę?

– Viskas, ką išgyvename, vienaip ar kitaip mus keičia. Darbas taip pat daro įtaką asmenybei.

25-erius metus dirbdama mokytoja, išsiugdžiau kantrybę, atidumą, gebėjimą įsiklausyti. Buvusi direktorės pavaduotoja, šviesaus atminimo Valentina Vaitkevičienė, kuravusi lituanistus, stebėjusi mano, kaip mokytojos, pirmuosius žingsnius, kartą pasakė: „Niekada nekapok kirviu.“ Šie žodžiai įstrigo. Suvokiau, kad mokytojas negali būti kategoriškas, neturi skubėti vertinti, kritikuoti, teisti. To mokausi ir dabar.

– Asta, o apie kokius mokinius svajoja pedagogai? Negi tik apie uolius pirmūnus?

– (Nusijuokia) Tikrai ne. Aišku, mokytojui visada malonu, kai vaikai atsakingi, pareigingi, motyvuoti, bet ne akademiniai pasiekimai yra svarbiausias kriterijus.

Aš pirmiausia džiaugiuosi mokiniais, kurie yra smalsūs, ieškantys ir keliantys klausimus. Būna, ateina, perskaitę kūrinį, ir rėžia: „Mokytoja, kokią nesąmonę čia uždavėt skaityti!“ (Darsyk nusijuokia.) Visai nepykstu, nes tai jau yra reakcija, santykis ir priežastis diskusijai.

Taigi aš svajoju apie tokius mokinius, kurie turėtų savo nuomonę, nebijotų ją išsakyti, mokėtų tinkamai apginti, gebėtų diskutuoti. Manau, kad tai labai svarbu jaunam žmogui.

– Nauji mokslo metai – už slenksčio. Ko palinkėtumėte kolegoms?

– Kolegoms norėčiau palinkėti vidinės ramybės. Kada žmogus ramus, tada jis pasitiki savimi ir gali įveikti sunkumus. Visiems pedagogams linkiu tikėjimo savimi, juk mokytojai sugeba padaryti išties labai daug.

– Asta, šviesaus rugsėjo Jums ir Jūsų kolegoms – kantriesiems herojams, ugdantiems jaunąją kartą ir taip kuriantiems mūsų visų ateitį. Dėkoju už šventinį pokalbį!