Mokytoja iš pašaukimo: „Pedagogo profesijos prestižas – ne tik atlyginimas“

Pelėdnagiškė Monika Vekrikaitė (24 m.) – viena iš nedaugelio jaunų žmonių, kuri kone nuo kūdikystės žinojo savo paskirtį šioje Žemėje ir nė sekundei nebuvo sudvejojusi savo pašaukimu. „Aš tiesiog gimiau būti mokytoja, todėl niekada nė sekundėlei neįsivaizdavau, kad galėčiau būti kuo nors kitu“, – sako po pedagogikos studijų sostinėje likusi mergina, šiandien dirbanti prestižinėje privačioje Vilniaus Karalienės Mortos mokykloje. Jauna pedagogė tiki, kad svarbiausia jos gyvenimo misija – ugdyti žmones, kurie ateityje keis pasaulį ir padarys jį gražesnį. Koks yra šiandienis jauno pedagogo gyvenimas? Ar kelias į pedagogiką išties dygliuotas? Kodėl šį kelią renkasi tiek mažai jaunų žmonių ir ką daryti, kad Lietuvoje mokytojo profesija pagaliau taptų prestižine?

– Monika, tie, kurie Tave pažįsta, dar nuo tų laikų, kuomet mokeisi Juozo Paukštelio progimnazijoje (dabar – Senamiesčio progimnazija), o vėliau – Šviesiojoje gimnazijoje, regis, niekada nė neabejojo, kad Tu tapsi mokytoja – visiems šią mintį įkvėpei ir neleidai ja suabejoti pati dar būdama mokinuke. Kada supratai, kad Tavo pašaukimas – būti mokytoja?

– Aš visada tai žinojau, nes būtent tam ir gimiau. Buvau ta retenybė, kuri nuo pat mažens  stebėdama savo mokytojas, jomis žavėjosi ir sąmoningai sekė jų pėdomis. Visada žinojau, kad būsiu mokytoja ir niekada nė minties nebuvo, kad galėčiau būti kuo nors kitu.

Nuo vaikystės mokiau savo pusseseres, drauges, į sąsiuvinius piešdavau gėlytes ir šypsenėles, vertindama jų darbus. Tad natūralu, kad baigusi Šviesiąją gimnaziją, įstojau į pedagogiką, o dabar esu pradinių klasių mokytoja.

– Ar mokytoju įmanoma tapti be pašaukimo? Ar tai gali būti tik profesija?

– Manau, kad mokytoju be pašaukimo tikrai nėra įmanoma būti. Be pašaukimo dirbti būtų išties sudėtinga, juolab žinant, kokie yra mokytojų atlyginimai Lietuvoje… Be to, šiam darbui reikia labai daug kantrybės, nuolatinio pasiruošimo įvairioms užduotims, pamokoms, veikloms, ekskursijoms ir kitoms atsakomybėms. Šis darbas yra tartum niekada nesibaigiantys namų darbai – tenka dirbti po darbo arba prieš jį – negali tiesiog išjungti kompiuterio, uždaryti biuro duris ir eiti namo. Turi susiplanuoti kitos dienos pamokas, įvairias veiklas ir apskritai – dirbdamas mokytoju, turi gyventi šiuo darbu.

Man labai dažnai būna, kad nueinu į parduotuvę, pamatau kokį mielą daikčiuką, kurį galėčiau panaudoti kokiai nors veiklai – ir tiesiog jį nusiperku. Ir niekada neskaičiuoju, kad man už jį niekas nesumokės, kad perku iš savo uždirbto atlyginimo, nors tai tėra darbo priemonė.

Jei žmogus dirba mokytojo darbą tik kaip profesiją, tai, mano nuomone, jis tą darbą atlieka netinkamai.

– Koks jausmas Tave apima, kai padedi vaikams suprasti naują informaciją ar išmokti naujų įgūdžių?

– Tokiomis akimirkomis pajuntu ir išgyvenu savo darbo prasmę.

Dabar man taip yra su matematika. Aš mokau vaikus trijų skaitmenų skaičių sudėties ir atimties, ir tai tikrai reikalauja pastangų. Bet man labai patinka, kai ateina tas momentas, kuomet vaikai supranta, kai pamatau, kad jų galvelėse „užsidega lemputė.“ Kai suprantu, kad jie įsisavino tai, ką taip ilgai stengiausi jiems paaiškinti.

Kartais neužtenka paaiškinti vieną ar du kartus, kartais net visa pamoka nepadeda, kad mokinys suprastų. Bet kai jis pagaliau supranta, tada tu pats jauti, kad pasiekei savo tikslą ir kad dirbi savo darbą gerai.

Aš pati pirmiausia savo mokiniams noriu perteikti mintį, jog mokslas turi būti įdomus procesas. Mums turi būti įdomu mokytis, mes turime norėti išmokti ir labai aiškiai suprasti, kodėl mokomės.

M. Vekrikaitė

– Šiame informacinių technologinių amžiuje nuolat kalbama apie vertybių nykimą. Ar jos tikrai nebesvarbios augančiai naujai kartai?

– Man atrodo, kad vertybės yra svarbios tiek, kiek mes patys jų sugebėsime įkvėpti savo vaikams per jiems priimtinus ir lengvai suvokiamus dalykus. Jei vaikai kažko nepriima, tai ne jie dėl to kalti. Mes patys turime pagalvoti, kodėl jie to nepriima. Gal tai mes nenorime ar tingime ieškoti tų formų, kuriomis kalbant jie mus išgirstų, suprastų ir tas vertybes priimtų?

Aš pati pirmiausia savo mokiniams noriu perteikti mintį, jog mokslas turi būti įdomus procesas. Mums turi būti įdomu mokytis, mes turime norėti išmokti ir labai aiškiai suprasti, kodėl mokomės.

Viena iš svarbių vertybių, kurią akcentuoju, yra profesinis tobulėjimas. Mes visada kalbame, kad mokomės ne tik tam, kad įsimintume daugybos lentelę ar rašytinius žodžius, bet ir todėl, kad tiesiog siekiame tobulėti. Arba paprasčiau sakant – norime būti protingesni.

Man taip pat labai svarbus komandiškumas, bendradarbiavimas. Stengiuosi, kad mano klasėje visi vaikai būtų, jei ne draugai, tai bent jau gerai bendraujantys ir gebantys dirbti komandoje. Noriu, kad jie atliktų bendras veiklas, kad jiems patiktų būti kartu, kad po savaitgalio sugrįžę jie pasiilgtų vieni kitų.

Taigi sakyčiau, kad šios dvi vertybės yra pagrindinės: tobulėjimas ir noras mokytis, taip pat komandiškumas ir bendravimas. Kai tai bus tvirtas pamatas, tuomet bus lengvai diegiamos ir aukštesniosios dvasinės vertybės. Čia veikia toks pat paprastas principas kaip ir A. H. Maslow žmogaus poreikių piramidėje, tad nereikia išradinėti jokio dviračio.

– Kaip Tu spėjai suvokti tokius giluminius dalykus per tokį trumpą pedagoginio darbo stažą – juk ką tik baigei studijas ir tik kelerius metus dirbi mokykloje?!

– Aš juk gimiau būdama mokytoja! Žinoma, juokauju!

O jei rimtai, tai visų pedagogikos pagrindų išmokau dar studijų metais, dirbdama vaikų darželyje. Studijas su darbu nebuvo labai lengva derinti, bet tikrai buvo labai naudinga ir labai verta. Tuomet išmokau to, ko vaikai klasėje nemato: planuoti, rašyti ilgalaikius ir savaitės planus, pildyti dienyną ir atlikti daugybę kitų nematomų darbų.

Užmegzti ryšį su vaikais man niekada nebuvo problema, tad buvo labai naudinga darželyje išmokti tų techninių pedagoginio darbo įgūdžių, kurie dabar būtini ir mokykloje.  

Dar vienas svarbus aspektas – bendravimas su tėvais. Mažylių grupėje dirbau trejus metus ir mūsų santykiai buvo labai geri. Manau, kad darželis labai padėjo man suprasti pagrindinius bendravimo su tėvais aspektus: ką jiems pasakyti, kaip geriau perduoti informaciją, kaip bendrauti. Man tai buvo labai naudinga ir dabar labai padeda dirbant su pradinukų tėvais.

– Su kokiu didžiausiu iššūkiu susidūrei, pradėjusi dirbti Vilniaus Karalienės Mortos mokykloje?

– Manau, kad didžiausias iššūkis kiekvienam naujam mokytojui yra rugsėjo pirmoji diena. Tai buvo didžiausia baimė ir tikrų tikriausias iššūkis – pirmą kartą pamatyti savo pirmąją klasę, pirmą kartą pamatyti savo mokinukų veidus ir sugalvoti, kaip mes praleisime tą pirmąją dieną.

Man tai buvo itin svarbus momentas. Labai ilgai galvojau, kaip mokiniai sureaguos į mane, kaip aš sureaguosiu į juos. Žodžiu, tas pirmas susitikimas su naujais mokiniais man buvo pats didžiausias iššūkis, dėl kurio labai jaudinausi pradėjusi dirbti.

– Kaip atrodė Tavo pirma darbo diena privačioje mokykloje?

– Tai buvo ta diena, kai susitikau su savo mokiniais ir supratau, kokie metai manęs laukia. Nors dirbti pradėjau dviem savaitėmis anksčiau, dar prieš ateinant vaikams, pirmąja darbo diena laikau tą, kai jau susitikau su savo klase.

Čia viskas vyko panašiai, kaip ir valstybinėse mokyklose – vyko šventė mokyklos kieme, o vėliau – pirmoji pamoka, kurioje susipažinome. Klasėje buvo daug balionų ir dekoracijų, nuotaika buvo iškilminga. Vaikams vedžiau pamokas, o dienos pabaigoje visi dalinomės įspūdžiais apie savo pirmąją dieną ir susipažinimą. Visi išėjo tikrai kupini šiltų emocijų ir puikiai nusiteikę naujiems mokslo metams.

„Manau, kad didžiausias iššūkis kiekvienam naujam mokytojui yra rugsėjo pirmoji diena. Tai buvo didžiausia baimė ir tikrų tikriausias iššūkis – pirmą kartą pamatyti savo pirmąją klasę, pirmą kartą pamatyti savo mokinukų veidus ir sugalvoti, kaip mes praleisime tą pirmąją dieną.

M. Vekrikaitė

–  Kokia Tavo kasdienė mokytojos rutina Vilniaus Karalienės Mortos mokykloje?

– Mano kasdienė rutina prasideda dar prieš pusę 8 ryto, kai atvykstu į klasę ir pradedu ruoštis dienai. Jei dar nebūnu atspausdinusi užduočių, tai padarau ryte – peržiūriu, ką šiandien mokysimės, kokios laukia pamokos. Tada laukiu vaikų,ir mes pradedame dieną ryto ratu.

Po to vedu pamokas, vėliau einame į lauką, pietaujame, po pietų vėl grįžtame ir tęsiame mokymąsi.

Dienos pabaigoje dažnai būna refleksija, kai su vaikais aptariame, kaip praėjo diena.

Kartais po pamokų dalyvauju įvairiuose mokymuose arba atlieku planavimo darbus. Bet kuriuo atveju, mokytoja esu visur, net ir kai uždarau mokyklos duris, nes mokytojo profesija – ne darbas, tai tiesiog gyvenimo būdas.

– Kaip bendrauji su mokinių tėvais? Kokie iššūkiai kyla dirbant su šeimomis?

– Dažnai pedagogai sako, kad mes turime du darbus: vienas – dirbti su mokiniais, o antras – su jų tėvais. Iš tiesų, kaip ir gyvenime, su kai kuriais tėvais užmezgi glaudesnį ryšį, su kitais – ne tiek glaudų, tačiau su visais stengiuosi bendrauti taip pat. Tai reiškia, kad mes nuolat dalijamės informacija, vertiname situaciją ir siekiame puikių rezultatų.

Mūsų tikslas – kad vaikas norėtų mokytis ir būtų susikaupęs, todėl nuolat bendradarbiaujame. Turime ir mokyklos asamblėjas, kurių metu vyksta įvairios veiklos su mokytojais, vaikais ir tėvais. Renginių organizavimo metu taip pat kviečiame tėvus dalyvauti, nes tai labai prisideda prie vaikų motyvacijos ir bendros mokyklos bendruomenės stiprinimo.

Be to, manau, labai svarbu pabrėžti, kad pagrindinis akcentas yra geranoriškumas.

Tėvai turi suprasti, kad tu kaip mokytojas tikrai stengiesi išmokyti jų vaiką, o mokytojai turi suprasti, kad tėvai visuomet siekia savo vaikui geriausio. Tai pagrindas, leidžiantis užmegzti tikrai veiksmingą ir pozityvų bendravimą.

– Kaip Tau sekasi susitvarkyti su mokinių elgesiu klasėje? Ar šiandien mokiniai yra kitokie nei buvome mes?

– Iš tiesų, manau, kad mokiniai nesikeičia tiek daug ir nėra kažkuo labai kitokie nei buvome mes. Klasėje visada buvo mokinių, kurie susiduria su tam tikrais elgesio iššūkiais, dėmesio, susikaupimo problemomis. Ir šiandien tai išlieka aktualu. Tačiau mes stengiamės tai spręsti įvairiais būdais.

Kiekvieną dieną naudojame priemones, kurios padeda vaikams susikaupti ir nusiraminti. Pavyzdžiui, turime įvairių nusiraminimo žaislų, atliekame kvėpavimo pratimus, kurie padeda susikoncentruoti prieš pamokas. Taip pat yra skaitymo laikas, kuris skatina dėmesio sutelkimą. Tai, žinoma, nėra vieninteliai metodai, tačiau jie yra naudingi.

„Tėvai turi suprasti, kad tu kaip mokytojas tikrai stengiesi išmokyti jų vaiką, o mokytojai turi suprasti, kad tėvai visuomet siekia savo vaikui geriausio. Tai pagrindas, leidžiantis užmegzti tikrai veiksmingą ir pozityvų bendravimą.

M. Vekrikaitė

Elgesio iššūkius dažnai sprendžiame pokalbiais su tėvais. Su jais bendradarbiaujame, kartais individualiai kalbamės su pačiu mokiniu. Svarbu turėti aiškią drausmės tvarką, jei jos reikia.

Jei iššūkiai būna rimtesni, taikome ir kitus metodus, pavyzdžiui, elgesio dienoraščius, kur mokiniai gali reflektuoti savo veiksmus ir emocijas. Svarbu, kad mokiniai suprastų, jog yra taisyklės, kurių reikia laikytis.

Iš esmės, elgesio iššūkių klasėje visada buvo ir visada bus, tačiau labai svarbu, kad tiek mokytojai, tiek tėvai dirbtų kartu, kad šie iššūkiai būtų išspręsti. Yra daug įvairių priemonių, kurios gali padėti, ir kiekviena klasė turi atrasti tai, kas veikia geriausiai.

– Kokius profesinius tikslus sau keli? Ar norėtum visą gyvenimą mokyti pradinių klasių mokinius?
– Kol kas neturiu didelių planų ateičiai ir šiuo metu apie ateitį pernelyg daug net ir negalvoju. Esu labai patenkinta savo dabartine darbo vieta, nes man čia patinka ir labai stengiuosi gyventi dabartimi. Nors nesu tikra, ar noriu tapti ilgamete pradinių klasių mokytoja, kuri išleis į pasaulį daug kartų, bet šiuo metu pedagogikos darbas man yra labai svarbus. Aš myliu savo darbą ir, jei ateityje kas nors pasikeis, tik tada galvosiu apie tai. Dabar jaučiu, kad esu ten, kur ir turiu būti.

– Kokį patarimą duotum tiems, kurie svarsto tapti pradinio ugdymo mokytojais?
–  Pirmiausia, manau, svarbu apsvarstyti, ar tikrai esate pasiruošę šiam darbui. Kartais gali atrodyti, kad mokytojo darbas nėra toks sudėtingas, tačiau pradėjus dirbti ir studijuoti, išvysti, koks jis yra iš tikrųjų.

Jeigu žmogus tikrai jaučia, kad nori ir gali būti mokytoju, aš visada skatinu pasirinkti pedagogikos kelią. Šiuo metu mokytojų trūksta, todėl rinktis šią profesiją gali būti tikrai prasminga ir reikalinga, nes tik taip galime prisidėti prie Lietuvos švietimo sistemos gerinimo.

– Kaip Tavo asmeninis požiūris į mokymąsi ir švietimą keitėsi laikui bėgant?

– Iš pradžių viską mačiau gal šiek tiek per rožinius akinius, tačiau nepaisant visko, laikui bėgant mano požiūris į mokytoją kaip į vedlį ir autoritetą tik sustiprėjo.

Aš visada laikiau mokytoją autoritetu, ir dabar, kai pradėjau dirti šį darbą pati, šis požiūris į kolegas dar labiau sustiprėjo. Mokytojas man visada – autoritetas, kurio žinios ir patirtis vertos didžiausios pagarbos.

– Kas Tau suteikia didžiausią pasitenkinimą kasdieniame mokytojos darbe?

– Man didžiausią pasitenkinimą suteikia galutinis rezultatas. Pavyzdžiui, kai pamatau, kad atlikus testą su vaikais, didžioji dauguma jų puikiai jį atliko. Tai reiškia, kad juos išmokiau taip, jog jie supranta, kad moka ir gali išspręsti įvairias užduotis. Nesvarbu, kokio dalyko užduotis tai būtų, tačiau jie moka. Tai man teikia didžiausią pasitenkinimą.

Dar man labai miela gauti vaikų piešinius. Dažnai jie būna netgi be progos, ir tai tikrai sukelia labai šiltus jausmus. Šie piešiniai man suteikia atgalinį ryšį, kad vaikai mane gerbia, myli ir vertina. Jei jie piešia piešinius man, tai reiškia, kad aš esu jų draugas, jiems patinku.

Kai vaikų tėvai dėkoja už mano darbą, tai taip pat labai motyvuoja. Jei išgirstu padėkos žodžius arba kokį nors pagyrimą, tai tikrai suteikia didžiulį pasitenkinimą ir skatina mane toliau stengtis. Šie dalykai man yra patys mieliausi širdžiai.

 – Kaip apibrėžtum savo kaip mokytojos misiją?

– Mano misija – ugdyti būsimus pilietiškus ir atsakingus Lietuvos piliečius. Man labai patinka idėja, kad galbūt mano klasėje dabar sėdi būsimas prezidentas ar prezidentė, garsūs dainininkai, atlikėjai, tapytojai – žmonės, kurie ateityje keis pasaulį ir padarys jį gražesnį.

Aš siekiu, kad kiekvienas vaikas augtų tinkamai ir ugdytųsi svarbiausias vertybes: pilietiškumą, pagarbą, draugystę ir atsakingumą.

Norėčiau, kad jie užaugę būtų pilietiški, stengtųsi ir siektų būti atsakingi. Man labai svarbu padėti vaikams tapti sąmoningais, atsakingais ir draugiškais pasaulio piliečiais.

„Aš visada laikiau mokytoją autoritetu, ir dabar, kai pradėjau dirti šį darbą pati, šis požiūris į kolegas dar labiau sustiprėjo. Mokytojas man visada – autoritetas, kurio žinios ir patirtis vertos didžiausios pagarbos.

M. Vekrikaitė

– Kaip išlaikai įkvėpimą ir motyvaciją šioje profesijoje, ypač kai kyla sunkumų?

– Tai tikrai labai geras klausimas, nes mokytojai dažnai patiria perdegimą dėl nuolatinio noro padaryti daug ir gerai. Kartais mokytojai tikrai yra perdegę, o jų psichologinė būsena tampa tikrai prasta. Kol kas aš to nesu patyrusi, tačiau pažįstu žmonių, kuriems tai yra nutikę, ir žinau, kad tai tikrai nėra malonu.

Kartais, kaip ir visiems, man taip pat būna sunku. Tuomet stengiuosi rasti žmogų, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, su kuriuo galėčiau aptarti visas sunkias situacijas ir kuris galėtų man patarti ar padėti.

Jei kartais trūksta motyvacijos, stengiuosi prisiminti, kad mano vaikai manęs laukia ir kad jiems reikia mano pagalbos. Aš noriu juos išmokyti ir man svarbu, kad jie suprastų, kad jie gali.

Be to, stengiuosi visada grįžti į pradžią – prisiminti, kodėl aš tapau mokytoja. Aš labai norėjau šio darbo ir dabar esu čia, kur visada svajojau būti. Tai man labai padeda vertinti tai, ką turiu dabar, ir suprasti, kad darau tai, ką visuomet norėjau daryti. Nors kartais būna sunku, žinau, kad negalėčiau dirbti niekur kitur, nes negaliu be savo vaikų. Jie yra tai, kas mane motyvuoja ir įkvepia. Aš nematau savęs kitur, pavyzdžiui, biure, todėl tai man suteikia įkvėpimo ir noro judėti toliau.

– Ar yra kokių nors ypač įsimintinų situacijų, kurios Tau leido suprasti, kad esi teisingame kelyje?

– Daug situacijų dabar į galvą lenda. Tačiau man labai įsiminusios tos akimirkos, kai susitinku su mokiniais ar darželinukais parduotuvėje. Jie bėga pas mane, šaukia mano vardą, prieina, apsikabina, rodo, ką perka. Man labai patinka, kad visuomet, kur beinu, galiu sutikti savo mokinius arba jų tėvelius. Tai rodo, kad mes turime tikrai stiprų ryšį – kad esame draugai ir kad jie mane vertina. Jeigu jie parduotuvėje ar gatvėje nori su manimi pabendrauti ir pasisveikinti, tai mane labai skatina ir džiugina.

Gal šiuo metu neturiu vienos labai ryškios įsimintinos situacijos, bet kiekvieną dieną atsitinka kažkas, kas primena, kodėl pasirinkau šį kelią ir kaip gerai, kad esu mokytoja. Mokytojo darbas pilnas tokių akimirkų, nes vaikai yra labai nuoširdūs. Jie dažnai pasako tai, ką galvoja, neslepia savo emocijų ir minčių. Tai man labai patinka – šiame darbe yra labai daug nuoširdumo.

– Kaip manai, kokie svarbiausi asmenybės bruožai reikalingi, kad šis darbas taptų žmogui tikruoju pašaukimu?
– Manau, kad visų pirma turi būti noras – jei turi noro, tai daug dalykų gali išmokti ir ugdyti. Netgi nėra būtina turėti konkrečių savybių, jei tikrai nori būti mokytoju, nesvarbu, ar dėstysi konkretų dalyką, ar dirbsi su pradinukais, ar užsiimsi neformaliu ugdymu. Bet svarbiausia, turi būti noras dirbti su vaikais, ir tada kitos savybės ateina su patirtimi, tiesiog dirbant.

Pirmiausia, man atrodo, kad mokytojas turi ugdyti kantrybę. Be jos tiesiog neįmanoma dirbti su vaikais, nes jie dažnai klausia to paties klausimo kelis kartus – kartais penkis, šešis ar net dešimt kartų. Mokytojas turi gebėti atsakyti kantriai ir be išsekimo.

Be to, labai svarbu, kad mokytojas turėtų gebėjimą spręsti problemas ir konfliktus, nes mokytojo darbas neapsiriboja tik mokymu – dažnai reikia reaguoti į įvairias situacijas. Gebėjimas greitai reaguoti ir spręsti problemas yra esminis.

„Tėvai ir visuomenė turi suvokti, kad mokytojas yra tas žmogus, kuris veda vaiką nuo jo vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, formuoja jo vertybes, požiūrį į pasaulį. Tai labai svarbus darbas.

M. Vekrikaitė

– Ko reikia, kad Lietuvoje daugiau jaunų žmonių rinktųsi mokytojo kelią?

– Kai jauni žmonės matys, kad mokytojo darbas yra vertinamas ne tik valstybės, bet ir visuomenės, kai atlyginimai bus didesni ir šiek tiek atitiks darbą, kurį reikia atlikti, jie pradės rinktis šią profesiją.

Atlyginimas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jaunimas vengia šios profesijos. Jei atlyginimas bus patrauklesnis, jei jauni žmonės jaus, kad jie tikrai gali uždirbti ir užtikrinti savo finansinę nepriklausomybę dirbdami mokytoju, jie tikrai apsvarstys šią galimybę.

Taip pat labai svarbus visuomenės požiūris į mokytoją.

Kai mokytojas bus vertinamas kaip autoritetas, galbūt netgi kaip tas žmogus, kuris formuoja mūsų ateitį, tada profesija atrodys patrauklesnė. Ir kalbu ne tik apie atlyginimą – svarbu ir visuomenės požiūris.

Tėvai ir visuomenė turi suvokti, kad mokytojas yra tas žmogus, kuris veda vaiką nuo jo vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, formuoja jo vertybes, požiūrį į pasaulį. Tai labai svarbus darbas.

Galiausiai reikia edukacijos šiuo klausimu. Švietimo sistema ir visuomenė turi padėti jaunimui suprasti, kad mokytojo darbas – tai perspektyvi ir prasminga profesija. Kai jaunimas supras, kad tai yra darbas, kuris suteikia galimybę keisti pasaulį, ugdyti ateities lyderius ir padėti vaikams augti, tada jie ims daugiau rinktis šį kelią. Toks požiūris, kai mokytojas tampa ne tik darbuotoju, bet ir misija, galėtų paskatinti daugiau jaunų žmonių pasirinkti šią profesiją.

– Ačiū už pokalbį.