„Mini Market“ pardavėja Ramunė: šis darbas – mano pašaukimas
Ramunė Rubinskienė įsitikinusi, kad geras pardavėjas šiam darbui turi turėti pašaukimą./Asmeninio archyvo nuotr.
Lina Ukrinaitė
„Tau arba skirta būti pardavėja, arba ne“, – įsitikinusi vyresnioji pardavėja Ramunė Rubinskienė, dirbanti didžiausioje „Mini Market“ parduotuvėje Akademijoje (Kėdainių r.). Atsakinga, sąžininga ir nuoširdi moteris yra mylima ir savo kolektyvo, ir pirkėjų. Ji gerai žino, ko gali norėti vienas ar kitas pas juos užsukantis, o jei tam tikros prekės kurį kartą neras, gali būti ramus: Ramunė suskubs užsakyti ir vėl užėjus pasitiks gera žinia. Pasiūlymo dirbti bendrovės „Sibena“ tinklui priklausančioje parduotuvėje R. Rubinskienė sulaukė 2017 metais. „Tuo metu neturėjau darbo, darbo vieta – netoli namų, tai ir sutikau“, – pradžią prisimena ji. Dirbti parduotuvėje patiko, todėl ji nedvejodama pasiliko, o netrukus palypėjo ir karjeros laipteliais – tapo vyresniąja pardavėja. Dabar Ramunė atsakinga už 370 kv. m prekybinio ploto ir šešias pardavėjas, kurias švelniai vadina „mano mergaitėmis“.
Kokios savybės svarbios, kad sektųsi vadovauti?
„Reikia sutarti su savo kolektyvu, kuriam vadovauji, – įsitikinusi „Mini Market“ darbuotoja. – Pas mus nėra taip, kad jei pareigos aukštesnės, tai tik vadovauji. Ne. Mes viską darome kartu, šeimyniškai.“
Kiekvienas rytas Akademijos „Mini Market“ prasideda trumpu susirinkimu, kurio metu kolektyvas aptaria dienos planus, kas turėtų būti padaryta, ką reikėtų užsakyti.
„Aš ir mano šešios mergaitės esame kaip šeima, visada tariamės, padedame viena kitai, – pasakoja Ramunė. – Nebūna, kad kas sakytų, jog nedarys, nes ne jai skirta.“
Vyresnioji pardavėja yra įsitikinusi, kad darbe reikia atrasti aukso viduriuką, kai žmogus žino, ką ir kaip jis turi atlikti, jam nereikia rodyti pirštais. Dirbti kaip komandai labai svarbu: čia kaip krepšinio aikštelėje – jei darniai žaidi, lengviau eini iki pergalės.
Ramunė tikra, kad būti pardavėja yra jos pašaukimas, o jį arba turi, arba ne. Gera pardavėja privalo mokėti bendrauti su pirkėju: jų yra įvairių, su savo norais ir reikalavimais, tad turi jausti, kaip prie kiekvieno prieiti, ko paklausti.
„Turi turėti tą gyslelę, – sako „Mini Market“ vyr. pardavėja, mananti, kad yra daug žmonių, kuriems tas tiesiog neskirta. – Įeini į parduotuvę, pamatai veidą ir supranti, kad tu nenori čia nieko pirkti, žmogus ne savo vietoje“.
Paklausta, ar sunkiau vadovauti didelei parduotuvei, Ramunė tvirtina, kad ne: jai taip dar įdomiau, daugiau perspektyvų, platesnis asortimentas, todėl gali patenkinti daugiau pirkėjų norų, lengviau pristatyti prekes, nes tam daugiau vietos, dekoruoti patalpas šventėms.
Apie nuovargį „Sibenos“ tinklo, priklausančio „Vikondos grupei“, darbuotoja nesusimąsto.
„Šis darbas yra mano arkliukas, man patinka bendrauti su žmonėmis, – džiaugiasi ji. – Yra močiučių, kurios jau iš tolo sveikinasi, teiraujasi, ar gavome tam tikrų prekių, jos žino, kada ir ką atvežame.
Kai žmogus žino, ką ir kaip jis turi atlikti, jam nereikia rodyti pirštais. Dirbti kaip komandai labai svarbu: čia kaip krepšinio aikštelėje – jei darniai žaidi, lengviau eini iki pergalės.
R. Rubinskienė
Pas mus daugiausia lankosi vietiniai gyventojai, todėl prisimenu, kad viena močiutė norės tam tikrų vaisių, o kitai labiau patinka dešra, mėsa ir žinau, kokios rūšies. Mano pirkėjoms labai patinka, kai prisimeni, ko jos norėjo. Pamatai ir sakai: „Va, močiute, jau yra kopūstų, kurių jūs tada norėjote, kuriuos taip mėgstat“.
Parduotuvės lankytojai dažnai dėkoja už rūpestį, o Ramunei smagu, kad ji kartu su kolegėmis sukuria tokią atmosferą, dėl kurios pirkėjai noriai grįžta.
Pusė Ramunės gyvenimo – darbe, todėl jai labai svarbu kurti gražius santykius ir jaukumą. Džiaugiasi, kad taip mano ir kolegės, su kuriomis aptaria įvairiausias temas, tariasi, kaip dekoruos patalpas.
„Jos labai draugiškos, talentingos ir gabios, – gerų žodžių savo kolektyvui negaili jo vadovė. – Labai džiaugiuosi, kai mano mergaitės gražiai papuošia parduotuvę šventėms. Man darbe turi būtų jauku, kad jausčiausi kaip namie, kad norėčiau čia eiti, todėl pačios padarome, kad mums būtų malonu čia dirbti“.
Pašnekovė neslepia, kad dažną sekmadienį pagalvoja: pagaliau rytoj į darbą. Pasiilgsta žmonių, darbe jaučiasi vertinama.
Tai, kad mama myli savo darbą žino ir penkiolikmetis sūnus Domas: grįžusią kalbina, klausia kaip sekėsi, kas gero nutiko per dieną. Vyras Ovidijus Ramunę vadina darboholike, nes net savaitgalį ji galvoja, ką galėtų padaryti darbe. Neretai būna, kad ir jį pasikviečia į pagalbą, jei reikia kažką pastumti, nunešti.
„Jis žino, kad esu atsidavusi darbui, kad man negali būti bet kaip, o tik taip, kaip aš įsivaizduoju“, – pasakoja moters.
Kita vertus, ir pats Ovidijus labai mėgsta savo darbą ir veržiasi į jį: jis dirba automechaniku ir čia tas atvejis, kai pomėgis visiškai sutampa su darbu.
Darbe daug bendrauti mėgstančiai R. Rubinskienei geriausias poilsis yra vienumoje. Dažnai moterį rasi namie su knyga rankose, panirusią į svajonių pasaulį, į romanų veikėjų gyvenimus. „Skaitymas man kaip meditacija, pats geriausias poilsis, kai gali pabūti visiškai viena su savo mintimis“, – apie savo būdą pailsėti pasakoja Ramunė.
3 Komentarai
Visada gera apsilankyti pas akademijos gėlytes!!
Myliu – Bučiuoju!
I feisbuka idekit sita straipni nerandame aciu
Svori numesk karve