Meilė Lietuvai – kėdainiečių širdyse (su fotogalerija)
Lietuvos valstybės atkūrimo sukakties metines kėdainiečiai šią popietę paminėjo netradiciškai. Vedini Kėdainių krašto muziejaus istoriko Vaido Banio, kone du šimtai kėdainiečių leidosi į penkių kilometrų žygį po istorines miesto vietas. Po tas vietas, kuriose Lietuvos valstybė kūrėsi Kėdainiuose.
Vardan Tos Lietuvos, gražiausiomis pasaulyje trispalvėmis pasipuošę, žygiavo ir vyresnieji kėdainiečiai, ir krašto jaunimas, ir tėvai su mažais vaikais.
[quote author=“L. Pankūnas“]Vėliavos negaliu pavadinti daiktu. Tai – kažkas švento.[/quote]
Valstybės kūrimo pėdsakais
Žygeiviai startavo prie Šviesiosios gimnazijos, mat toje vietoje buvo įkurtas pirmasis savanorių garnizonas. Vėliau kilo ant pilies kalno, ant kurio įsikūręs Kėdainių kultūros centras, leidosi link Smilgelės upelio, jo slėniu žingsniavo link Šv. Juozapo bažnyčios kapinių, kuriose atgulę ir galvas už Lietuvą padėję kariai.
Po to suko į Dotnuvos gatvę ir grįžo per karinį miestelį, kėdainiečių dar vadinamą „garadoku“, per Žemaitės gatvę judėjo prie ant kaklo pūpsančios Šv. Jurgio bažnyčios.
[quote author=“J. Gikniūtė – Kočetova“]Mintis organizuoti žygį kilo labai paprastai. Vasario 16-ąją norėjosi atšvęsti kitaip.[/quote]
Žygį kraštiečiai užbaigė senamiestyje, kur Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 205-oji kuopa visus vaišino kareiviška koše.
Žygeivių aktyvumas pradžiugino
Toks žygis Kėdainiuose buvo surengtas pirmąjį kartą, jį organizavo asociacija „Sveiki Kėdainiai“.
„Mintis organizuoti žygį kilo labai paprastai. Vasario 16-ąją norėjosi atšvęsti kitaip. Ne mišiomis, ne kultūros centro renginiais, kurie, galbūt, yra orientuoti į vyresniąją publiką. Norėjosi sukviesti Kėdainių jaunimą, vadinamąją kritinę masę, – sakė viena iš renginio organizatorių, aktyvi visuomenininkė Justina Gikniūtė – Kočetova. – Maršrutas, kuriuo ėjome šiandien, susijęs su tarpukariu, su vasario 16-osios atspindžiais Kėdainiuose. Padiskutavę su V. Baniu nusprendėme, kad dviejų kilometrų atstumas būtų per trumpas, o penkių – optimalus ir visiems įveikiamas.“
Moteris pripažino – organizatorių lūkesčiai buvo viršyti su kaupu: „Žygyje dalyvavo apie du šimtai žmonių. Mintyse prieš paskelbdami registraciją į žygį tikėjomės apie penkiasdešimt sulaukti.“
Lietuvos trispalvė – kur kas daugiau nei geltona, žalia ir raudona
„Oras pasitaikė geras, proga – puiki, o kompanija buvo super, – po žygio ragaudamas kareivišką košę kalbėjo kėdainietis Linas Pankūnas. – Mano žinios apie senesnius laikus, apie Radvilų Kėdainius yra kur kas gilesnės, nei apie Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį Kėdainiuose. Žygio metu užpildžiau žinių spragas.“
[quote author=“R. Kobilinskienė“]Sūnus man pasakė: „Eisim, mama, švęsti Lietuvos gimtadienio!“. Negalėjau atsisakyti.[/quote]
Viso žygio metu kolonos priekyje su Lietuvos trispalve žygiavo P. Lukšio šaulių 205-osios kuopos narys. Vis tik kiek mažesnę vėliavą nešėsi ir L. Pankūnas: „Vėliavos negaliu pavadinti daiktu. Tai – kažkas švento. Atrodo, tai – tik trys paprastos spalvos, tačiau už jų – žmonių likimai, gyvenimai ir aukos. Tai man labai brangu. Ir vaikus to mokau.“
„Mama, eisim švęsti Lietuvos gimtadienio!“
Mažiausieji, nors ir pavargę, įraudusiais skruostais išdidžiai laikė pirmojo savo žygio diplomus. Kai kuriuos tėvus sekti istorijos pėdsakais ir minėti Lietuvos gimtadienį dalyvaujant žygyje, paskatino būtent jų atžalos.
„Žygis buvo sunkokas, bet man labai patiko. Dalyvauti jame labai norėjo sūnus Elijus. Jis man pasakė: „Eisim, mama, švęsti Lietuvos gimtadienio!“. Negalėjau atsisakyti, – juokiasi kėdainietė Rita Kobilinskienė. – Dar šįryt galvojau, galbūt apsigalvos, gal norės ką kitą veikti, bet kur tau – tuoj prasidėjo klausimai: „Mama, kada rengsimės, kada jau eisim į žygį?“.“
[#gallery=641#]
