Minėjo ir didieji, ir mažieji
Profesinės mokytojų šventės laikotarpiu nerimo ir vis dar nerimsta viso Kėdainių krašto pedagogai – tiek didžiųjų gimnazijų ir progimnazijų, tiek neformaliojo švietimo įstaigų, tiek pačius mažiausius kraštiečius ugdančių – vaikų darželių, kolektyvai.
[quote author=“R. Činikienė“]Ir dar šįmet linkime, kad išsipildytų didžiausia mūsų visų svajonė – kad pedagogo profesija taptų prestižinė.[/quote]
Kad didžiausia svajonė išsipildytų
„Vieni kitus sutikę šiomis dienomis pirmiausia pasveikiname su švente, o išsyk po to seka palinkėjimas „Kantrybės“. Kantrybės, kantrybės ir dar kartelį kantrybės. Jos pedagogo darbe išties prireikia labai daug, – šyptelėjo Kėdainių lopšelio-darželio „Puriena“ mokytoja, mokyklos tarybos pirmininkė Roma Činikienė, pedagoginį darbą dirbanti jau tris dešimtis metų. – Kasmet tai vienas iš pagrindinių dalykų, kurių mes, pedagogai, vienas kitam nuoširdžiai linkime. Ir dar šįmet linkime, kad išsipildytų didžiausia mūsų visų svajonė – kad pedagogo profesija taptų prestižinė.“
Nenustoja stebinti
Ilgametė lopšelio-darželio „Puriena“ mokytoja, dvidešimties mažųjų kraštiečių „Ąžuoliukų“ grupę auginanti R. Činikienė neabejoja – darželis vaiką išmoko daug daugiau nei vien tik mokyklos suolui deramai pasiruošti.
„Kartą tėtis vienos mano auklėtinės, kuri šiandien jau yra vienuoliktokė, irgi pedagogas, pasakė: „Jūs esate tas mokytojas, kuris į tuščią lapą sukelia visus esminius žmogaus pamatus“. Ir tik nuo to lapo priklauso, kaip toliau viskas klostysis. Šie žodžiai, mano manymu, didelė teisybė: juk į mūsų darželį kėdainiečiai atveda savo vaikučius, karalaičius ir karalaites, vos dvejų metų amžiaus, o kartais – dar jaunesnius. Mažieji čia ne tik pamiega ir pavalgo. Jie per žaidimą mokosi apsirengti, nusirengti, drabužius gražiai sulankstyti… Išmoksta labai daug ko, netgi tokių dalykų, kaip taisyklingai laikyti šakutę ar šaukštą, kaip nosytę išsipūsti, kad ji nebūtų užgulta. Daug ko išmokti vaikučiai namuose tiesiog nesuspėja, nes mamos dažniausiai skuba ir viską padaro už savo vaikus. Vaikai išmoksta to, kas labai svarbu – bendrauti. Jie turi nueiti visus būtinus žingsnelius, kad būtų pasiruošę žygiuoti į mokyklą. Privalo būti savarankiškas, mokėti su aplinkiniais komunikuoti, iškilus konfliktui – jį spręsti, susitaikyti, apsikabinti“, – neabejoja lopšelio-darželio „Puriena“ mokytoja, mokyklos tarybos pirmininkė R. Činikienė.
Atrakina širdies šiluma
Na, o kaipgi su mažiausiais kėdainiečiais dirbančiai specialistei atrodo – kokia gi toji jaunoji, augančioji, dvejų–ketverių metų amžiaus vaikučių karta? „Labai domisi viskuo, klausinėja. Prieš kelias dienas uždavė viena mergaitė klausimą, kuris privertė išsižioti. Buvome lauke, atlėkė, delniuke gniauždama sraigių kiautukus. Klausia: „Čia sraigės?“. „Na, ne, – atsakau. – Čia kiautukai, sraigės išėjo. Pabėgo iš namų…“. Mergaitė išsigando: „Kaip tai išėjo iš namų? Išėjo pasivaikščioti… nuogos???“ – prabilusi apie savo auklėtinių „Ąžuoliukų“ grupės smalsumą juokėsi R. Činikienė. – Tačiau tarp skirtingų kartų yra ir vienas panašumas – į kiekvieno vaiko širdelę kelią galima atrasti. Tik reikia kantrybės ir laiko, kad pažintum vaikutį.“
