Mažuose miesteliuose gyvuojančių mokyklų stiprybė – bendruomeniškumas

Mokykla – ne tik tramplinas į gyvenimo aukštumas. Savo darbui atsidavę pedagogai čia išmintingai lipdo Žmogų, o jų moliu tampa vertybės, kantrybės lydimas įsiklausymas ir gera linkinti širdis. Būtent tai iš savo mokyklos – Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos – pabrėžia išsinešę jos buvę mokiniai. 85-ąją sukaktį neseniai atšventusi ugdymo įstaiga subūrė pilnutėlę mokyklą sugrįžusių paukščių – skirtingų kartų buvusių mokinių, pedagogų ir netgi savų mokinių, likusių čia būti pedagogais.

Kas visus juos traukia sugrįžti? „Bendruomeniškumas“, – vienu balsu atskleidžia ir prieš kelias dešimtis, ir prieš penkiolika metų Krakių mokyklos suole skrydžiui į gyvenimą sparnus stiprinę kraštiečiai. Jie priduria: „Šiuolaikinė visuomenė kaimo ar mažų miestelių mokyklas įvertina anaiptol nepakankamai. Čia besimokant mus kiekviename žingsnyje lydėjo tikrojo, neapsimestinio bendruomeniškumo jausmas, auginęs pasitikėjimą savimi ir padėjęs užtikrintai rasti savo vietą po saule. Bendruomeniškumas – labai svarbi, vertinga ir viena didžiausių šios gimnazijos stiprybių.“

Tai nėra tik skambūs nostalgiškos nuotaikos pagautų buvusių mokinių žodžiai. Vaikystėje pajustas bendruomeniškumas tapo jų gyvenimo filosofija. Savo buvusią mokyklą krakiškiai palaiko ir remia – iš asmeninių lėšų skiria solidžias premijas gabiausiems mokiniams, pasižymėjusiems pedagogams, kone trisdešimčiai pirmūnų kiekvieną vasarą finansuoja kelių dienų stovyklą.

„Žinoma, norisi padėti ugdyti jaunąją kartą, paskatinti moksleivius, bet taip pat ši parama yra pastangos bent maža dalimi atsidėkoti savo mokyklai, jos pedagogų bendruomenei už sudėtus tvirtus tiek akademinius, tiek ir vertybinius gyvenimo pamatus“, – savo sprendimą remti gimnaziją paaiškina buvęs mokinys Aurimas Junčis.

Nuo 550 iki 305

Buvusių mokinių rūpesčiu ir dėmesiu savai mokyklai džiaugiasi ilgametis Krakių gimnazijos direktorius Alanas Magyla, pabrėžiantis, kad ši mokykla yra suformavusi tvirtą patikimos ugdymo įstaigos įvaizdį. Net ir demografinei kreivei leidžiantis žemyn, jau kelerius metus moksleivių gretos Krakių gimnazijoje nemažėja – skaičius laikosi stabilus. Čia mokytis renkasi ne tik vaikai iš Kėdainių rajono, bet ir iš Raseinių, netgi iš Kauno.

„Laikomės pakankamai gerai, – sako nuo 1992-ųjų Krakių mokyklos direktoriaus pareigas einantis, bet dar anksčiau – 1985-aisiais – čia istorijos mokytoju dirbti pradėjęs A. Magyla. –  Jei kalbėtume apie Krakių seniūnijos teritoriją ir tą teritoriją, kuri priskiriama mūsų gimnazijai, tai pokario metu čia, be Krakių gimnazijos, buvo net 10 mokyklų. Vos ne kiekviename kaime buvo po pradinę mokyklą. Paskui ugdymo įstaigų sumažėjo ir dabar Krakių gimnazija turi tris skyrius. Tai Pajieslio daugiafunkcis centras, Meironiškio pradinė mokykla ir darželis Krakėse – „Bitutės“ skyrius.

Didžiausias Krakių gimnazijoje ir jos skyriuose buvęs ugdytinių skaičius – 550 mokinių, dabar turime 305, pačioje Krakių gimnazijoje mokosi 257 mokiniai. Šis skaičius apie ketverius metus nesikeičia.“

Klasių dydis – optimalus

Pasak A. Magylos, Krakių gimnaziją besirenkantys mokiniai ir jų tėvai šią ugdymo įstaigą vertina kaip galinčią suteikti gerą išsilavinimą, todėl čia mokosi ne tik Krakių krašto ar mūsų rajono vaikai.

„Turime gausų būrį mokinių ir iš tų teritorijų, kurios mūsų gimnazijai nėra priskirtos. Pavyzdžiui, Vikaičių, Akademijos, Dotnuvos, net pačių Kėdainių, kaimyninio Raseinių rajono, – nustebina ugdymo įstaigos direktorius. – Galbūt ne visiems vaikams priimtinos  didelės mokyklos. Kai kuriems reikia jaukesnės aplinkos, mažesnių klasių. Kaimo mokykloje stipriai jaučiamas bendruomeniškas santykis. Turime ne vieną atvejį, kai pas mus puikiai pritampa vaikai, atkeliavę net iš Kauno.“

Vidutinis klasių dydis Krakių gimnazijoje – po 21–22 vaikus. Gausiausios – dvi aštuntokų klasės, iš viso čia mokosi 39 vaikai. Mažiausios yra abiturientų ir antrokų klasės – abiejose po 15-ka mokinių.

Ir laureatai, ir 100-ukininkai

Jaunieji krakiškiai mokyklos bendruomenę džiugina aukštais akademiniais pasiekimais, pergalėmis olimpiadose bei respublikiniuose konkursuose. Gabių mokinių čia daug.

„Kad regionų gimnazijos negali suteikti aukštos kokybės išsilavinimo – mitas, – remdamasis savo vadovaujamos įstaigos patirtimi sako A. Magyla. – Mažose mokyklose mokytojai vaikams gali skirti daugiau individualaus dėmesio, todėl susiformuoja bičiuliškas ryšys, nėra to uždarumo, kurį pastebiu didelėse miesto mokyklose.

O kalbant apie mokinių pasiekimus, kuo pasidžiaugti turime kasmet. Besibaigiant mokslo metams 13-kai geriausių mokinių įteikiau po mūsų mokyklos garbės ženklelį. Neseniai mokinė respublikinėje biologijos olimpiadoje Vilniuje užėmė trečią vietą. Pernai net trijų mūsų abiturientų brandos egzaminai buvo įvertinti 100-kais.“

Krakių gimnaziją baigė gausybė įvairiose srityse žymių asmenybių – nuo gydytojų, profesorių iki rašytojų, verslininkų ar sporto meistrų: keli iš jų – akademikas, interneto plėtros Lietuvoje pradininkas Laimutis Telksnys, „Širdies centro“ Kaune įkūrėjas habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Juozas Blužas, teisininkas, Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Motieka, kino ir teatro aktorė, nusipelniusi artistė Rūta Staliliūnaitė, rašytoja Sonata Dirsytė, verslininkas, padovanojęs mokyklai pirmąjį kompiuterį, Albinas Bačiliūnas.

Skaitmeninio ugdymo link

Gimnazijos direktorius akcentuoja, jog mažų miestelių mokyklos nuolat stiprina ir materialią bazę, taip galėdamos vaikus ugdyti šiuolaikiškoje ir estetiškai patrauklioje aplinkoje.

„Per pastaruosius dešimtmečius mūsų mokyklos materialinė bazė labai stipriai pasikeitė į gera. Vienas svarbiausių įvykių – pastato renovacija. Ne tik šiltai, gražiai gyvename, bet ir galime sutaupyti reikšmingą sumą pinigų, – dalinasi A. Magyla. – Dar vienas pokytis – susikūrėme apie 30-ties vaizdo stebėjimo kamerų tinklą tiek mokyklos viduje, tiek išorėje. Tai mums garantuoja vaikų saugumą.

Neatsiliekame ir nuo technologijų – pereiname prie skaitmeninio ugdymo. Beveik visos klasės aprūpintos išmaniaisiais ekranais, daugelyje klasių yra kompiuteriai ar planšetės. Mūsų siekis – atsisakyti popierinių vadovėlių, kurie šiuolaikiniams vaikams nebėra patrauklūs.“

Krakių gimnazija šiemet sulaukė didelių investicijų – rajono savivaldybė skyrė pinigų įsigyti naujam mokykliniam autobusui, taip pat netrukus bus visiškai užbaigta seniai laukta sporto aikštyno rekonstrukcija.

„Įsigijome naują, jau kiek didesnį modernų mokyklinį autobusą vaikams vežioti. Dabar mūsų mokyklinių autobusų maršrutai per dieną viršija 750 km, dalis vaikų naudojasi ir maršrutiniais autobusais, – pasakoja A. Magyla. – Labai svarbus pokytis, kurio ilgai laukėme – visiškai atnaujintas sporto aikštynas: naujai suformuotas stadionas, šiuolaikinės dangos bėgimo takai, leidžiantys saugiai sportuoti, universali krepšinio ir tinklinio aikštelė.“

Mokytojų trūksta dar labiau

Nors švietimo bendruomenė daug nuogąstauja dėl mažėjančio gimstamumo ir būsimų mokinių skaičiaus, tačiau tai nėra vienintelis ugdymo įstaigų rūpestis.

„Didesne problema apskritai daugeliui kaimo gimnazijų jau galbūt tampa ne mokinių skaičius, o aukštos kvalifikacijos pedagogų trūkumas, – išskiria A. Magyla. – Šiuo atveju aš galiu pasidžiaugti nuostabiu, aukštos kompetencijos mūsų gimnazijos mokytojų kolektyvu. Mes iš principo turime visus reikalingus pedagogus. Bet žinau, kad mūsų gimnazijos mokytojai kasmet sulaukia pasiūlymų iš miesto mokyklų ateiti dirbti.“

Solidžios premijos

Krakių gimnazija ne tik stiprina materialiąją ugdymo bazę – savo buvusių mokinių dėka ji gali finansiškai skatinti ir savo gabiausius mokinius, ir pasižymėjusius pedagogus.

„Iš savo buvusių mokinių sulaukiame ir moralinio palaikymo, ir materialinės paramos. Donatas Pilinkus kasmet keturiems geriausiems abiturientams skiria po 500 eurų premiją, – įvardija A. Magyla. – Dar vienas buvęs mokinys Aurimas Junčis taip pat skiria išties didelę sumą mokytojų ir mokinių motyvacijai skatinti. Jo pagalba, kaip ir kasmet, taip ir šiais metais galėsime 26 geriausiems mokiniams dovanoti turiningą trijų dienų vasaros stovyklą.“

Mokyklą parodė ir žmonai

Į Krakių gimnazijoje surengtą iškilmingą šventę atvykęs A. Junčis atskleidė, jog vaikščioti po buvusią mokyklą – ypatingas jausmas.

„Aš pats užaugau Pajieslio kaime, o 2002 m. baigiau tada dar buvusią vidurinę Krakių mokyklą. Sugrįžti labai gera. Koridoriai, klasės, visos erdvės daug mena. Pasivaikščiojome su žmona, – „Rinkos aikštei“ pasakojo A. Junčis. – Mokykla labai modernėja ir eina į priekį: daug technologijų, įspūdingai atnaujintas sporto aikštynas. Džiugu matyti šiuos pokyčius.“

Nori atsidėkoti

A. Junčis, paklaustas, kodėl jam svarbu skirti finansinę paramą savo buvusiai mokyklai, atsakė, jog šis sprendimas subrendo gana filosofinėmis aplinkybėmis.

„Sulaukus 40-mečio, – šypteli pašnekovas, – kilo noras peržiūrėti savo gyvenimą. Mintys ilgiau stabtelėjo prisiminus mokyklą. Supratau, kad jos vaidmuo tam, koks aš esu dabar, kur esu ir ką veikiu, buvo labai didelis.

Mokyklos bendruomenė daug prisidėjo formuojant vertybes, kurios dabar man gyvenime svarbios. Kiekvienas mokytojas į mano gyvenimo pamatą sudėjo po akmenį. Mane žavi pedagogų besąlyginis atsidavimas ir ekspertiškumas dirbant regiono mokykloje, – akcentuoja A. Junčis. – Jie savo pavyzdžiu rodė, kaip svarbu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kaip svarbu gyvenimo pergalių siekti sąžiningai – kad tavo veiksmai sutaptų su žodžiais. Šie mokytojai palaimino mane savo žiniomis ir pavyzdžiu.

Ypač gera prisiminti fizikos mokytoją Renoldą Klimavičių. Nuostabus savo dalyko žinovas ir tikras pedagogas. Klasėje mes buvome trys lyderiai fizikos srityje. R. Klimavičius, matydamas mumyse potencialą, skirdavo savo asmeninį laiką ir mus papildomai mokydavo po pamokų, vežiodavo į olimpiadas. Rajoninėse olimpiadose mes trys nuolat laimėdavome tris pirmąsias vietas, – pasakoja A. Junčis. – Šis mokytojas taip pat išmintingai ugdė, kaip neišpuikti, neužmigti ant laurų ir siekti vis daugiau. Nuolatinis noras padaryti geriau ir būti geresne savo paties versija mane lydi iki šiol.

Mokytojų darbas – sunkus, bet prasmingas. Deja, ne visada reikiamai įvertinamas finansiškai. Skirdamas lėšų mokyklos pedagogų premijoms, šiuo žingsniu visų pirma noriu pasakyti, kad jie yra svarbūs, brangūs ir vertinami.

O žinutė mokiniams – norisi juos padrąsinti, kad dabartinis jų sunkus darbas neabejotinai kažkada atneš vaisių, kuriais jie galės džiaugtis.“

Domisi mokyklos gyvenimu

Dar vienas buvęs Krakių M. Katkaus gimnazijos mokinys – gerai žinomas kraštietis, verslininkas, kavos namų „Kavamanija“ įkūrėjas ir visuomenininkas Benas Cechanavičius, sukūręs žodžius savo mokyklos himnui, kuris per šventes gimnazijoje skamba iki šiol.

„Aš pats užaugau Meironiškiuose – geriausiame kaime Lietuvoje, – šypsodamasis skambių liaupsių gimtam kraštui nenutyli B. Cechanavičius. – Krakių gimnaziją baigiau prieš 14 metų, bet visada domiuosi, kuo mokyklos bendruomenė gyvena, kas naujo čia vyksta.“

Sėkmės pavyzdžiu jaunajai kartai pristatomas pašnekovas atskleidžia akademiniuose dalykuose mokykloje buvęs vidutiniokas, nes daug laiko skirdavęs įvairiai visuomeninei veiklai: nuo mokinių tarybos iki skaitovų konkursų.

„Mokytis galėjau ir geriau, – šypsosi pašnekovas. – Bet kad skyriau laiką visuomeninėms veikloms, nesigailiu. Studijuoti įstojau ten, kur ir norėjau, todėl viskas susiklostė puikiai.

Jei kas nors mano, kad rajono mokyklos, kaimuose veikiančios gimnazijos negali savo mokinių paruošti sėkmingam gyvenimo startui – tai tikrai netiesa. Mažose mokyklose vaikai sulaukia daugiau pedagogų dėmesio, ten nėra tokio, pavadinkime, konvejerio. Mus ugdę pedagogai pastebėdavo, kurioje srityje kiekvieno mokinio gabumai stipriausi, orientavo gilinti žinias ir suteikė tam sąlygas.“

Himnas gimė per naktį

B. Cechanavičius Krakių gimnazijai paliko jau keliolika metų skambantį mokyklos himną. Kraštietis prisimena, kad šis kūrinys gimė… per naktį.

„Tuo metu turėjome jauną muzikos mokytoją Vidmantą Valantiejų. Artėjant mokyklos 70-mečio jubiliejui buvo surengtas konkursas himnui sukurti. Nei vienas pateiktas variantas netiko, todėl – klasikinė situacija – prisėdau paskutinę naktį, lipo žodžiai, visiems tiko, o  Vidmantas sukūrė muziką. Tiesą sakant, nemaniau, kad šis himnas gyvuos tiek metų, bet labai džiugu. Kaip tik su Vidmantu kalbėjomės, kad galbūt reiktų atnaujinti įrašą, tačiau himno mintys bei žodžiai aktualumo nepraradę ir šiandien.“

Įspūdingos sukakties proga savo mokyklą sveikinęs ir netgi vesti šventinį renginį padėjęs B. Cechanavičius Krakių gimnazijai linki išsaugoti pačią didžiausią vertybę – bendruomeniškumą.

„Kai aš mokiausi, Krakių gimnazijoje dauguma pedagogų buvo krakiškiai arba vis tiek šio krašto žmonės. Jautėsi, kad visi esame savi, rūpinomės vieni kitais, buvome tarsi viename rate. Augti tokioje aplinkoje jaunam žmogui labai vertinga. Tai iki šiol man daug reiškia. Žinoma, dabar daug mokytojų atvažiuoja iš Kėdainių, bet norėtųsi, kad gimnazijoje bendruomeniškumas išliktų. Manau, tai yra pagrindinė tokių mažų mokyklų stiprybė.“

Mokykloje – pusė amžiaus

Kai kurie buvę Krakių mokyklos mokiniai nusprendė pasirinkti pedagogo kelią ir toliau kurti šios ugdymo įstaigos istoriją. Staselė Mikolaitienė Krakių gimnaziją laiko savo antraisiais namais – čia prabėgo vaikystė, jaunystė ir visi 49-eri profesinio gyvenimo metai, 35-erius iš jų pašnekovei buvo patikėtos direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareigos.

„Krakių gimnazija man reiškia labai daug – kaip namai. Niekada nebuvo noro dirbti kur nors kitur. Šioje mokykloje visada buvo labai gera“, – pasidalina S. Mikolaitienė.

Grįžo su glėbiu gėlių

Krakių gimnazijai minint 85-ąją sukaktį, pasveikinti buvusią klasės auklėtoją ir mokytoją skubėję krakiškiai apipylė S. Mikolaitienę gėlėmis. Juokais pašnekovės net pasiteiravau, ar užteko namie vazų didžiuliam glėbiui puokščių.

„Užteko, – nusijuokia ir S. Mikolaitienė. – Sulaukti tiek sveikinimų buvo išties malonu. Su daugeliu auklėtinių bendraujame socialiniuose tinkluose. Čia jie dažnai parašo gražių padėkos žodžių. Būna, kad taip gražiai parašo, jog kitą kartą net pagalvoju, kad nesu aš to verta…“, – kukliai taria S. Mikolaitienė.

Pašnekovė mylima bei vertinama jautėsi ne tik mokinių, bet ir kolegų, todėl ir dabar ji mielai užsuka į gimnaziją ne tik per šventes.

„Kai išėjau į pensiją, kolektyvas mane labai gražiai išleido. Padovanojo gimnazijos pedagogės Vilmos Cechanavičienės, kuri nuostabiai puošia mokyklą, sukurtą didžiulį albumą. Čia pridėjo mano nuotraukų nuo vaikystės iki paskutinių metų mokykloje. Kiekviename puslapyje priklijavo po vokelį, o tame vokelyje – po laiškutį su nuoširdžiais žodžiais nuo kolegų ir mokinių. Buvau tiesiog priblokšta tokios dovanos“, – pasakoja S. Mikolaitienė.

Kone visą gyvenimą Krakių mokyklai pašventusi pašnekovė įstaigos bendruomenei linki gyventi taip, kad jų širdžiai čia būtų namai.

„Visada buvau įsitikinusi ir dabar taip manau, kad gerumu, nuoširdumu, supratimu galima atrakinti bet kokią širdį. Linkiu, kad Krakių gimnazijoje visiems būtų gera, kaip buvo man“, – kalbėjo ilgametė pedagogė.

Nustebo klasėje neradęs kreidos

Iš dabar jau išnykusio Vantainių kaimo kilęs 82-ejų Vytenis Karanauskas – taip pat buvęs Krakių gimnazijos mokinys ir pedagogas, direktoriaus pavaduotojas ūkio bei administraciniams reikalams.

„Tuometinę Krakių vidurinę mokyklą, kurios pastatas buvo nedidelis, tik dviaukštis, neseniai perimtas iš vienuolyno, baigiau 1961 m. Po studijų, pertrauktų tarnybos kariuomenėje, 1968 m. pagal paskyrimą savo gimtoje mokykloje pradėjau dirbti rusų kalbos ir literatūros mokytoju, – pasakoja V. Karanauskas. – Jau pačiais pirmais metais man davė auklėtinius 11-tokus. Taigi pirmieji mano mokiniai buvo nedaug už mane jaunesni – tik 5–6 metais. Griežtų principų nesilaikiau, puikiai sutarėme.“

Prieš 14 metų į pensiją išėjęs V. Karanauskas negali atsistebėti, kaip per tuos metus pasikeitė mokykla ir ugdymo procesas.

„Šiandien nė viename kabinete nemačiau kreidos gabaliuko. Karaliauja technologijos, o kartu su jomis pasikeitė ir mokytojo darbas. Dabar savęs šiuolaikinio mokytojo vietoje nebeįsivaizduoju“, – šypsosi pašnekovas, kaip direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams, anuomet daug prisidėjęs kuriant jaukias ir gražias mokyklos erdves.

Atestatą gavo… namie

V. Karanauskas nustebina jo gyvenimą lydinčiais sutapimais. Dabar jis gyvena tame pačiame name, kuriame laikė baigiamuosius egzaminus ir gavo atestatą.

„Šiame name anuomet buvo pradinė mokykla, mokinių bendrabutis. Toje pradinėje mokykloje laikiau abitūros egzaminus, nes tada, 1961 m., dabartinėje gimnazijoje vyko statybų darbai. Atestatą irgi gavau čia – kaip juokiuosi, namie, – šypteli pašnekovas. – Mokydamasis vidurinėje mokykloje, septynerius metus gyvenau šiame bendrabutyje. Dabar miegu tame pačiame kambaryje kaip ir prieš gerus 60 metų.“

Liko vyriausias

V. Karanauskas atviras – prisiminus mokyklos laikus, jam šiandien širdį labiausiai spaudžia Amžinybėn išeinantys ne tik buvę bendraklasiai, kolegos, bet jau ir jo paties mokiniai.

„Graudu. Iš 18-kos bendraklasių nebėra jau 11-kos. Šiuo metu iš buvusių Krakių gimnazijos mokinių aš esu likęs vyriausias, – pasakoja pašnekovas. – Gaila, kad šventiniame 85-mečio renginyje nebuvo nė vieno bendraklasio, bet sutikau savo auklėtinius. Su kai kuriais iš jų, o ypač gyvenančiais Krakėse, palaikome ryšį – bendraujame, susiskambiname. Taigi visas mano gyvenimas neatsiejamas nuo Krakių ir šio miestelio mokyklos.“