Mes – kariai ir turime padėti žmonėms

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

„Jeigu gimčiau dar kartą, vėl pasirinkčiau tą pačią tarnybą“, – taip po pokalbio, kuriame buvo prisiminimų, išgyvenimų, truputis kritikos šiuolaikiniam jaunimui bei valdžiai ir didelis džiaugsmas, kad gyvenime teko dirbti širdžiai mielą, bet labai atsakingą darbą, pasakė buvęs Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininkas Stasys Mileris.

Geros nuotaikos ir pareigos jausmo nestokojo ir dabartinis Kėdainių PGT vadovas Andrius Eidimtas – jubiliejaus ir šventės išvakarėse jis džiaugėsi, kad praėjus ir dviem šimtams metų „šiandien Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos misija išlieka panaši – skleisti žinią dėl saugios priešgaisrinės gyvensenos“.

Tačiau straipsnyje suguldytų šiltų, jautrių bei sukrečiančių prisiminimų tikriausiai nebūtų pavykę surinkti, jei savo pagalbos nebūtų pasiūliusi Kėdainių rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos personalo specialistė Gina Juškienė, kuri sistemoje dirba nuo 1995-ųjų. Jos dėka pavyko rasti puikius pašnekovus, sutikrinti faktus, atrasti dalį archyvinių kadrų.

Taigi net ir su darbu nesusijusioje situacijoje ugniagesiai gelbėtojai pasirodė labai atsakingi, pareigingi ir visuomet pasirengę padėti.

Net ir pensijoje domisi šiandienos aktualijomis

Bendraujant su ugniagesiais gelbėtojais susidarė vaizdas, jog jie visuomet gerai nusiteikę, empatiški, neabejingi kitų išgyvenimams. Aplankė jausmas, tarsi jie, savo darbe matydami tiek nelaimių ir skausmo, vertina ir džiaugiasi kiekviena išaušusia diena.

Pareigūnai nelinkę savo laiko eikvoti pykčiui, intrigoms, neigiamoms emocijoms. Ir taip jau du šimtus metų, du amžius…

„Institucijoje dirba žmonės. Visi dirbusieji palieka didesnę ar mažesnę žymę laiko tėkmėje. Per Jūsų minimus du amžius matyti pokyčio institucijai skirtumai, kuriuos subrandino joje dirbantys žmonės. Juk kalbame apie išsiplėtusias funkcijas nuo ugniagesybos iki gelbėjimo darbų srities.

Apie kasdienį, nors iš pirmo žvilgsnio atrodančių elementarių technologinių sprendimų, tokių kaip gaisrų gesinimo priemonės, hidraulinė gelbėjimo įranga, panaudojimą. Tam irgi reikia žinių, kurios nesusiformuoja vien dėl nuolatinio domėjimosi šia specifine sritimi, nemaža dalimi taikomas ir praktinės patirties dalijimasis“, – ugniagesių gelbėtojų darbą trumpai apibendrino dabartinis tarnybos vadovas A. Eidimtas.

Tuo metu buvęs vadovas S. Mileris teigia net ir baigęs tarnybą nuo jos neatitrūksta.

„Aš jau penkiolika metų nebetarnauju (mes vadiname ne darbu, o tarnavimu) šioje sistemoje. Tačiau visą laiką tarsi gyvenu kolegų nuotaikomis, man įdomu, kaip vykdomi gaisrų gesinimo ir gelbėjimo darbai, kokia yra jų sudėtis ir pan. – man ne vis vien“, – sakė buvęs tarnybos viršininkas.

O G. Juškienė, beieškodama archyvuose nuotraukų straipsniui iliustruoti, jautriai prisipažino: „Šiandien savo archyve radau nuotraukų. Nuvaliau dulkes, peržiūrėjau… Užplūdo prisiminimai.

Per ilgą tarnybos gyvavimo laikotarpį jos darbo pobūdis ir specifika nedaug pakito, tik, žiūrint į nuotraukas, matosi, kad keitėsi uniformos ir… žmonių veidai.“

Daugelis jaunuolių – prastos fizinės formos

S. Mileris, paprašytas pasidalinti įžvalgomis, kas pasikeitė per tuos metus nuo jo tarnavimo pradžios iki šių dienų, pastebėjo, jog pokyčiai nėra žymūs.

„Apmaudu, kad šiais laikais sudėtinga su kadrų politika – nebėra žmonių, kurie galėtų tarnauti. Mažai mūsų vyrų tarnauja kariuomenėje. Trisdešimt metų praleidau šioje sistemoje, iš jų 28-erius jai vadovavau, todėl žinau, kad anksčiau į priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą priimdavo vyrus tik po tuometinės armijos, dabartinės kariuomenės, jie buvo geriau paruošti, – prisiminė S. Mileris. – Dabar ruošia Vilniuje Ugniagesių rengimo centras. Tačiau geriau būna, kai jie ateina po kariuomenės – sustiprėję, žino visus reikalavimus.“

Buvęs viršininkas pastebėjo, kad dabartiniai jaunuoliai, norintys tapti ugniagesiais gelbėtojais, dažnai neįveikia sveikatos patikrinimo ar yra… tiesiog mamyčiukai.

„Aš anksčiau imdavau į tarnybą jaunuolius iš kaimo, nuo žagrės. Tie vyrai būdavo padirbėję laukuose, tvirti, stiprūs, paruošti. Beveik 80 proc. tarnautojų būdavo iš kaimo surinktas jaunimas. Šiandien kaimai jau tuštėja ir nebėra, ką imti. Dabar į tarnybą ateina 20–21 metų jaunuoliai, jie „neapšaudyti“. Juos, pasimokiusius rengimo centre, leidžia gesinti gaisrų, atlikti gelbėjimo darbus, kur yra matomos mirtys, nelaimės – tai psichologiškai sunku“, – jaunosios kartos fizinį bei psichologinį pasirengimą komentavo buvęs tarnautojas.

Dabartinis Kėdainių PGT vadovas A. Eidimtas nebuvo toks kategoriškas, tačiau sutiko, jog ne visada jaunuoliai praeina sveikatos patikrą.

„Remiantis paskiausios atrankos suvestine galima pastebėti, kad ne visi norintieji laimėjo atrankas į būsimą ugniagesio gelbėtojo pareigybę. Iš tikrųjų situacija keičiasi ir atrankose dalyvaujantys kandidatai turi pademonstruoti aukštesnius fizinių gebėjimų rezultatus, tokius kaip ištvermę, lankstumą ir vikrumą. Svarbu paminėti, kad šiems rezultatams pasiekti reikalinga pirmiausia atitikti numatytus sveikatos reikalavimus“, – pažymėjo A. Eidimtas.

Kitą, kaip vieną didžiausių šių dienų skaudulių, kuris vis niekaip neišsprendžiamas, S. Mileris įvardija netinkamoje vietoje stovintį Kėdainių PGT pastatą J. Basanavičiaus gatvėje.

„Statoma daug modernių pastatų, keičiasi valdžios, keičiasi mintys, sistemos, struktūros, santvarkos, o Kėdainių PGT pastatas, esantis miesto centre, vis tas pats.

Aš pats prieš 1992 metus buvau paruošęs naują gaisrinės pastato projektą, kuris turėjo būti už miesto. Tačiau atėjus naujai santvarkai, visi mūsų projektai dingo. Paskui keitėsi vadai, generolai, merai, tačiau niekas iki šiol jos nepastatė.

Tiek, kiek savo pačių jėgomis suremontuojame tą pastatą, kad jis gražiai atrodytų, taip viskas ir stovi. Tačiau jis ne vietoje, nes nėra vietos, kur ugniagesiams treniruotis, gerai pasiruošti tarnybai, sunku iš centro skubiai išvažiuoti į iškvietimus“, – kalbėjo buvęs ugniagesys gelbėtojas.

Džiaugiasi gera komanda

Apžvelgdamas šiandieninės priešgaisrinės tarnybos aktualijas buvęs jos vadovas S. Mileris turėjo ir šiokių tokių pastabų.

„Šiandien tarnyba susideda iš dviejų sudedamųjų dalių – valstybinės priešgaisrinės tarnybos ir savivaldybių ugniagesių komandų.

Daugelis žmonių to nesupranta. Mano nuomone, ji turėtų būti viena. Žmogui nesvarbu, kas iš kur atvažiuoja, jam svarbiausia, kad būtų suteikta pagalba reikiamu momentu.

Tai yra politiniai dalykai. Tarkim, valstybinė priešgaisrinė tarnyba gauna geresnį finansavimą, geresnę techniką, o savivaldybių ugniagesių komandos gyvena iš likučių, padėvėtų automobilių, – apmaudo neslėpė buvęs pareigūnas. – Aš dirbau toje struktūroje nuo pradžių pradžios, kai dar buvo kolūkiai. Man teko dirbti abiejose santvarkose – vadinamosios tarybinės ir dabartinės – mačiau vadovus, kurie buvo tuo ir šiuo laikmečiu.

Tiek anuo, tiek šiuo laikmečiu rūpinamasi priešgaisrine sauga, tik šiomis dienomis savivaldybių lygmeniu komandos vis dar laikomos posūnio vietoje.

Per tuos metus įvairios reformos, institucijos mus slėgė, „pjovė“. Aš buvau dalinio viršininkas, dalies viršininkas, sukarintos dalies viršininkas, galiausiai tarnybos vadovas – tiesiog visas tas reformas teko atlaikyti. Man pavyko surinkti gerus vyrus. Net ir šiandien kai kurie vyrai likę tie patys“.

S. Mileris svarstė, kad galbūt dėl to ugniagesiai gelbėtojai niekaip nesitraukia iš geriausiai vertinamų pareigūnų gretų, jais pasitikima. Tačiau nustebina pasakydamas, kad galbūt perdėtai aukštai.

„Pirmiausia, mano nuomone, dėl to, kad jie niekur nesikiša, nedalyvauja politikoje, padeda žmonėms. Vis tik man šiandien nesuprantama, kodėl jie yra aukštumoje, aukščiau už visas kitas institucijas.

Mūsų sistemoje lygai taip pat yra visokių nesąmonių, tikrai nepasakyčiau, kad viskas yra taip blizgančiai, kaip galbūt mums atrodo. Taip nėra“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.

Tuo metu A. Eidimtas susimąstė: „Sudėtinga atsakyti į klausimą. Kaip ir sudėtingos situacijos, į kurias kiekvieną kartą vyksta ugniagesiai gelbėtojai, sulaukę aliarmo signalo“.

Tarnybas steigė ne iš gero gyvenimo

Prisiminęs ugniagesių gelbėtojų tarnybų pradžių pradžią, S. Mileris pažymėjo, kad jos atsirado iš poreikio apsaugoti savo turtą.

„Du šimtai metų yra savotiškai daug. Aš nesuprantu, kaip iki tol žmonės sugebėjo gesinti gaisrus. Tvarkydavosi, kaip išmanė, kaip išėjo. Tačiau ištisi miestai, miesteliai sudegdavo, nes namai buvo statomi labai arti vienas kito, nebuvo išlaikomi atstumai, namai mediniai, nesuprasdavo dar žmonės, kaip tinkamai apsisaugoti, nebuvo priešgaisrinių vandentiekių, šulinių – visa tai lėmė, kad žmonės pagaliau susimąstytų ir pradėtų eiti ugniagesių gelbėtojų tarnybų steigimo link“, – istoriją dėstė buvęs viršininkas.

Šiuo atveju, jis teigė labai vertinantis žydus, kaip talentingus, gudrius, gabius žmones, kurie priėmė sprendimą steigti labai reikalingą tarnybą.

„Jie tokį sprendimą priėmė ne iš gero gyvenimo: apie 70 procentų žydų buvo verslininkai, jie matė, kad ugnis suniokoja daug turto, pridaro daugybę nuostolių ir žalos. Mane labai stebina, kad tuo laikotarpiu jie sugebėjo parengti nurodymus, priimti sprendimus, kaip reikia gesinti gaisrą, kaip turi atvažiuoti, kas turi vadovauti – tuo laikmečiu buvo toks valdymas, iš kurio ir šiuolaikinė valdžia turėtų, ko pasimokyti, – sakė pašnekovas. – Visi tie dalykai yra sukaupti mūsų tarnybos Kėdainių muziejuje. Mes taip pat iš ten semiamės patirties ir žinių. Didelė pagarba jiems, kad tai sukūrė. Kitaip šiandien nešvęstume tokio jubiliejaus.“

Pasirengę ne prasčiau už pažengusias šalis

Paklaustas, ar kada yra skaičiavęs, kiek per tris dešimtmečius tarnybos užgesino gaisrų, kiek kartų gelbėjo skęstančiuosius ar vyko į nelaimių vietas, S. Mileris teigė:

„Per tris dešimtmečius, kiek dirbau Kėdainių PGT, esu buvęs turbūt arti tūkstančio gaisrų. Tai visuomet nelaimės ir skausmas. Bet palaipsniui gaisras tampa tiesiog darbu. Laikui bėgant organizmas, psichologija prisitaiko, turi išlikti pasiruošęs, kad nuvykęs į vietą atliktum darbą. Aš tam turiu ruošti ir žmones, kurie su manimi važiuoja, būna gaisruose.

Man patikdavo būti, vadovauti gaisrams, kitiems gelbėjimo darbams. Anksčiau ugniagesiai neatlikinėdavo gelbėjimo darbų, netgi tokių nelaimių nebūdavo. Kartu su techniniu progresu padaugėjo ir įvairių nelaimių.

Kita vertus, nebeliko ir valstybinių įmonių, kurios galėdavo padėti nelaimės metu. Todėl po 1991–1992 metų pradėta kurti ir prie ugniagesių tiesioginio darbo prisidėjo ir gelbėjimo darbai. 1995 metais atsirado pirmieji gelbėjimo automobiliai, o iki tol dirbome, kaip išmanėme patys“.

S. Mileris prisiminė, jog seniau gaisrų būdavo 150–200 per metus. Gaisruose žūdavo 8–12 žmonių per metus. Tačiau, anot jo, pats baisiausias dalykas tiek anuomet, tiek dabar, kai gaisruose žūsta vaikai.

Kaip itin pavojingo ugniagesių gelbėtojų darbo buvęs pareigūnas neišskiria. Anot jo, ypatingai šiuo, technologinio progreso laikotarpiu, visi darbai yra pavojingi.

„Tiek gesinant ugnį, tiek atliekant kitą darbą kyla pavojus. Tačiau mes žmones mokome. Kaip sakė žymus rusų karvedys Aleksandras Suvorovas, kare neturi žūti mokytas žmogus. Jis tą darbą turi atlikti puikiai, be priekaištų, nes neparuoštas žmogus tėra vienetas, jis nieko neduoda.

Kiekvienas ugniagesio veiksmas yra sukoordinuotas, jį turi atlikti labai labai tiksliai ir puikiai. Aišku, kiekviena situacija yra skirtinga ir reikia prisitaikyti prie aplinkos“, – įsitikinęs buvęs ugniagesių gelbėtojų viršininkas.

Lygindamas ankstesnes ir dabartines darbo sąlygas, jis prisiminė, kad seniau nebuvo patikimos technikos, viską remontuodavo patys. Šiais laikais technika yra nauja, moderni.

„Mes nei kiek neatsiliekame nuo kitų, labiau pažengusių šalių – Švedijos, Danijos ar kitų ES šalių. Mes tose šalyse mokomės, įgauname praktikos ir visa tai panaudojame savo šalyje.

Nors, galiu pasakyti, kad mes neprastai buvome paruošti nuo tarybinių laikų. Mokėmės, buvome nuvykę po santvarkos pasikeitimo į tas šalis ir pamatėme, kad iš tiesų esame gerai pasirengę, skirtumas tik tas, kad turėjome prastą techniką“, – Lietuvos ugniagesiais gelbėtojais didžiavosi S. Mileris.

Skaudūs prisiminimai

Prisimindamas vienus skaudžiausių praktikos įvykių S. Mileris pasakojo: „Vieną kartą Gudžiūnuose močiutė išėjo netoli nuo namų – gal apie 800 metrų – pamelžti karvės ir paliko virš kūryklos kažkokius skudurus. Manoma, jie nukrito, įsidegė ir uždegė namelį. Melždama karvę, močiutė atsisuko ir pamatė, kad jos visas namas ugnyje. Sako: „Štai turėjau namus, man jau aštuoniasdešimt ir kur man dabar gyvent?“.

Kai pamatai tokius vaizdus, labai sukrečia. Net ir dalyvaujant paskutiniame gaisre ėmė jaudulys. Visiškai prie to priprasti neįmanoma, nepaisant to, kad pradirbi daug metų“.

Paklaustas, ar yra tekę išgyventi kolegų netekčių, buvęs ugniagesių gelbėtojų viršininkas džiaugėsi ir svarstė, jog galbūt lydėjo sėkmė, kad pavyko išvengti tokių nelaimių. Tiesa, atvejų, kai mirtis žvelgė į akis, būta ne vienas.

„Aš pats vos nepražudžiau savo žmonių, siųsdamas juos atlikti gelbėjimo darbų. Tai buvo gal 1997 metų pavasaris (dabar jau sunku atsekti metus), balandžio pradžia–vidurys. Vienas žvejas iš Vilainių sėdėjo ant ledo, žvejojo ir nepajuto, kaip aplink jį pradėjo skilinėti ledas, atsivėrė properšos ir jis pradėjo skęsti.

Prisimenu, buvo sekmadienis, leidau jį namuose. Bet gavęs pranešimą iškart išvykau į padalinį. Gelbėjimo komanda skubėjo į įvykį. Kaip šiandien akyse stovi vieno ugniagesio žmona su vaikeliu vežimėlyje, atnešusi jam valgyti.

Mums atvykus prie Angirių tvenkinio, girdėjosi skęstančiojo šauksmas. Koks jis buvo stiprus žmogus, kiek ilgai blaškėsi, bandė užšokti ant ledo, bet nepavyko, kol mes atvykome. Neturėdami gelbėjimo įrangos bandėme tą žmogų gelbėti. Paėmę valtį nuo pakrantės, gelbėtojai ją stūmė skęstančiojo link. Aš vadovavau operacijai nuo kranto.

Jau trūko visai nedaug, kad žmogus būtų sugriebęs tą valtį ir išsigelbėjęs, bet jis paniro po vandeniu. Liko mūsų keturi žmonės. Ledas pradėjo lūžinėti, mūsų žmonės – skęsti. Man tai yra pats baisiausias dalykas – neįsitikinus ledo storumu, išvedžiau žmones, juos pasiunčiau į mirtį… Jie atsigulė ant ledo, vienas kitam numetė virves ir tokiu būdu pritraukėme juos iki kranto.

Po visko, sugrįžęs pagalvojau, o ką būčiau pasakęs tai žmonai, kuri prieš išvykstant į įvykį buvo atėjusi su vaikeliu pas vyrą?“ – retoriškai klausė S. Mileris ir tęsė toliau prisiminimus apie išgyvenimus: „Kitas atmintin įsirėžęs įvykis, kai lenkai baidarėmis plaukė Nevėžio upe nuo Panevėžio Kauno, Babtų link.

Ties Kėdainiais yra užtvanka, kuri lyg skardis, krenta vanduo ir jis sudaro tarsi suktukus. Baidarininkai iš Lenkijos toje vietoje skendo. Juos srovė tiesiog pakėlė ir suko. Mes nuleidome gelbėjimo valtį, kurią srovė irgi pastatė stačią tame sūkuryje. Mūsų žmonės, bandydami gelbėti baidarininkus, taip pat tiesiog akyse skendo. Bet mums pavyko vieną lenką ištraukti, o antro, deja, ne, jį nunešė srovė. Išgelbėtasis dar keletą metų iš eilės pas mus atvykdavo padėkoti, kad išgelbėjom jam gyvybę.

Taip, nutinka, kad būna įvairių sužalojimų, tačiau mūsų žmogus neturi žūti, jeigu jis yra paruoštas, laikosi taisyklių. Jis turi gelbėti kitus. Taip turi būti paruošti ugniagesiai. Mes – kariai ir turime padėti žmonėms“.

Palinkėjimai ir mintys

Baigiant pokalbį, pašnekovų paprašiau kolegoms ir Kėdainių rajono gyventojams pasakyti palinkėjimą bei jubiliejaus proga pasidalinti mintimis apie tarnybą.