Milijonų metų šviesa sužibo kuriamoje gintaro legendoje
Kėdainių krašto muziejaus tradicinių amatų centre, Arnetų name, atidaryta Virginijos Kelmickienės–Nekrašaitės gintaro dirbinių paroda „Gintaras – Lietuvos tapatybė”. Į kraštietės parodą susirinkusiuosius sujungė skambančios liaudies dainos ir istorijos, glūdinčios milijonus metų menančiame gintaro gabalėlyje.
„Sunku būtų rasti namus, kuriuose nėra gintaro: ar tai būtų smulkūs jo gabalėliai, surinkti prie jūros, ar segė, auskarai, o gal – vėrinys,” – pastebėjo parodos autorė V. Kelmickienė–Nekrašaitė. Į savo gimtąjį kraštą ji atvyko drauge su dukra Felicija, kuri seka mamos pėdomis ir tęsia gintaro legendą.
Parodoje eksponuojami tradicinių amatų meistrės rankose gimę gintaro vėriniai.
Tarp prabangos ir kasdienybės
„Pirmuosius gintaro papuošalus pamačiau savo mamos dėžutėse. Tai buvo pasakiško grožio segės“, – pasakojo V. Kelmickienė–Nekrašaitė.
Prie gintaro apdirbimo praktiškai ji prisilietė pradėjusi dirbti Klaipėdos kombinate „Dailė“. Vėliau sekė ir savarankiškos studijos, archeologių Audronės Bliujienės, Rimutės Rymantienės darbų nagrinėjimas.
„Nesu juvelyrė, esu amatininkė“, – patikslina parodos autorė.
Gintaro apdirbimas jai – ir pomėgis, ir gyvenimo būdas. Moteris prisipažįsta, kad užsakymų vengia, mieliau dirba tai, kas jai pačiai yra gražu, o vėliau pats kūrinys savininką susiranda.
[quote author=“V. Kelmickienė-Nekrašaitė“]Sunku būtų rasti namus, kuriuose nėra gintaro: ar tai būtų smulkūs jo gabalėliai, surinkti prie jūros, ar segė, auskarai, o gal – vėrinys.[/quote]
„Gintaras visada buvo prabangos prekė“, – paklausta, ar gintaro papuošalai išgyvena renesansą, sako V. Kelmickienė–Nekrašaitė. – Man smagu kai mano darbai yra vertinami, jais džiaugiamasi, grožimasi”.
Kitas klausimas, ar yra galimybė juos įsigyti. Gintaro papuošalai yra brangūs, kadangi brangi yra ir pati žaliava.
Poniai Virginijai antrina ir tradicinių amatų centro Arnetų namas vadovė, etnografė Regina Lukminienė. Prieš penkiolika metų ekspedicijos Pakruostėje metu vienos pateikėjos namuose ji aptiko ir gintaro karolius.
„Gintarai buvo apvalūs, didžiuliai ir labai gražūs“, – kaip šiandien prisimena etnografė. Pateikėja pasakojusi, kad vėrinys buvęs labai brangus ir kainavęs tiek, kiek trys karvės. Tėvelis ilgai svarstęs, bet leidęs dukrai karolius įsigyti, su sąlygą kad ji juos perduosianti savo vaikams.
„Galbūt gintaras buvo nuvertintas sovietmečiu, tais laikais, kai trūko visko: batų, rūbų, papuošalų. Iš to vargo gintaro dirbiniai buvo pardavinėjami bet kaip padaryti ir bet kur: skubiai nupoliruoti, išgręžti; trauktas iš po skverno, turguje ar paplūdimiuose”, – svarsto meistrė. Tačiau pastebi, jog moterys tai pat saugo ir pasakiško grožio su meile pagamintų vėrinių, kuriuos dovanojusios krikšto mamos, močiutės; juose atsispindi gintaro grožis, ir geriausios jo savybės.
Įkvėpimas ateina iš aukščiau
Prakalbus apie gydomąją gintaro galią Virginija Kelmickienė–Nekrašaitė primena smulkius karolius, nešiojamus vaikų.
„Jeigu ši tradicija neturėtų pagrindo, nebūtų tiek amžių išlikusi“, – sako ji.
Paklausta, ar prieš kurdama papuošalą, iš karto žino kaip jis atrodys, meistrė purto galvą: kartais nusiperkanti žaliavą ir kaip siūlus padedanti ilgesniam laikui.
„O pasakyti, iš kur tos idėjos, sunku – turbūt tas pajautimas – iš aukščiau, Dievulio duota”, – nedaugžodžiavo parodos autorė, jau ketverius metus gyvenanti Vilniuje.
